Nesukdami galvos žengiame toliau, ir netrukus atsiveria mįslingi raisto toliai. Grožis iki pat horizonto, nes visas aukštapelkės paviršius pasidengęs baltais švylių žiedais.

 

 

Sako, kad anksčiau jais kimšdavo pagalves. Gal ir taip, bet mus daugiau domino nuo praėjusių metų išlikusios rūgštelėjusios spanguolės. Tuo pačiu prisiminėme, kad anksčiau į Čepkelius spanguoliauti buvo važiuojama specialiai nusamdytais autobusais. Kai kurie vietiniai į Čepkelių spanguolynus išeidavo kelioms paroms. Jie rinkdavo spanguoles bulviniais maišais ir taip sukaupdavo ne tik vertingų maisto atsargų, bet ir prisidurdavo pragyvenimui, o tai buvo nemenka paspirtis skurdžiose žemėse gyvenantiems žmonėms.

 

Dabar tai sunkiai įsivaizduojama, nes čia „tvarką“ daryti ėmėsi valstybė, o tai reiškia, kad  sprendžia Vilniuje sėdintys ponai, kuriems mažų žmonių poreikiai rūpi mažiausiai. Nebegalima ne tik spanguoliauti, bet ir ganyti, šienauti, o tai apylinkių žmonės darė šimtmečiais. Pripjaudavo skurdžios augmenijos, o susivežti į kluonus galėdavo tik žiemą, klampų aukštapelkės paviršių sukausčius ledui. Būtent tokia ūkinė veikla ir sukūrė unikalų Čepkelių kraštovaizdį.

 

Ją uždraudus, atvirus plotus, išstumdami kai kuriuos vertingus augalus, pradėjo gožti krūmynai ir medžiai. Pasirodo, net spanguoliautojų kasmet išmindomi takai ekosistemoje atliko tam tikrą funkciją. Šiandien jau kuriamos programos, kaip dirbtinai atkurti buvusią ūkinę veiklą, tam metamos tikrai nemažos iš mūsų visų atimtos lėšos, kurias vėl skirsto tie patys rausvažandžiai „valstybės atstovai“ iš didelių miestų ir šviesių kontorų. Taip valstybinės utėlės kuria savo reikalingumo mitą.

 

 

Suktelėję į nuošalų keliuką, patenkame į kitą keistą vietovę. Akivaizdžiai matyti, kad čia gyventa žmonių, bet dabar viskas užsemta vandeniu, apaugę vandens augalais. Baigia nunykti kažkada čia vešėję sausumos medžiai. Aplink aidintys patys įvairiausi garsai liudija, kad pasitraukus žmogui ši vieta neliko tuščia. Smagu. Po kiek laiko aptinkame ir tokio „potvynio“ priežastį – tvirtai suręstą medinę užsklandą ant po keliuku pralendančio gelžbetonio vamzdžio. Negi ir čia realizuotas dar vienas „projektas“? Jeigu taip, įdomu būtų sužinoti jo sąmatą. Aš jau darausi įtarus net vykusių projektų atžvilgiu, nes paprastai, sužinojus kainą, pasidaro aišku, kad tai tik eilinė afera su teigiamomis pasekmėmis.

 

 

Pasiekiame Zervynas. Smėlėtoje pagrindinėje gatvelėje mus pareigingai aploja šiaip jau visai draugiškas šunėkas.

 

 

Kitas autentiškas gatvelės eksponatas – trys didžiuliai šiukšlių konteineriai. Dar keli tokie pat stovi prie kapinių. Vietinis dzūkas numoja ranka – kiek čia tų žmonių belikę, pustuščiai tie konteineriai stovi, visai be reikalo milžiniška šiukšliavežė tokį kelią važiuoja, apsisukt nėr kur, nuo pat kapinių atbulom siauru keliuku tenka važiuot. Trumpai tariant, dar vienas valstybinės „tvarkos“ pavyzdys, nes įtariu, kad vietos gyventojams tenka susimokėti ir už tuščių konteinerių „ištuštinimą“.

