Visos mūsų spindinčios Paryžiaus patirtys laikraščio tekstuke suvestos į laisvės žmones žeminančią buitį, kad suprastų eilinis  „Lietuvos  ryto“ skaitytojas – miesčionis. (Greičiausiai tai net ne žurnalistės iniciatyva, bet visos lietuviškos meinstrymimės žiniasklaidos diktuojama logika.)
      
      Perskaičius straipsnį kyla įspūdis, kad mes nukeliavom į Paryžių ieškoti geresnio ir riebesnio kąsnio – kaip visi dori Lietuvos piliečiai pono Kubiliaus valdymo laikais. Ne, ir dar kartą ne! Pagaliau mes ir nesam dori Lietuvos piliečiai. Mes atsidūrėm Paryžiuje dėl visai kitų priežasčių. Tačiau, kad žinotum tas priežastis, reikia būti skaičius Henry Millerio, George‘o Orwello, Jeano Genet (Žano Ženė), Eduardo Limonovo, kurie turėjo ir aprašė savo unikalią gyvenimo Paryžiuje patirtį, knygas. Aišku, Lietuvos miesčionys, spoksantys į „Lietuvos rytą“, jų neskaitė ir niekada neskaitys, todėl mūsų ir nesupras. Čia apskritai kultūrinio nesusikalbėjimo problema.
      
      Dėl Sovietų Sąjungos Lietuva buvo išstumta iš XX a. kultūrinio konteksto. Kol Prancūzijoje vyko 1968-ųjų revoliucija, kai studentai kovojo su senių konservatorių karta („Netikėkite tais, kam daugiau negu 30!“), užiminėjo universitetus, skaitė pirotechnines filosofines knygas, kol Amerikoje klest4jo hipių judėjimas – jauni žmonės eksperimentavo su seksu, rijo LSD, klausė gimstančios uraganinės roko muzikos, meditavo ir svajojo apie geresnį pasaulį, Lietuvoje pirmuoju sekretoriumi tapo visų dorųjų darbininkų globėjas – draugas Algirdas Brazauskas, vyko šlykščios dainų šventės, kur pabrėžtinai aseksualūs žmonės tautiniais rūbais puritoniškai šoko kepurinę. Sovietų Sąjungos nebėra, o miesčionys, deja, dar liko ir, deja, dar neišmirė.

     
      
      Štai tokiems žmonėms ir skirtas straipsnis „Lietuvos ryto“ priede „Sostinė“. Žmonėms – skrandžiams. Taigi, dar kartą pasitvirtino akivaizdus faktas: skaityti oficiozinę spaudą, kur pusė straipsnių nupirktų, o kita pusė – trešas, parašytas miesčionims („Silikoniniai implantai daro įtaką juos turinčių moterų intelektui!“) – tai negerbti savęs. Anarchija.lt skaitytojai – kita publika. Todėl čia galima parašyti, ką iš tiesų veikėm Paryžiuje.
      
      Pirmų pirmiausia, kaip mes atsidūrėm Paryžiuje? Viskas prasidėjo 2011 metais, Naujųjų metų naktį, kuri, kaip žinia, yra mistinis nulis tarp mirusių praėjusių ir dar negimusių ateinančių naujųjų metų, kai galima užprogramuoti kitus metus. Žiūrėdamas pro šampano butelį į fejerverkus, aš garsiai pasakiau: „Kitus Naujuosius metus aš noriu sutikti Paryžiuje.“
      
      Mintimis persikelkime į paskutinį praėjusių metų mėnesį. Laiko beveik nebeliko. O noras lyg ir neskubėjo pildytis. Atrodė, kad horizonte nėra jokių perspektyvų. Mane tai, tiesą sakant, baugino. Pagrindinė problema buvo net ne ta, kad aš nepateksiu į Paryžių, o ta, kad mano fundamentalus noras nesipildo... Aš tikiu,  kad kiekvienas mūsų noras gali išsipildyti. Reikia tik pamatyti ir pačiupti tą galimybę. Kaip metaforą tai galima pavaizduoti taip: jūs esate priešistorės žvejys, stovintis iki pusės vandenyje su žeberklu. Šalia jūsų plaukioja daug žuvų – galimybių. Jums reikia tik pamatyti jas ir pataikyti su žeberklu.
      
      Atrodė, kad mano žuvis taip ir neatplauks. Bet jei yra žvejys, bus ir žuvis. Per netikėtą įvykių kombinaciją – porą lemtingų susitikimų, porą pokalbių, porą skambučių – aš susisiekiau su senu geru savo draugu, gyvenančiu Paryžiuje, kuris, paaiškėjo, kaip tik mėnesiui išvažiuoja ir maloniai sutinka leisti pagyventi savo kambaryje.

