Neseniai sėdėjau Piterio kavinėje su vietinių nacbolų lyderiu. Jis, kaip nekeista, siurbčiojo sulteles, aš – alų. Uždaviau klausimą. Kodėl taip išeina, kad jūs vis kaunatės, bet viskas lyg žirniai į sieną. Užiminėjate pastatus, jau 15 metų jus sodina, partiją uždraudė, simboliką pavadino ekstremistine, o vėliau irgi uždraudė. O jūs vis kaunatės. Neatsibodo?
Andrejus atsakė vieno politiko pastaba – nesutampa radikalių judėjimų ir visuomenės laikas. Vienų laikrodžio rodyklės rodo vieną laiką, kitų – visai kitą. Kaip sakoma, vienų rodo vidurnaktį, o kitų – gegužės vidurį. Tačiau ateina metas, kai šie erdvėlaikiai sutampa. Kartais jo tiesiog reikia palaukti. Bet tai nereiškia, kad reikia nuleisti rankas.
Štai ta pati krizė, apie kurią be perstojo visi kalba, šiuo žodžiu pradėdami kiekvieną savo RYTĄ!!! (tik įsivaizduokite, kokiomis mintimis jis prasideda), galbūt ir yra tas metas, kada įmanoma pajudinti vežimą iš pelkės, kurioje visi užstrigome.
Bet neee, visi kaip ciuckiai, nuolankiai spokso, kaip šokėjai iš Seimo tribūnos vienas po kito pliurpia apie diržų veržimąsi ir kitokias nesąmones. Juk jie veržia ne tą, ką reiktų, todėl kenčia kiekvienas iš mūsų. Ar jie mažina karines išlaidas? Ar jie sumažins kokias nors kitas panašias išlaidas? Ne, jie didina dujų, elektros kainas ir t. t.
O paprastas Lietuvos gyventojas klusniai eina prie kasos su dar vienu kvitu ir moka. Viską priima nuolankiai, tik rankomis skėsčioja: na tai ką jau čia padarysi...
Žinoma, gal tai katalikybės įtaka? Nenustebčiau, jei koks nors kunigėlis per sekmadienio pamaldas savo avelėms kala į galvas, kad krizė – laikina, kad reikia turėti kantrybės (ir, pavyzdžiui, padidinti karines išlaidas iki 2% BVP).
Į suknistą Seimą nepateko nė vienas protingas jaunas politikas, nė vienas tikras kairysis. Tie patys snukiai, tik už kitą algą.
Mes egzistuojame nepriklausomai nuo adamkaus, putino, busho, obamos ar kitų priedurnių. Mes esame visada. Bet kodėl gi taip tylu, kad mūsų net nesigirdi? Negi plastmasinis pasaulis jau nugalėjo?
