Kas įvyko 2008 sausio 16 dieną, kai minios žmonių susirinko prie Seimo protestuoti prieš dešiniųjų vyriausybės politiką? Kaip paaiškinti šį pirmo smurto proveržį Lietuvoje? Kaip paaiškinti cinišką valstybės reakciją – ašarines dujas, gumines kulkas ir dešimtis sužeistų Lietuvos piliečių? Kas yra smurtas, kokios yra jo formos ir kaip jis reiškiasi nūdienos pasaulyje?
DEMOS kritinės minties instituto leidžiamoje garsaus Slovėnų filosofo ir socialinio kritiko Slavojaus Žižeko knygoje „Smurtas“ („Violence“, 2008) pateikiami teoriniai atsakymai į šiuos klausimus. Autoriaus lietuviškam leidimui parašytoje prakalboje autorius teigia:
„Freudas rašė apie Unbehagen in der Kultur, nepasitenkinimą kultūroje. Šiandien 20 metų po Berlyno sienos sugriovimo mes išgyvename tam tikrą liberalaus kapitalizmo Unbehagen, tad kertinis klausimas yra: kas artikuliuos šį nepasitenkinimą? Čia ir slypi didysis kairės uždavinys.“
Parašyta suprantama kalba, su linksmais žižekiškais anekdotais, „Smurtas“ padės mums suprasti kas slypi už akivaizdžių smurto išpuolių, kurių apstu nūdienos pasaulyje, o sykiu įgalins mus kritiškiau žvelgti į postmodernios visuomenės ideologijos apraiškas.
Pateikiame nedidelę ištrauką iš pirmo skyriaus.
Kokio tipo seksualumas dera šiam pasauliui? 2006 metų rugpjūčio 6 dieną Londone buvo pirmą kartą surengtas kolektyvinis renginys „masturbuok-tai“ (masturbate-a-thon), kuriame šimtai vyrų ir moterų žaidė su savimi labdaros tikslais, norėdami surinkti pinigus seksualinės ir reprodukcinės sveikatos agentūroms. Jo metu taip pat buvo siekiama informuoti visuomenę ir išsklaidyti egzistuojančią gėdą ir tabu susijusią su šia labiausiai paplitusia, natūralia ir saugiausia seksualine praktika. Šią idėją sugalvojo San Franciske esanti seksualinės sveikatos įmonė „Good Vibrations“. Ji tapo Nacionalinio masturbacijos mėnesio dalis, inicijuoto ir pradėto 1995 metais, kai vyko pirmasis „masturbuok-tai“ renginys. Štai kaip Dr Carol Queen aiškina jį:
Mes gyvename visuomenėje, kurioje seksualumo raiška visuomet buvo pateisinama ir ribojama, o gryno malonumo siekis buvo ir dažnai yra smerkiamas kaip savanaudiškas ir vaikiškas. Daugelis žmonių, kurie laiko save išsilaisvinusiais iš seksualinių apribojimų, paprasčiausiai pakeitė „seksas yra gerai tik tuomet, jei yra pratęsiama giminė“ į „seksas yra gerai tik tuomet, jei tai tarp dviejų mylinčių žmonių“... Masturbacija yra mūsų pirminė seksualinė praktika, natūralus visą gyvenimą mums pasiekiamas seksualinio malonumo šaltinis, o sykiu unikali kūrybinga savęs išraiškos forma. Kiekvieną sykį besimasturbuodamas tu šventi savo seksualumą ir intymiausią gebėjimą patirti malonumą, taigi ištiesk sau ranką!.. Masturbacija gali būti ir radikalus aktas, o kultūra, kuri represuoja masturbaciją, gali taip pat užgniaužti ir kitas mūsų laisves. Švęsdami Nacionalinį masturbacijos mėnesį ir prisidėdami prie meilės sau iškėlimo į dienos šviesą, turėkite omeny, kad erotinė laisvė visuomet ir visur yra esminė geram gyvenimui.[i]
Masturbacijos koncepcijos ideologinėje nuostatoje aptinkame konfliktą tarp jos formos ir turinio: taip iš individų sukuriamas kolektyvas, individų, kurie pasiruošę dalintis su kitais savo kvailo malonumo solipsistiniu egoizmu. Kaip bebūtų, šis prieštaravimas yra labiau pastebimas nei tikras. Jau Freudas žinojo apie ryšį tarp narcisizmo ir ištirpimo minioje, kurį geriausiai nusako kalifornietiška frazė „apturėti bendrą patyrimą“ (to share an experience). Šių priešingų savybių sutapimas kyla iš joms bendro pašalinimo: ne tik gali būti, bet ir esi vienas minioje. Tiek individo atsiskyrimas, tiek ir ištirpimas minioje pašalina tikrą intersubjektyvumą, santykį su Kitu. Štai kodėl, kaip aiškiai tai įvardina prancūzų filosofas Alain Badiou, šiandien turime labiau nei bet kada anksčiau akcentuoti ne šiaip malonumą, bet meilę. Tai meilė – Dviejų susitikimas – „tarnsubstancijuoja“ idiotišką masturbacijos malonumą į tikrą įvykį.[ii] Minimaliai rafinuotas jautrumas sako mums, kad kur kas sunkiau masturbuotis prieš kitą negu turėti seksualinį santykį su kitu ar kita: jau pats faktas, kad kitas yra redukuojamas į stebėtoją, kuris nedalyvauja mano akte, daro jį kur kas labiau „gėdingą“. Tokie renginiai kaip masturbuok-tai byloja apie tikros gėdos pabaigą. Tai byloja apie tai, kur šiandien esame, tai yra situacijoje, kuomet ideologija prasiskverbia net į patį intymiausią savęs patyrimą.“
[ii] Alain Badiou, Logiques des mondes, Paris: Editions du Seuil, 2006.
