Italijoje, turinčioje gilias socialinių kovų tradicijas, jau visą mėnesį liepsnoja studentų, dėstytojų, kitų mokslo ir švietimo darbuotojų maištas. Studentai blokuoja ne tik paskaitas, bet ir kelius, renka universitetų fakultetuose asamblėjas, okupuoja rektoratus ir auditorijas. Tai – nekontroliuojamas judėjimas, kuris gali laimėti ir pakeisti universitetą, kuriame dabar klesti žinių neteikiantis aukštasis mokslas, akademinis nepotizmas ir feodalizmas. Studijuojantis jaunimas nori matyti universitetą kaip viešąją švietimo ir savišvietos erdvę, atvirą visoms visuomenės grupėms ir jų poreikiams.

     Vasaros pabaigoje dešinioji Berlusconio vyriausybė išleido ir patvirtino įstatyminį potvarkį „Ekonominei plėtrai, konkurencingumui, viešųjų finansų stabilizavimui ir mokesčių sulyginimui būtinos sąlygos“. Provincialioje Italijoje politikai pasaulinei krizei ruošėsi drastiškai mažindami socialines išlaidas ir pradėjo savo žygį nuo valstybinių mokyklų ir universitetų.

     Švietimo ministras Gelminis ir finansų ministras Tremontis susitarė dėl tokių sąlygų: vaikai „užsieniečiai“ mokysis atskirtose klasėse, griežtai apribojami finansiniai universiteto resursai, tiek mokyklose, tiek universitetuose blokuojamos galimybės samdytis dėstytojus ir techninį personalą, atlikti tyrimus, valstybiniai universitetai verčiami privačiais...

     Spalio 3 į gatves išėjo autonominių tinklų suburti studentai. Po dešimties dienų protestų išsigandęs ministras Gelminis atsisakė dalyvauti simpoziume Milane.

     Spalį atsidarė universitetai. Kilo galingas studentų judėjimas. Jaunuolius vienijo šūkis: „Mes nemokėsime už jūsų krizę!“ Šia aiškus šūkis labai aiškiai apibrėžia šiandieninę situaciją – prakariatą, ekonominę krizę ir paskutinius neoliberalizmo atodūsius. „Sumažinkite resursus bankininkams ir karinėms misijoms, o ne mokykloms ir universitetams! Mes esame ateities visuomenė! Mes – ne problema, mes - sprendimas!“

     Judėjimas auga kasdien: į jį įsijungia mokiniai, jų mokytojai, tėvai, aukštųjų mokyklų kolektyvų tinklas, universitetų mokslininkai ir darbuotojai, profesoriai, prisijungiantys prie studentų asamblėjų ir diskutuojantys su studentų kolektyvais.

     „Jei jau pradėjome, nenurimsime“, „Mes negrįšime atgal“. Universitetų studentai priešinasi Berlusconio reformai, bet nenori ginti valstybinio universiteto, pasižyminčio nepotistiniais santykiai, kur administracijos feodalai sėdi ant studentiško jaunimo prekariato pečių.

     Augančiam judėjimui svetimos tiek senos tapatybės, tiek senos reprezentacijos formos, jis ne tik reikalauja, bet ir praktiškai įgyvendina autonomiją ir laisvę nuo klasikinės politikos, ypač partijų. Ankstesnioji centro kairiųjų valdžia, akivaizdu, silpnino valstybinius universitetus, o dabar, būdama parlamentinė opozicija, nesugeba pasipriešinti Berlusconio įstatymams. Demokratų partija taip pat primena Berlusconį, ji siūlo drakoniškus įstatymus, besdama pirštu į „pavojingus“ subjektus: čigonus, imigrantus, gatvių pardavėjus, graffiti menininkus.

     Spalio 17 profsąjungos, siekiančios radikalių permainų, kviečia į streiką prieš Berlusconio vyriausybę, tai – pirmoji „Ne Gelminiui“ diena. 300,000 žmonių dalyvauja streiko demonstracijoje Romoje. Studentai susiremia su policija. Milane į gatves išeina profsąjungos, universitetų ir kitų aukštųjų mokyklų studentai paralyžiuoja eismą mieste, susilieja trys demonstracijos: mokyklų, aukštesniųjų mokyklų ir – pirmą sykį nuo praeito dešimtmečio panterų judėjimo laikų – universiteto studentų demonstracija. Baigdami eitynes, vidurinių mokyklų mokytojai ir aukštųjų mokyklų studentai apsupa Milano švietimo departamento rūmus, universiteto studentai pirmą sykį miesto istorijoje užblokuoja metro.

     Spalio 21 Milano valstybinio universiteto didžiojoje auloje susirenka „Generaliniai luomai“. Asamblėjoje dalyvauja 2000 žmonių, jie nusprendžia surengti nesankcionuotas eitynes. Sužinojusi, kad Bolonijoje ir kituose miestuose studentai užėmė geležinkelio stotis, žmonės traukia link stoties. Juos paremia 40000 visų amžių žmonių iš Florencijos.

     Mobilizacija vyksta toliau: Milane, Turine ir kituose miestuose, išlaisvintuose universitetuose vyksta paskaitų blokada, rengiamos asamblėjos, renginiai nesibaigia visą naktį. Pradedama eksperimentuoti ir kurti alternatyvųjį švietimą: paskaitos vyksta aikštėse, jose dalyvauja šimtai studentų ir piliečių, studentai kalba apie „laisvą universitetą ir nemokamą išsilavinimą“. Studentų judėjimas plečiasi į visus Italijos miestus.


Pagal indymedia.org parengė kp
Daugiau informacijos: www.indymedia.org
2008.11.01.