Drausdama platinti pornografiją Lietuva riboja ir varžo ne pornografiją, o piliečių moralinės nepriklausomybės laisvę – laisvę ir teisę patiems spręsti, kas jiems įdomu, malonu, reikalinga arba žalinga. Tuo įsitikinęs publicistas, vertėjas, Europos kinotyros ir medijų studijų tinklo (NECS) narys Karolis Klimka. Jo nuomone, žmonės turi teisę į saviraišką ir pasitenkinimą, o universitetuose turėtų būti dėstomi kursai apie pornografiją. Apie tai - DELFI pokalbis su K. Klimka.

       – Lietuvoje pornografija draudžiama, už jos platinimą, gaminimą ar įsigijimą turint tikslą platinti gresia baudžiamoji atsakomybė. Kai kuriose šalyse, pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje, pornografinės vaizdajuostės platinamos laisvai, tam skirtos specialios parduotuvės. Ar pritartumėte pornografijos legalizavimui Lietuvoje?

       – Verta pradėti nuo paprasto klausimo - ko visais tais draudimais ir ribojimais Lietuvos Respublika siekia? Visi puikiai žinome, kad šie draudimai yra visiškai bejėgiai prieš pornografiją, kuri yra visiškai laisvai prieinama internete visiems, įskaitant vaikus. Tai, be abejonės, žino ir Žurnalistų etikos inspektorius. Tik nepaprastai naivūs žmonės mano, kad norint turėti prieigą prie pornografijos internete, reikia kreditinės kortelės.

       Vadinasi, tų draudimų ir ribojimų paskirtis nėra prieigos prie pornografijos kontrolė. Jie atlieka kitą funkciją - moralinio drausminimo. Drausdama „platinti“ pornografiją (pvz., prekiauti pornografiniais leidiniais ar vaizdajuostėmis prekybos centruose), Lietuvos Respublika riboja ir varžo visai ne pornografiją, o piliečių moralinės nepriklausomybės laisvę, t. y. laisvę (ir teisę) patiems ir pačioms spręsti, kas jiems įdomu, malonu, reikalinga arba žalinga.

       – Tačiau pornografiją blogybe laiko Bažnyčia, kai kurios politinės partijos...

       – Man koktu vien nuo minties, kad kažkokios degutienės ir etikos inspektoriai, pasitardami su kardinolais, sprendžia, kuo turi užsiimti arba kas naudinga mano žmonai arba sūnui. Reikia skubiai ištirti, kaip dabar galiojantys įstatymai ir teisės aktai, reguliuojantys pornografiją, dera su šalies Konstitucija ir ką jie turi bendro su demokratija bei „europietiškomis vertybėmis“ (ką jau kalbėti apie „šiuolaikinį pasaulį“). Pornografijos nė nereiktų legalizuoti, jei paaiškėtų, kad tam tikri jos suvaržymai ar ribojimai patys yra neteisėti.

       Niekam nerekomenduoju pirkti nuvalkiotos konservatorių idėjos, kad iš Vakarų pasaulio turime pasiimti tik „tai, kas geriausia“. Užuojauta, konservatoriai, bet atvėrus vartus demokratijai, nebesustabdysi upės bėgimo.

       – Lietuvoje vien už krūtinės apnuoginimą žiniasklaidoje gresia Žurnalistų etikos inspektoriaus kirtis – įstatymai numato atsakomybę už viešosios informacijos, galinčios pakenkti nepilnamečių vystymuisi, platinimą. Ar Lietuva neatrodo per daug konservatyvi?

       – Smurtas, grasinimai ir kitos valstybinės prievartos formos neturi nieko bendra su „tautos morale“, mūsų statistiniu sociologiniu „konservatyvumu“ ar „liberalumu“. Egzistuojantis „nepadorumo“ klausimų reguliavimas yra politinių ir teisinių sprendimų proceso, politinės valios produktas. Jį pakeisti taip pat galima tik politinio proceso keliu. Žinoma, jeigu atmetame revoliucinį kelią.

       „Politinė valia” išlaisvinti sekso vaizdavimą, erotinę kultūrą ir saviraišką gali remtis ne tik renkamų politikų valia, bet ir, pavyzdžiui, teismais. Tai labai sunkus ir „neerotiškas“ būdas, bet tuo užsiėmus kolektyviai ir nuosekliai, būtų galima daug pasiekti. Žmonės turi teisę į saviraišką ir pasitenkinimą. Jeigu kažkokie ponai niekina demokratiją (nors galbūt patys po lova slepia krūvą nešvankių žurnalų), tai laikas su jais išsiaiškinti santykius.

       – Skaitydamas paskaitą Laisvajame universitete atkreipėte dėmesį, kad Lietuvos aukštosiose mokyklose nedėstomi kursai apie pornografiją. Kodėl taip yra?

       – Pornografija – plačiai, įvairiais aspektais studijuojamas mokslinių tyrimų ir akademinių kursų objektas. Aišku, ne Lietuvoje, o Vakarų šalyse.

       Tuo metu Lietuva net iš kaimyninių bei Rytų ir Vidurio Europos šalių išsiskiria tuo, kad pas mus humanitariniai, iš dalies ir socialiniai mokslai vis dar organizuojami pagal ikikarinį vokišką modelį (žinoma, įmaišant sovietinio paveldo). Pavyzdžiui, Vilniaus universitete humanitarinių mokslų erdvę, ir, aišku, lėšas, uzurpavusios lituanistika bei užsienio kalbos ir literatūros. Lietuvos piliečiai neturi galimybių pasirinkti tarpdisciplininių kultūros studijų, akademiniu lygiu analizuoti šiuolaikinę kultūrą, televiziją, kiną, žiniasklaidą, populiariąją kultūrą. Juk Lietuva dažnai pavadinama „popso šalimi“...

       Ir šiuo atveju kažkas už mus nusprendė, ką verta studijuoti, o kas iš tolo dvokia. Iš žmonių atimta galimybė reflektuoti šiandieną, pavyzdžiui - valdančiojo elito civilizacines normas. Laikydami užspaustas katedras ir fakultetus, pedagogai ir administratoriai, bijodami grėsmių savo pačių autoritetui, kurio neturi, žudo potencialą ir neleidžia atsirasti kritiniam ir kūrybiškam požiūriui į mūsų kasdienybę. Šitaip mus įkaitais laikantys degradavę konservatoriai yra nusikaltėliai.

       delfi.lt
       2008 11 09