Pragyvenau Graikijoje tris metus ir keturis mėnesius, todėl daugmaž suprantu, kodėl graikai degina savo sostinę taip atkakliai, kaip ir arabai, kurių nepriėmė Paryžius. Iš Kolonakio (turtingų buržua rajono) Skufo gatve pateksi į Exarchiją (kirtis ant „a“) – rajoną, primenantį Soho, tik labai politizuotą. Čia ant sienų išklijuoti rusų teroristo Nečajevo „Laiškų jaunimui“ vertimai į naująją graikų kalbą ir išpaišyti graffiti: „Piliečiai, jūs panašūs į senovės graikus tik vienu požymiu: jie irgi buvo pederastai“. Exarchijos aištės kavinėse amžini graikų studentai užsiima savo mylimiausiais reikalais: planuoja protesto akcijas, kurios, nepriklausomai nuo priežasties, dažniausiai baigiasi prie amerikiečių ambasados. Arba eilinį pasilinksminimą su paminklu prezidentui Trumanui (susprogdinti ar tiesiog nudažyti). Nužudytasis penkiolikmetis būtent iš to rajono, tik to maža.
Graikija smarkiai skiriasi nuo likusios Europos, Graikija – nesibaigusio pilietinio karo šalis. Ir šalis, kurioje nebuvo socializmo. Tai nužymi jos froidistinį geštaltą.
Graikijos politika netgi šiandien vykdoma taip, lyg tas pilietinis karas dar nebūtų pasibaigęs. Per II-ąjį pasaulinį karą Graikijabuvo teisingoje pusėje, tačiau vienintelė iš sąjungininkių nešventė ir iki šiol nešvenčia pergalės dienos – nei gegužės 8-ąją, nei gegužės 9-ąją. Nes 1945 m. gegužę šalyje jau visa jėga liepsnojo pilietinis karas tarp kairiųjų ir dešiniųjų, kuriame žuvo daugiau žmonių nei per vokiečių okupaciją.
Graikija – tai atvirkštinė Rytų Europa. Lenkijai ir Čekijai SSRS primetė komunistus, kurie represavo visus kitus. Graikijoje sąžiningai laimėjo komunistinis pasipriešinimas, vokiečiai pasitraukė (1944-aisiais jiems graikai nerūpėjo), o į jau išlaisvintą šalį atplaukė anglai (vėliau – ir amerikiečiai) ir primetė graikams dešiniųjų vyriausybę, kuri represavo kairiuosius (kalėjimai, lageriai, tremtys į negyvenamas salas, poliemigracija). Pilietinis karas tęsėsi iki 1948-ųjų.
O kai septintojo dešimtmečio pradžioje pakilo visiškai nekalti kairieji centristai, vadovaujami George’o Papandreou, amerikiečiai pasistengė, kad valdžią užgrobtų juodųjų pulkininkų chunta. Ir viskas vėl pasikartojo: kairiuosius trėmė į tamsius kaimus (Teodorakis ištremtas kaip Brodskis), į negyvenamas salas, į lagerius arba į užsienį. Chunta krito 1974-aisiais po sukilimo, prasidėjusio Politechnikos institute (vidinis jo kiemas atsiveria į Exarchijos rajoną).
1999 m. Clintonas viešai atsiprašė už chuntą JAV vardu, užsilipęs ant Akropolio. Štai dėl ko bent kiek padoresnė Graikijos inteligentija yra būtinai kairiųjų pažiūrų, o graikų dainos, jei jos ne apie meilę, – būtinai apie šviesią socialistinę ateitį. Graikams tai ne kokia nors oficiozinė politika, o laisvė kvėptelėjimas – taip, kaip mums kadaise buvo Cojus.
Graikijoje dvi partijos – PASOK (Graikijos visuotinis socialistų judėjimas) ir ND („Naujoji demokratija“). PASOK vadovauja Andreas Papandreou, George’o sūnus. Tai kadaise tremtų kairiųjų palikuonys. O „Naujoji demokratija“ – vaikai tų, kurie kairiuosius trėmė. Nuo 1980 m. „Naujoji demokratija“ laimėjo tris kartus. Pirmą kartą – kai žlugo komunizmas, 1990-aisiais. Tačiau jai priklausiusių 4-erių metų neprasilaikė, 1993 m. visuotiniais streikais ir gatvės akcijomis ją nuvertė profsąjungos. Antrą kartą ji laimėjo 2003 m., o trečią – 2007-aisiais.
Amžinai maištaujančiai Exarcijai neatrodo, kad policija tiesiog nužudė berniuką anarchistą, ji mano, kad dešinųjų vyriausybė vėl nužudė kairįjį – kaip juodųjų pulkininkų ar pilietinio karo laikais. Juk jiems yra už ką keršyti: Dora Bakojani, dabartinė užsienio reikalų ministrė – deputato Bakojanio, kurį 1980-aisiais nužudė kairieji teroristai, našlė. Tokiam maištui prieš visą sistemą vykstant kitoje šalyje, opozicija palaikytų vyriausybę, tačiau opozicijoje nuo 2003 metų yra PASOK, kuriai vadovauja juodųjų pulkininkų nuversto pogrindininko sūnus Žorikas Papandreou. Todėl ši partija neprilaiko maištininkų, o kartu su profsąjungomis reikalauja vyriausybės atsistatydinimo
Viso to, aišku, nebūtų buvę ir be ypartingos graikų studentijos. Kapitalistinėje Graikijoje, šalyje, priklausančioje NATO, A. Papandreou laikais socializmo buvo daugiau nei SSRS, nekalbant apie kitą Europą. Aukštasis mokslas čia tik valstybinis – taip įrašyta šalies konstitucijoje – ir tik nemokamas. Įstoti galima tik pagal bendruosius balus. Mokytis galima neribotą laiką: įstojusiojo negalima pašalinti už jokias „uodegas“, jos tiesiog kaupiasi.
Studentai turi teisę į nemokamą maitinimą 3 kartus per dieną. Įvairiose studentų „estiatorijose“ (restoranėliuose) jie, pateikę studentų bilietus, valgo graikiškas salotas, vištų sparnelius, sriubas ir kalmarus. Ir netgi geria skiestą vyną.
Exarchijos maištininkų branduolys – tai trisdešimtmečiai studentai, taisantys „uodegas“, gautas prieš penkerius metus, ir neužmirštantys nemokamai pavalgyti. Ir minios jaunesnių jų gerbėjų. Be to, po pulkininkų represijų prieš maištininkus, nuvertus chuntą, policija neteko teisės įžengti į aukšojo mokslo įstaigas – ne tik pro duris, bet ir pro tvoros vartus. Kai policija rengia reidus po Exarchijos kavines, anarchistai paprasčiausiai pasitraukia į politecho teritoriją ir už tvoros rodo policininkams ilgas nosis. Tiesa, užmiršau, kad dabartinė vyriausybė pagrasino apriboti studijų laiką 7 metais – tai kaipgi nesukilsi...
