Nesakau: tebūnie pochuj. Gal geriau vaduotis iš juodos spalvos ir į gyvenimą pažvelgt pro spalvotus akinius? Nepatinka vyriausybė – iškrėsk jai pokštą!

Ir kodėl aš visą šitą rašau, jei straipsnis vadinasi „FluxuS“? Visu pirma, reikia kažkokios įžangos, antra, fluxus – tai revoliucija! Pabandysiu kuo rišliau...

Fluxus - lotyniškas žodis, reiškiantis „tekėjimą“. Tai ir pavadinimas vaistų, aktyviai iš organizmo šalinančių skysčius, laisvinančių vidurius. Bet labiausiai šis žodis girdimas meno kontekste. O taip – meeenasl Visi žino, kas tai yra: visų pirma, menas (o ypač aukštasis) yra perkamas. Gali ji parduot už pusę milijono, gali – už 100000. Antra, čia egzistuoja garsūs vardai, kurie yra perkami. Vos tik prasižioji, ir visi žino: Picasso, Dali, Matisas... Menas gaminamas tik akademizuotų menininkų, jis privalo atrodyti sudėtingas, pretenzingas, gilus, rimtas, intelektualus, įkvepiantis, meistriškas, reikšmingas, teatrališkas. Menas turi atrodyti vertingas lyg prekė. Tai ir yra prekė. Menas privalo aukštinti savo vertę. Pagamintas kaip retenybė, ribotas kiekybe ir todėl prieinamas tik visuomenės elitui.

Tik profesionalus menininkas gali daryti meną? Smūgis per smegenis!

Visas menas suskirstytas į atskirus stalčiukus: čia grafika, čia tapyba, skulptūra, teatras ir pan. Iš medžio išdrožta skulptūra – tai menas, o mano sudėvėtos kojinės – ne? Bet kaip pasakė vienas linksmas dėdė (prie kurio, tikiuosi, dar prisikapstysiu) – visas gyvenimas yra menas. Ir užuot naudojęs akvarelę, granitą, gali naudoti gyvenimą kaip medžiagą menui kurti. Vadinasi, akademizmas menui nėra būtinas. Mes negalim pasaulio pripažint tokio, koks jis buvo. Kitaip turim pradėt gyvent ir galvot. Įnešt į gyvenimą nerimties veiksnį. Pokštą. Ir kai visas pasaulis tau šika į dūšią, tu išdrįsk jam nusišypsoti ir iškrėsk jam pokštą!

 

Taigi fluxus įtvirtina neprofesinį menininko statusą, parodo jo beprasmybę, parodo, jog bet kas gali tapti menu ir bet kas gali tai daryti. Menas-pokštas yra nužemintas gaminant jį neribotai, masiškai, jis prieinamas visiems ir visų kuriamas. Jis tvirtina paprastumo, natūralaus veiksmo, žaidimo ar sąmojo monostruktūrines savybes. Menininkas profesionalas tampa visiškai nereikalingas.

Fluxus griežtai pasisakė prieš meną-prekę, todėl savo veiklą priskyrė prie pokšto. Visi jų renginiai – tai procesas, vyksmas, kuris skleidžiasi kiekvieną akimirką, o paskui baigiasi ir tiesiog išnyksta. Jų antimeno forma buvo nukreipta prieš meną kaip profesiją, prieš dirbtinį atlikėjo ir publikos arba kūrėjo ir žiūrovo atskyrimą. Fluxus menas-pokštas turėjo būti paprastas, linksmas, nesupančiotas rimtumo, žaidybinis, gaminant jį neribotai, masiškai, prieinamas visiems ir pagaliau – visų kuriamas. O žaidžiant pagal tokias taisykles nebereikalingi tampa ir muziejai, mat fluxus galima kurti bet kur ir bet kada.

