Negana to, čia organizuojamos kino peržiūros, veikia daiktų mainykla, galima pasikeisti geromis knygomis ir t. t. Apie šią nedaug kam žinomą vietą Vilniuje kalbamės su vienu iš jos įkūrėjų, dėl suprantamų priežasčių nepanorusiu prisistatyti.
Kuo jūsų kavinė skiriasi nuo kitų? Ką joje siūlote?
Visų pirma, skiriasi tuo, kad tai yra ne kavinė, o skaitykla, biblioteka, bendraminčių susibūrimo vieta, kurioje dažniausia būna ir šilto maisto. Skiriasi nuo kitų tuo, kad nėra iškabos, nėra totalaus sterilumo. Kartais pirmą kartą atėję žmonės sako nesuprantantys, ar tai kavinė, ar kažkieno namai. Iš tiesų atmosfera yra nei naminė, nei kavinės. Čia nebūna dirbtinų šypsenų, nesakome „ačiū“, „prašau“, „skanaus“, „užsukite vėl“, jeigu to nesinori sakyti. Esame bičiuliai, o ne klientai ir pardavėjai. Tuo labiausiai ir skiriamės.
Kodėl sugalvojote ją įkurti? Ar pasiteisino? Ar daug joje lankosi žmonių? Kokio tipo tai žmonės (studentai, neformalai, judėjimą palaikantys verslininkai)?
Dauguma lankytojų yra vegetarai ir veganai. Anksčiau dažnai gamindavomės maistą tai vieno, tai kito namuose ir kartu valgydavome, nes gamintis atskirai kasdien atsibosta. Taip pat kažkurie iš mūsų turėjo knygų, kurias vieni kitiems duodavo paskaityti, skolindavo, perskolindavo. Žodžiu, vyko veikla, bendri reikalai, bet nebuvo konkrečios vietos tam. 2009 metų vasarą atsirado nebrangi ir patogi vieta Vilniaus senamiestyje, tad nusprendėme ją išsinuomoti, sudėti knygas į lentynas ir gaminti maistą kasdien, kartu mokėti nuomą. Vėliau vieta pasikeitė, dabar po truputį transformuojasi ir didėja kolektyvas, bet veikla vyksta toliau.
Kokio pobūdžio žmonės? Alternatyvūs. Daugumą mūsų lankytojų sunkiai įsivaizduoju valgančius greitą ar šaldytą maistą, dauguma nevalgo mėsos, yra abstinentų, taip pat kairuoliško jaunimo, humanitarų iš senamiesčio universitetų, Lietuvoje studijuojančių užsieniečių. Taigi tai neaprašomi žmonės. Manau, kad mus bent kartą aplankiusių žmonių yra 200-500, labai sunku tiksliai pasakyti.
Kavinė yra nelegali – kaip žmonės sužino apie ją?
Puikiausiu būdu – bendravimu. Iš lūpų į lūpas. Yra „mailing-listas”, kuriuo siuntinėjamos naujienos.
Ar nebijote, kad kada nors jus pričiups, pavyzdžiui, mokesčių inspekcija? Gal jau esate turėję kokių nemalonumų?
Truputį bijome, bet pričiupti nėra už ką. Juk mes tik draugai, kurie susirenka drauge gamintis maisto. O produktai kainuoja, tad „susimetame”. Ar ne taip?
Kokia nauda iš šios kavinės? Ir kas jaučia tą naudą?
Nauda veganams ir vegetarams, kad gali pavalgyti šilto nebrangaus maisto Vilniaus centre. Nauda žmonėms, ieškantiems ką ir su kuo veikti, keliautojams, kurie užklysta pernakvoti. Manome, kad jeigu žmogus kažkaip sužinojo apie mus ir atklydo, jis yra mūsų bendramintis ir mes jį priimame. Dažnai tai būna pajautimo reikalas, ar žmogus savas ar ne. Kitas dalykas, greta maisto, knygų yra „freeshopas”, daiktų mainykla, kur žmonės gali atnešti jiems nebereikalingus daiktus ir drabužius, o tie, kuriems jų reikia, pasiimti.
Dar planuose yra savotiškas maisto distribucijos kolektyvas, kur žmonės kartu pirktųsi didelį kiekį maisto tiesiai iš ūkininkų, apeidami prekybos centrus ir tiekėjus. Jau siuntėmės drauge meksikietiškos zapatistų kavos.
