Prieš mėnesį Italijos švietimo ministrė Maria Stella Gelmini pateikė parlamentui naują įstatymo projektą, pavadinimu „Nr. 133“. Šis projektas panaikintų valstybines mokyklas, paliesdamas visas švietimo pakopas: pradedant pradinėmis mokyklomis, kuriose įstatymu būtų įteisinta viena mokytoja visiems mokomiesiems dalykams (Italijoje taip buvo septintajame dešimtmetyje), tai reikštų, jog būtų mažiau mokytojų, mažesni jų atlyginimai ir mažiau besimokančių vaikų, o universitetams būtų nutraukta valstybinių fondų parama, kiekvienais metais skiriama viešosioms švietimo įstaigoms, todėl visos aukštosios mokyklos taptų privačiomis įstaigomis, o studentai turėtų mokėti tūkstančius eurų už vieną iš pagrindinių žmonių teisių – išsilavinimą.

      Maria Stella Gelmini palaiko ir Italijos ekonomikos ministras Giulio Tremonti, mat įstatymas „Nr. 133“ tarsi ir turėtų išgelbėti didelę krizę patiriančią Italijos ekonomiką: visa parama, anksčiau skirta viešosioms mokymo įstaigoms, „nutekės“ į bankus...

      Kai Italijos studentus pasiekė toks jų ministrės planas, visoje Italijoje prasidėjo demonstracijos, blokados ir streikai. Vienas iš pagrindinių streikuotojų šūkių - „Non pagheremo la vostra crisi!“ (liet. – „Mes nemokėsime už jūsų krizę!”).

      Spalio 30-ąją Italijos parlamentas priėmė įstatymą „Nr. 133“, ir prasidėjo visuotinis streikas.

      „L'onda“(liet. – „Banga“) – naujas, milžiniškas, studentų inicijuotas sąjūdis. Jis skiriasi nuo visų iki tol buvusių judėjimų, nes, priešingai nei, pavyzdžiui, 1968-aisiais, kai Italijoje streikavo tik antifašistinių pažiūrų studentai, dabar  sukilo visi: studentai(tiek fašistinių, tiek antifašistinių, tiek apolitiškų pažiūrų), mokytojai, mokiniai, tėvai, dėstytojai ir netgi mokslininkai. Visi streikuotojai siekia priversti parlamentą panaikinti naująjį įstatymą ir išsilavinimą vėl padaryti prieinamą visiems. Norint tai įrodyti, užimti buvę vieši universitetai, o pamokoms ir paskaitoms išnaudojamos visos viešosios erdvės: nuo skverų iki Italijos Parlamento rūmų.

      Pirmasis vyriausybės atsakas į streiką buvo griežtas: ministras pirmininkas Silvio Berlusconi paskelbė, jog policija užims visus studentų „skvotuotus“ universitetus, o streikuotojai bus identifikuoti ir nubausti. Tačiau tai nesustabdė protesto: dabar užimami ne tik universitetai, bet ir ištisos gatvės, traukinių stotys.

      Andrea Maria Esposito prieš du mėnesius iš Italijos atvyko į Lietuvą per tarpkultūrinius mainus, organizuojamus Europos Bendrijos. Andrea studijuoja politikos mokslus Calabria – Cosenza universistete. Italas, draugų padedamas, seka įvykius Italijoje. Pasak jo, mokesčiai universitetuose ir taip buvę labai aukšti: „Pavyzdžiui, aš esu kilęs iš vargingos šeimos, bet už mokslą turiu mokėti daugiau nei tūkstantį eurų, o kur knygų pirkimas, buto nuoma... Vidutiniam studentui tai – didelė suma. Savaime suprantama, jog jis nebus pajėgus mokėti už privatų mokslą.“

      Dabar, kai visuotinis streikas tapo per didelis sustabdyti, vyriausybė ėmėsi peržiūrėti įstatymą „Nr. 133“. Kas bus, jei jis nebus panaikintas? „Protestuotojams teks užimti ištisus miestus ar net visą Italiją...“

      Goda Raibytė
      bernardinai.lt
      2008 11 05