 

 

Nors ir kaip norėčiau žvilgtelėti į konteinerių vidų, kažkaip nepatogu, ir kaip tyčia jokios šiukšlės su savimi neturiu, todėl žvalgausi į vaizdingą stogą už konteinerių ir pirmą kartą atkreipiu dėmesį į nykimo požymius. Akivaizdu, kad trūksta gero šeimininko rankos. „Čia valstybė šeimininkauja“, – vėl porina vietinis. Ir tikrai, juk šitas kaimas saugomas valstybės. „Ar ne po 30 tūkstančių už stogo dengimą buvo mokėta, tik po kelių metų pradėjo slinkti šiaudų ryšuliai, pro atsivėrusius plyšius pradėjo drėkt stogo konstrukcijos, o pats gi nieko negali daryt, apdės baudom, tai ir nyksta viskas akyse.“

 

 

Visame kaime akis bado apleisti, griūnantys pastatai. Kažko nesuprantu – negi viename gražiausių Lietuvos kaimų griūnančios sodybos nedomina miestiečių, nekilnojamo turto prekeivių? „Atvažiuoja, pasidairo, gal ir pirktų, bet kai sužino, kad negali nei lango pasikeisti į sandaresnį, nei stogo pats susitvarkyti, tai numoja ranka ir važiuoja į greta esančius ne ką prastesnius kaimus.“

 

O ką valstybė? O valstybė kurpia planus, kaip dar daugiau suvaržyti žmones ir „išsaugoti“ tai, kas neišsaugoma (turiu pmenyje XIX a. kaimo kultūrą, o chemija permirkę rąstiniai trobesiai tėra tik masalas turistams). Štai, toks gerasis dėdė Gelūnas paskelbė, kad jau sukurtas superprojektas už 149 000 Lt, kaip išsaugoti etnografinį Zervynų kaimą. Tačiau sutiktas vietinis gyventojas nerimąstingai prasitarė, kad tame projekte net numatyta, kokio aukščio gėlės darželiuose prie namų turės augti. Ko gero, jis nujaučia, kad viršijus nustatytą „etnografinį“ gėlių aukštį bus skiriamos baudos...

 

 

Ir tokioms blogoms nuojautoms yra pagrindo. Visi Zervynų gyventojai žino fotografės Orentaitės bėdas, kai ji „savavališkai“ atnaujino griūvantį pastatą. Net ir šis, vienas iš nedaugelio pačių savininkų pastangomis ant senų pamatų pagal tikslius buvusio svirnelio išmatavimus ir naudojant nurodytas medžiagas atstatytas pastatėlis susilaukė 15 žmonių komisijos iš paties Vilniaus, kurie vieną dieną sugužėjo čia aptarti keliais centimetrais neatitinkantį buvusio langelio išmatavimų langą.

 

Vis dėlto tikiuosi, kad jei jau vien projektui buvo išleisti toookie pinigai, tai jo realizavimui reikės šimtus, o gal ir tūkstančius kartų daugiau, ir jų paprasčiausiai neatsiras, todėl žmonės bus palikti ramybėje – galės patys tvarkyti savo kuklius gyvenimus.

 

Dar kitas galimas scenarijus gali atkartoti „Apučio kelio“ likimą. Aputis buvo toks kietas rašytojas, kad jį net priėmė į sąjungą, davė daug raštų ir premijų. Zervynose jis turėjo namuką prie upės, netoli kelio. Šiaip jis man patiko, buvo meistraunas, turėjo neblogą namų sąlygomis staklyną, pats gaminosi daiktus, buvo surinkęs įdomią veikiančių radijo imtuvų kolekciją, tačiau neatsisakydavo ir išrinktiesiems dalinamų privilegijų. Vietos gyventojas kaip vieną tokių paminėjo faktą, kad sovietų laikais jis turėjo net du žiguliukus. Vieną laikė Zervynose, kitą – Vilniuje. Kas pamena tuos laikus žino, kad toli gražu ne visi palaižūnai sugebėdavo taip „apsirūpinti“.

 

Bet laikai pasikeitė, atėjo naujų galimybių metas, ir viena Zervynų šeima (7 vaikai) nutarė išbandyti naują verslą – baidarių nuomą. Užsikabino, augo paklausa, pirko dar daugiau baidarių, tik bėda, kad jas vežiodavo pro pat Apučio namą. Žinote, dulkės, triukšmas (tiesa, tik 2-3 mėnesius per metus), o ponui rašytojui reikia kurti meną, juk jo laukia milijonai skaitytojų. O jie tai kas? Vargiai sudurianti galą su galu septynių vaikų šeima... Aputis griebėsi veiklos, surašė raštą ir įtikino dalį Zervynų gyventojų pasirašyti. Tada pradėjo rašinėti raštus Seimui, vyriausybei, valdžiai ir... pasiekė savo.