     
      
      Visi trys, sužinoję, kad Paryžiuje bus laisvas plotas, tą pačią sekundę nusprendėm keliauti ten. Buitis mums priimant šį spendimą nevaidino absoliučiai jokio vaidmens. Nors mes turėjom labai nedaug pinigų, jautėm norą. Galų gale mes juk norim gyventi ne sočiai ir patogiai, bet įdomiai. Pastovus darbas, mašina, riebaus maisto rijimas tris kartus per dieną, buržuaziniai buities patogumai – tai mums anaiptol ne pirmoje (net ne antroje ir ne trečioje) vietoje. Pirmiausia mums rūpi gyvenimo draivas. Mes darom taip, kaip patarė supratingas Bodleras – svaiginamės.
      
      Ir štai Paryžius. Jis iškart mums patiko: stilingi žmonės, kurių stilių ir laikyseną suformavo Prancūzijos genijai (ne taip, kaip Lietuvoje, kur ilgą laiką madą diktavo rūstus kaimo gyvenimas, vėliau pilkakostiumė partinė nomenklatūra, po to Gariūnai, o dabar – rūpestingoji mama „Maxima“), miesto erdvės kaip iš filmų ir knygų. Nuostabu. Ir mes čia!
      
      Galbūt dėl to, kad esame logoso žmonės – laisvi humanitarai – mes pajutom, kad Paryžius yra didelės knyga arba filmas, o mes čia ir dabar – tos knygos/filmo personažai. Tai buvo mūsų kelionės leitmotyvas, o ne gašli buitis.  „You‘re „Dreamers“, – šypsodamasis pasakė į mus žiūrėdamas kinas menininkas, Paryžiaus meno akademijos studentas Yan, paskui pridūrė, jog turi omenyje Bertolucci filmą. Ir mes lengvai sutikom: „Yes, we are...“

     
      
      Dabar trumpai apie buitį. Taip, postsovietiniams fryganavimas atrodo kaip skandalas – kažkas tarp priklausomybės nuo heroino ir baisių apiplėšimų su peiliu tarpuvartėje. Bet tai yra normali praktika. Mes buvome kaip budistų vienuoliai, kurie nedirba įprastų darbų, o dirba dėl išsilaisvinimo. Jie kas rytą išeina su dubeniu, į kurį iki pietų praeiviai primeta šiek tiek maisto ir kitų reikalingų dalykų. Taip ir mes išeidavome ieškoti savo saulėtų patirčių ir kažką pakeliui rasdavome: maisto, drabužių, daiktų. Paryžius kaip jūra išmesdavo daug įdomybių. Kai kurios iš jų galėtų net papuošti muziejus ar meno galerijas. Viskas priklauso tik nuo požiūrio.
      
      Metro mes irgi važinėdavome nemokamai. Juk susisiekimas – tai ne privilegija, bet teisė. Tada mes neturėjome pinigų mokėti už metro. Todėl ir nemokėjome. Kai turėsim, tada mokėsim. O kažkas kitas galės važinėti nemokamai. Paprasta, bet teisinga aritmetika. (Jeigu jūs su tuo nesutinkate, esate Sarkozy arba Kublius.)
      
      Galerijose mes irgi pritapom. Snobai žiūrėjo į mus su pagarba. Linksmi ir įkalę nemokamo buržuazinio šampano, mes atrodėm jiems kaip beautiful disaster. O koks snobas nemėgsta beautiful disaster?
      
      Gyvendami Paryžiuje ne kaip turistai, mes turėjome daug nuotykių: buvome benamių valgykloje ir kartu su jais valgėme vakarienę, taip dėka disidento Bacevyčios mes pamatėme tą Paryžių, kurį aprašinėjo jaunas G. Orwellas „Dienose ir naktyse Londone ir Paryžiuje“.
      
      Per Kūčias ieškodami Vladimiro Lenino namo Monparnase sutikome amerikiečių kilmės menininką (amerikiečiai iš meno pasaulio iki šiol ten gyvena, kaip ir XX a. pradžioje, kada Monparnase gyveno Gertrūda Stein, H. Milleris, Ernestas Hemingway‘us) ir praleidom su jo namuose puikų vakarą su vynu, įdomiais pokalbiais ir gyva, pačių grojama, muzika. Stebėjome šmėklas, gyvenančias Bodlero name Sen Lui saloje, trečią valandą nakties aiškinomės santykius su Luvro apsauginiais ir pan...
      
      Taip mes ir išgyvenom savo dienas ir naktis Paryžiuje. Ko norėjome iš legendinio miestelio ant Senos krantų, tą ir gavom. Paryžius mums patiko, o mes, manau, patikom jam.
      
      O „Lietuvos rytas“, ble, rašo apie buitį...
      
      Viktor Šichovcev
      2012 01 31