Tačiau fluxus nukreiptas ne tik prieš aukštąjį meną, bet ir prieš kvailas, nusistovėjusias visuomenės normas. Žmogus klimpsta į rutiną, į mechanišką gyvenimą – nykstantį, įrėmintą pagal tam tikrą tvarką. Mūsų kasdienybė, standartiška, vangi ir cikliškai besikartojanti, todėl jai reikalingas provokuojantis elgesys. Provokuojantis gali būti mąstymas, kuris nedvelkia jokiomis visažinystėmis, nesiūlo pigios tiesos, o siūlo metaforas, siūlo nestandartines alternatyvas, primena tai, kas, regis, savaime suprantama, bet dažnam nebeįmanoma. Provokuojantis mąstymas būtinas, kad mes taptume ne tik paveikūs, bet ir veikiantys, ne tik vartojantys, bet ir kuriantys. Mąstymas yra veikla, pati kasdieniškiausia veikla. Pokštas – pasaulio dėsnius griaunanti jėga.

Fluxus atsirado kaip grupelės nepatenkintų žmonių protesto judėjimas. Fluxus savin sugėrė dadaizmo maištą prieš šventąjį ir grynąjį meną bei Duchamp‘o (dadaisto) „gatavų daiktų“ (ready-made) meniškumą – pastarasis teigė, jog kiekvienas daiktas gali būti menas ir savo parodose eksponavo dviračio ratą, pritvirtintą prie taburetės, bei pisuarą, kurį pavadino „fontanu“. Taip pat didžiulę įtaką turėjo J. Cage‘as, kuris savo kūryboje mėgino panaikinti priešpriešą tarp meno ir gyvenimo – jo tylos pjesėje „4'33“ pianistas, išėjęs į sceną, atsisėda prie fortepijono ir taip sėdi 4min. 33 sek., paskui atsistoja, nusilenkia publikai ir išeina. Muzikanto skleidžiamoje tyloje girdisi klausytojų garsai, murmesiai, ir būtent tai yra muzika.

Vienas iš žmonių, užvirusių fluxus košę, buvo Jurgis Mačiūnas. Lietuvis Amerikoje,  „iškiliausias išeivijos avangardo menininkas“, davęs pagrindus hepeningams, performansams, instaliacijoms, kurios šiandien jau nieko nebestebina, o tada buvo tikras iššūkis. Dėl meninių, idėjinių siekių, kuriuos norėjo realizuoti, jis atsisakė visko – materialinės naudos, gero gyvenimo. Į surastą savo sritį metė viską, ką tiktai turėjo ir ką galėjo pasiskolinti. Jis atsisakė sekti pripažintomis senomis vertybėmis, kurios meno kūrybą lydėjo nuo Egipto ar sen. Graikijos laikų. Ir vietoj šito fluxus pateikė žiūrovui tai, ką Rytų mokymai vadina TUŠTUMA.

Pačioje pradžioje Jurgis Mačiūnas su draugu A. Šalčiumi įkūrė galeriją „AG“, kurioje prasidėjo fluxus veikla. Jurgis organizuoja naujosios muzikos koncertus, poezijos, dailės vakarėlius, vadinamus „koncertais“. Visų veiksmų esmė – kurti čia ir dabar, laužyti kūrimo bei meno sampratą. 1963 m. Niujorke fluxus kaip reikiant įsismagino. Mačiūnas ir fluxus juokėsi iš visų politinių ir visų kitų „griežtų“ filosofijų bei judėjimų.

Vyko štai toks didysis fluxus festivalis:

1-as vakaras: vienas atlikėjas praneša: „Pirmas didžiojo festivalio vakaras įvyks rytoj“.

2-as vakaras: autobusas ar valtis išveža žiūrovus už miesto ir grįžta tuščias.

3-as vakaras: žmonės gauna nemokamus bilietus į ketvirtąjį vakarą. Pabaiga.

4-as vakaras: durys atviros, bet atlikėjų nėra.

5-as vakaras: vienas atlikėjas su policininko uniforma praneša: „Šį vaidinimą uždraudė vyriausybė“.

6-as vakaras: salės durys užrakintos, viduje girdėti didžiulis triukšmas (į juostą įrašyti plojimai, muzika, riksmai, triukšmas ir t.t.)