 

 

Vieną dieną prie kaimo suūžė sunkioji technika, suvirpėjo stiklai etnografinėse verandose ir buvo nutiestas naujas privažiavimas prie Ūlos su baidarių iškrovimo ir automobilių parkavimo aikštele. Ot čia tai žodžio jėga! Visiems mums ši afera kainavo per 300 000 Lt. Afera todėl, kad Aputis po kelių metų pasimirė ir baidarės vėl vežiojamos senuoju keliu, o ką tik paklotas kelias dabar jau baigia apaugti žole.

 

Fantazuoju, kad, realizavusi „etnografijos“ išsaugojimo projektą, valstybė kažkokiu būdu užsilenks ar atšoks, ir kaimo gyventojai prie savo namų vėl galės augint rožes ar sulfinijas, įsirengti jaukias terasas ir lauko židinius, kaip ir dabar draudžiantys tai daryti miesto ponai.

 

 

Aplankome seniausią Zervynų trobesį, kuris irgi atrodo apgailėtinai – griūvantis ir pūvantis, nepaisant labai geros būklės lentelės, kuri pasipūtėliškai teigia, kad šis pastatas yra „architektūros paminklas, saugomas valstybės“. Tpfu, bl.

 

 

Man bezonduojant šalia aptiktą vaizdingą metalo laužo krūvelę, gretimo namo tarpduryje sušmėžuoja įtari diedoko figūra. Aš suprantu, kad kėsinuosi į jo pajamų šaltinį – už metalą dabar vėl gerai moka. Tiek to, bus mažiau bagažo.

 

 

O dabar atspėkite, kiek kainuoja atnaujinti 10 metrų ilgio tvorą iš skaldytų statinių, o tiksliau – pastatyti kitą tokią pat? Jei tvora rūpinasi šeimininkas, tai jam kainuos maždaug dieną darbo, neskaitant tų kelių mėnesių, kol mediena statiniams bus užmerkta vandenyje (kad paskui būtų galima skelti). Jei tvora „saugoma valstybės“, kuri disponuoja iš mūsų jėga atimtais pinigais, tai bus rašomas projektas, skelbiamas konkursas, sudarinėjamos sutartys ir t.t., ir pan. Mums sakė, kad gretimame kaime maždaug toks pat projektinės tvoros gabalas kainavo 3000 Lt.

 

 

Zervynose tvorų būta daug. Ne todėl, kad jos saugotų nuosavybę, o todėl, kad karvės ir arkliai netryptų daržų. Dabar čia nebėra nė vieno arklio, karvės ar kiaulės, kaip ir nebėra anksčiau visą kaimą juosusių dirbamų žemių, bet tvoros – saugomos valstybės, todėl jos turi būti ir jas reikia tverti taip, o ne kitaip. O dar tiksliau – niekaip, todėl tvoros pūva, o paskui sumetamos į krūvą.

 

Šitaip, laukdamas stebuklingo projekto įgyvendinimo, miršta, o tiksliau, yra naikinamas kaimas. Paliekame jį apimti dvejopų jausmų. Viena vertus, nuostabi gamta, unikaliai susiklosčiusi kaimo struktūra, mieli ir simpatiški jo gyventojai (įskaitant ir girtuoklėlį, garsiosios dūminės pirtelės kūrentoją bei padegėją Klaną). Kita vertus, slogus valstybės veiklos įspaudas ir visiškai neaiškios perspektyvos, kurioms vietos gyventojai neturi jokios įtakos. Nors, tiesą sakant, o kokią gi įtaką savo gyvenamai aplinkai turime mes, vilniečiai?

 

Grįždami dar stabtelime prie Ūlos akies. Oho, kokie pokyčiai! Kai čia lankiausi paskutinį kartą, medinis tiltas buvo sulūžęs ir įgriuvęs į upę, o pati akis atrodė kaip kunkuliuojanti skylė pievoje. Dabar iki upės veda patikimi laiptai, per upę nutiestas dailiai išlenktas geležinis tiltas, o prie akies – informacinis skydas, tvorelė, lentų paklotas (galvoje sukasi skaitliukas). Betrūksta tik kiosko su hotdogais ir biotualeto. Plačiai išmintas takas ir besibūriuojantys lankytojai sako, kad tie laikai, kai galėjai nuogas niurktelėti į mįslingą „skylę žemėje“ jau praeityje. Na, galima gyventi ir be to...

 

2011 06 05