Kasmet paskutinį lapkričio šeštadienį (šiemet – lapkričio 29 d.) Europoje minima „Nepirk nieko diena“ (Buy Nothing Day). Šią dieną žmonės skatinami susimąstyti apie priklausomybę nuo prekių ir visą dieną – 24 valandas – iš viso nieko nepirkti. Ši diena ypač aktuali prasidedant „karštajam“ kalėdinių pirkinių sezonui. Žmonės skatinami pagalvoti, ar tikrai verta pirkti tiek daug materialių daiktų. Juk artimiesiems daug labiau reikia nematerialių dalykų – dėmesio, meilės, gero žodžio.

      Pagal kvietimo dvasią drįsčiau teigti, kad tai greičiau kairuoliška iniciatyva, o ir šis kvietimas labiausiai plito per kairuoliškus blogus ir tinklapius. Tačiau paskutinį lapkričio savaitgalį (28-29 d.) plito ir kitas raginimas. Raginimas pirkti!

Pirkti reikėjo supermarketuose, kuriuose „Maisto banko“ organizacijos apmokyti ir prižiūrimi savanoriai Maxima, Iki bei RIMI prekybos tinklams priklausančiose parduotuvėse ragino pirkėjus maistu paremti vargstančius. Šioms akcijoms įgyvendinti „Maisto bankas“ pasitelkia našlaičius, neįgaliuosius, nepasiturinčius pagyvenusius žmones bei daugiavaikes šeimas, socialinės rizikos asmenis ir pan. globojančias organizacijas.

Graudu ir komiška.

Beveik kaip toje „TV3 akcijoje“ su apyrankėmis, kai popžvaigždės siūlo pirkti apyrankes ir „padovanoti“ vaikų namų našlaičiams „meilę“. Įdomu būtų pamatyti, kaip jie tą meilę už surinktus pinigus pirks:)

O dar pridėjus „Kalėdinės sriubos“ akciją, kur kunigai kartu su kariškiais maitina vargdienius vienąkart per metus, tai skurdžiams, našlaičiams ir senukams Šv. Kalėdų proga belieka tik nusišaut :)

Tos akcijos, net ir ta nepirkimo diena, tai meinstrymo absurdiškumo įrodymas, ypač kai meinstrymas (tokia jo prigimtis) taip nutolęs nuo gyvenimo ir realybės. O kai viskas susideda, virsta dvigubu absurdu: žmogus, kuriam reikia maisto ir žmogiškos bendrystės, vis tiek lieka be nieko.

Kažkoks veikėjas iš Jungtinių Tautų yra net pasakęs, kad geriausias biznis yra vargšai. Aš pridėsiu, kad vargšų visada bus dėl tos pačios labdarystės malonumų. Na, reikia gi kam nors „krikščioniškai“ aukot ir maloniai pasijaust. Dalintis juk labai sunku, lengviau numest kaulą ar nudėvėtą skudurą ir tada pakiliai paminėt Kalėdas.

O „gailestingųjų“ organizacijų, kurios per pirkimo skatinimą gelbėja pasaulį, veiklos iliustracijai pateiksiu labai gerbiamo (ir man asmeniškai) žmogaus, lietuvių kilmės kunigo ir misionieriaus Ruandoje Hermano Šulco atsakymą į klausimą, kaip Ruandos našlaičiams padeda UNICEF:

 „Deja, didesnė labdaros dalis tenka paramą renkančioms struktūroms išlaikyti. Iš viso pasaulio paramą Afrikai renkanti tarptautinė humanitarinė organizacija UNICEF žmones graudina vaizdais iš Afrikos. Tačiau iš kasmet surenkamų 100 milijonų dolerių 80 procentų atitenka organizacijos narių algoms ir pačiai organizacijai išlaikyti. Afrikos vaikams lieka vos keli procentai.

Pas vieną tokį UNICEF pareigūną Ruandoje teko svečiuotis. Jo atlyginimas – 40 tūkstančių JAV dolerių per metus (apie 90 tūkstančių litų). Antra tiek kainuoja jo būsto nuoma. Organizacijos lėšomis išlaikomi du sargai, daržininkas, virėjas, auklė. Pareigūnui yra nupirktas 120 tūkst. dolerių (apie 270 tūkst. litų) kainuojantis šarvuotas visureigis su palydoviniu telefonu.“

Visą straipsnį apie kunigą H. Šulcą galima paskaityti čia

Nijolė Veksaitė

2008.12.02