Kaip organizuojate veiklą? Kaip pasidalijate atsakingas sritis? O gal yra koks nors vienas žmogus, kuris viską koordinuoja?
Nėra hierarchijos ir vengiame griežto darbų pasidalijimo. Savotiška valdžia yra sekmadieniniai susirinkimai, į kuriuos gali ateiti visi norintys. Stengiamės ištrinti ribą tarp šios vietos „darytojų” ir lankytojų, kad kiekvienas užsukęs nesijaustų svečiu, o kažkuo prisidėtų. Dažniausiai žmonės prisideda savanoriškai gamindami maistą.
Darbų pasidalijimas įvyksta beveik savaime. Kažkas, kas vairuoja, pavairuoja, kai reikia. Kažkam baisiai patinka plauti grindis. Kažkas mėgsta rūšiuoti knygas. Kažkas mėgsta apsipirkinėti turguje. Jeigu reikalai stringa, per susirinkimus laukiame, kol kas nors pasisiūlys padaryti vieną ar kitą reikalingą darbą. Dažniausiai kas nors ir pasisiūlo. Svarbiu žmogumi laikyčiau nebent susirinkimo raštininką – užrašinėtoją, nes jeigu jis kažko neužrašo į susirinkimo „dosje” ir neišsiunčia visiems elektroniniais laiškais, klausimas ar darbas dažnai būna pamirštas ir nepadarytas. Bet užrašinetojas vis keičiasi.
Kavinės finansiniai klausimai: iš ko išlaikote patalpas (nuoma, komunaliniai mokesčiai)? Ar kavinės lankytojai moka už maistą? Ar kavinėje dirbantys žmonės gauna atlyginimą? Žodžiu, kaip ten cirkuliuoja pinigai? Ar stengiatės, kad su piniginiais reikalais tektų susidurti kuo mažiau?
Susitarėme su patalpų savininku, kad išnuomos mums patalpą tik už komunalinius mokesčius – nekilnojamojo turto pigtelėjimo metu tai gana dažnas atvejis. Bet komunalinės paslaugos (centrinis šildymas, dujos, elektra, vanduo) kainuoja nemažai, tad pinigų reikia. Aišku norėtume to išvengti. Taigi raginame lankytojus „mestis” ne tik maistui, bet prisiminti, kad kiti dalykai irgi kainuoja.
Savanoriai atlyginimų negauna. Tiesiog pavalgo tą dieną, pasilinksmina, pabendrauja, pasidžiaugia kavinės šeimininko role – tai motyvuoja. Dauguma gamintojų yra nuolatiniai, gamina kartą per savaitę ar dažniau. Sutaupytus pinigus sumokame už komunalines paslaugas, taip pat svajojame apie pirkinius, kurie padėtų gaminti skanesnį, įdomesnį maistą.
Ar yra žmonių, kurių gyvenime veikla šioje kavinėje yra pagrindinė? Jei taip, iš ko jie gyvena?
Įdomus klausimas. Atsakyčiau į klausimą klausimu – šiuo metu šalyje gal 20 proc. nedarbas – iš ko gyvena visi tie žmonės? Pas mus turbūt panašus procentas. Ieškome būdų gyventi be pinigų, tačiau kol kas pinigų šaltiniai yra pašalpos, nereguliarūs darbai, išvažiavimai padirbėti į užsienį. Yra ir žmonių, dirbančių nuolatinius darbus Lietuvoje ir prisidedančių kavinėje laisvalaikiu, yra studentų.
Tokio pobūdžio kavinė Lietuvoje – naujas reiškinys. Ar tai populiaru kitose šalyse? Gal galite papasakoti, kur teko lankytis?
Man atrodo, kad populiaru. Daugumoje Europos miestų galima rasti kažką panašaus. Man asmeniškai teko lankytis tik Kopenhagoje, Kristianijos rajone, kur yra valgykla, maitinanti lankytojus „reegan” maistu už „mokėk kiek negaila”. Taip pat lankiausi Edinburgo kavinėje „Forrest”, kuri yra legalesnė nei mūsiškė, todėl ten patiekalai turi nustatytas kainas ir jos nėra tokios jau mažos. Ten taip pat maistą gamina savanoriai.
Viktorija Zavi
Tinklink.lt, 2011 01 10