F1uxus žaidimuose atsirado muzika, teatras, poezija, metinės fluxus dėžės, kuriose įvairūs straipsniai apie anarchizmą, eksperimentinį kiną, hepeningus, garsų poeziją, visa tai surašyta ant įvairaus formato lapelių, daiktų. Taip pat sportiniai žaidimai ir fluxolimpiados, pašto ženklai, pinigai, fluxus mišios, maistas, festivaliai ir renginiai, įvairiausios garso, vaizdo ir judesio kompozicijos pianinui, balionams, svarbiam žmogui, ligoniui, buteliui vyno ir taurei, popieriaus orkestras, banketai, kuriuose garbingi svečiai vaišinami maistu, paruoštu su stipriai vidurius laisvinančiais vaistais. Bet kas fluxus žaismėje galėjo tapti menu.

Pvz., fluxus gatvės valymo akcija – vidury dienos vykstant dideliam eismui išeina žmonės į gatvę su skudurėliais, šepetėliais, pincetais ir ima ją valyti. Ir daugiau nieko. Visi praeiviai ir mašinos sustoja. Trumpam stabteli. Kvailiai? Jie valo pasaulį, kuris toks užterštas, nesvarbu, kad rankoje tik pincetas su vatos gabalėliu, bet man tai rūpi! Tai žaidimas, kuris absurdiškais ir visiškai nereikšmingais veiksmais sustabdo didelio pasaulio gerai įsuktą mechanizmą.

 

Jurgis sukuria fluxolimpiados projektą. Keli jos įvykiai:

• Ieties metimas į oro balionus

• Dviračiu lėto važiavimo turnyras

• Bėgimas lipnia danga

• Bėgimas pasvirus 45 laipsnių kampu

• Kariniai žaidimai ir turnyrai: dvikova ant dviračių. Kovojama pagalvėmis, iš kurių kyla plunksnos.

• Stalo žaidimai: šachmatų turnyras – naudojami kvepiantys šachmatai, garsus kleidžiantys objektai

O gal norėtumėte paragauti fluxus patiekalų? Meniu siūlo:

• Arbata – žuvų, odos, popieriaus, samaninė, kankorėžių, virvių, medinė, vilnų

• Patiekalai iš kiaušinių – kiaušinių kava, blogo kvapo kiaušiniai, pastipusių vabzdžių kiaušiniai, vaisinis kiaušinių brendis, gero kvapo kiaušiniai, kiaušiniai iš rašalo, kiaušinių makaronai, gipsiniai kiaušiniai, kiaušinių vynas

• Kukuliai – kavos, kreidos, medvilniniai, aštrių pipirų, cukraus, vandens

• Permatoma jautiena, sviestas, ledai, pienas, kava

• Specialūs patiekalai – vidurius laisvinantys sumuštiniai, sumuštiniai nuo nemigos, žuvies ledai, cypiantis kalakutas...

O vienas toks dėdė Larry‘is Milleris pasakojo apie f1uxus mišias. „Vietoj bažnytinių paplotėlių buvo dalijami paprasti sausainiai, įmirkyti vidurius laisvinančiuose vaistuose, o vietoj vyno – skystis, nuo kurio šlapimas pasidaro raudonas arba mėlynas. Klierikų vietoje stovėjo būrys žmonių su gorilų kaukėmis. Jurgis iš vielos ir papjė mašė buvo padaręs didžiulį duonos kepalą, prikimštą visokiausių daiktų. Jis gulėjo altoriaus priekyje. Gorilos pribėgo prie jo ir ėmė daužyti lazdomis. Mišias atnašavo dzen kunigas, kuris vietoj šlakstymo išpylė visiems ant galvų po kibirą vandens. Kito dėdės padarytas mechaninis paukštis praskrido virš galvų ir apdrabstė visus purvu. Tuo metu buvo dainuojamos visokiausios juokingos dainos...“

Po šio įvykio kunigai kalbėjo, kad koplyčia, kurioje vyko linksmosios fluxus mišios, prarado savo šventumą, todėl buvo iškviestas vyskupas, jis ir atšventino koplyčią. Pasakoti apie fluxus galima be galo, be krašto, bet gal jau ir baigsiu. Visko čia nepaporysi, ypač kai užmiršau, ką norėjau šiuo straipsniu pasakyti...

Na, tiesiog ne tik burbėkim, bet ir pasijuokim. Pažaiskim!

 

Iš: Nieka nereikъ. Chronikų chronikos, Nr. 1