Alius apie viską skaitė iš anksto, nekantraudamas laukė nepaprasto įvykio, bet vakar kieme turėjo nupjauti žolę, pataisyti vartus, nudažyti kiemo suoliuką, sukrauti malkas ir atlikti dar du milijonus darbų. Per tuos darbus pamiršo, kad galėtų sėdėti ir laukti paskutiniosios. Juk vis tiek viskas velniop!
Alius pabudęs apsičiupinėjo rankas, pečius, pilvą ir kojas. Toks jausmas, tarytum būtumei gyvas. O dar spaudžia į tualetą... Už lango švietė skaisti dangiška saulė. Žemėj tokios nebūdavo! Išeitų, Alius danguj? Valio – viskas taip, kaip ir turėjo būti!
Alius sekė spaudą, skaitė interneto tinklalapius ir iš anksto žinojo, kaip viskas bus. Be to, vieną sykį nuvažiavo į didelį miestą, ir gatvėje buvo apstotas sektantų. Gerieji sektantai jam prikišo pilnas kišenes paveiksliukų su spalvotais apokalipsės vaizdais ir viską smulkiai nupasakojo: pirmiausia visą pasaulį sudrebins didelis žemės drebėjimas, o tada prasidės paskutiniojo teismo diena. Žemės drebėjimo Alius vakar nejuto, bet gal dėl to, kad Amerikos laiku viskas vyko vėliau, o Alius buvo pavargęs ir lovoje smigo kaip užmuštas?..
Taigi vakar ant žemės turėjo nusileisti Kristus ir paimti į savo namus visus Dievo vaikus. Žinoma, taip ir padarė – kodėl turėjo to nedaryti? Bet ne visus, žinoma, paėmė – pagal apokalipsės planą tik tikrieji tikratikiai atsidūrė danguj. Na, tokie, kaip Alius Sakinis ir tie sektantai... O kiti? Jie pasiliko žemėje. Žemėje liko nedaug, apie 2 procentus visų pasaulio gyventojų. Užtat jie dabar savo kailiu patirs tikrąją pragaro kančią. Aliaus uošvė ir pasipūtėlis jo darbdavys, be jokios abejonės, turėjo likti žemės kančioms.
– Gerų procedūrų karštos smalos voniose! – nusijuokė Alius. Truputį pagailo tik darbdavio.
Per savo gyvenimą Alius buvo patyręs keturias pasaulio pabaigas, visas puikiai prisimena: pirmąją sukėlė prie žemės prilėkusi Halio kometa, paskui buvo saulės užtemimas, dar buvo paskutinieji 2000-ieji metai ir kažkokia negera kalendoriaus skaičių dermė. Visų pabaigų Alius laukdavo itin nekantriai, bet nė viena jo nebuvo taip pakylėjusi.
Nusiprausęs Alius išėjo į kiemą ir buvo apakintas saulės šviesos. Oho, rojuje viskas labai panašiai, kaip jo namuose! Na, tik dangiška saulės šviečia ryškiau, rojaus paukštukai čiulba garsiau, o prie tvarto kiaulpienės žydi dar geltoniau. Jau ir anksčiau Aliui kartais atrodė, kad jis savo sodybą yra pasistatęs rojuje.
– Įdomu, ar čia yra tvenkinys? – pagalvojo Alius ir patraukė per sodą ton pusėn, kur jo sodyboje tyvuliuodavo didelis tvenkinys. Rojaus obelys ir čia tebežydėjo, bet kvepėjo šimtą sykių stipriau, negu kvepėdavo Aliaus sode.
– Kaip nuostabu, tvenkinys irgi yra! – apsidžiaugė Alius. – Žuvies irgi turėtų būti!
Dar didesnis džiaugsmas ištiko, kai Alius pajuto alkį. Vadinasi, ir po mirties jis gali pavalgyti! Gyvendamas žemėje, iš visų sielos džiaugsmų Alius labiausiai vertino vėdarus. Vėdarai Aliui buvo didesnė palaima už tokį dangišką džiaugsmą kaip cepelinai, makaronų košė, keptos bulvės arba rūkyta žuvis.
Alius pradarė spintelę, šaldytuvą, bet nieko doro nerado.
– Kaip danguje, taip ir žemėje, – prisiminė močiutės mokymus. – Vadinasi, reikia ieškoti krautuvės.
Keista, bet prie parduotuvės Alius sutiko pažįstamus mėlynanosius, kurie prašinėjo „vaistams ir duonai“. Už ką tie danguje? Na, gal jų pasigailėjo kaip kankinių... Beje, pats miestelis buvo labai panašus į tą, kur Alius gyveno iki mirties. Tik šis, aišku, naujesnis, daug įdomesnis ir šiek tiek tvarkingesnis.
Rojaus parduotuvė buvo beveik tokia pat, kaip ir Aliaus miestelyje. Tik kainos pakilusios iki dangaus. Akcijiniai makaronai, bulvės ir žarnos su 30 proc. nuolaida dabar čia kainavo gerokai brangiau, negu prieš pasaulio pabaigą kainavo be nuolaidų.
– Matyt rojuje irgi pasitaiko infliacija, – suprato Alius.
Anksčiau jis manydavo, kad rojuje viskas taip pat, kaip komunizmo laikais – kiek nori, tiek parduotuvėj imi, o už nieką mokėti nereikia. Bet žmonės ir čia stovėjo eilėj prie kasos. Įdomu, kokie čia pinigai? Eurai, doleriai ar dar kokie? O jei paprašys kokių vatikanukų ar sakralukų?..
Už pinigus tiko Darius, Girėnas ir du paskutiniai Maironiai. Grubi, netašyta kasininkė čiupo banknotus Aliui iš saujos ir demonstratyviai patikrino, ar jie nėra padirbti. Kaip ta kvaiša prasmuko į rojų? Kas pro dangaus vartus įsineš netikrų pinigų?
Lauke prie nuovados durų Alius pamatė tą patį policininką, kuris žmones mušdavo žemėje. Pasidarė visai įtartina. Kam danguje policija? Ar negana angelų sargų?
Važiuodamas į namus, Alius sutiko darbdavio mersą. Mersą vairavo pats darbdavys. Kaip visada, jis neatsakė į Aliaus sveikinimą.
– O gal ir mane per klaidą įrašė į tuos du procentus? – susirūpino Alius.
Negeros mintys jį sekė iki namų. Ką žinai, gal dangaus kanceliarijoj į kokį komodos plyšį įkrito krikšto dokumentai, gal dangaus buhalterija neįskaitė tų dvidešimt šešių litų, kuriuos jis sumokėjo kalėdojusiam kunigui?..
Grįžęs namo, Alius įsijungė kompiuterį ir užmetė akį į interneto laikraščius. Ispanai streikavo, portugalai irgi streikavo, graikai streikavo, amerikonai bombardavo teroristų miestus, daugiabučius namus ir ligonines. Per daug panašu į žemę!
O Lietuva? Kaip šitas rojaus kampelis?
– Po velnių, Andrius Kubilius išsilaikė kėdėj! – sušuko Alius.
Negalėdamas tuo patikėti, jis dar sykį perskaitė spaudos pranešimą apie konservatorių šurum burum ir pasistumdymą. Tikrai, Andrius Kubilius išliko! Pasistumdė konservai, paburbuliavo, bet iš rinktinės konservų dėžutės vado neišmetė.
– Kokia neteisybė! – šaukė Alius pats vienas. – Už ką?..
Alius buvo nekvailas ir puikiai suprato, kas laukia dabar Lietuvos: jeigu konservuose liko vyriausias Kubilius, tai Kubilius lieka premjeru ant mūsų visų galvos.
„Jeigu Kubilius, vadinasi, pragaras!..“ – pagalvojo Alius ir nuėjo prie darbo.
Petras Dargis
2011 05 23
{youtube}xTkGZO_XDb8{/youtube}
