Pastarųjų metų literatūra dažniausiai sukelia liūdnas mintis. Kaip ir seniau, joje galima įžvelgti dvi pagrindines kryptis. Pirmoji solidarizuojasi su valdančiųjų sluoksnių idėjomis, antroji siekia suformuluoti protesto strategiją. Šiuolaikinė poezija vos gyva, o proza – varginga ir kartu pavaldi komercijai. Daugybė knygų parašoma vykdant užsakymus. Pasitenkindami kukliais honorarais, literatūriniai vergai štampuoja tekstus, suplanuotus aukštesniuose sluoksniuose.
Skaitytojui siūloma išsirinkti kūrinį lygiai taip pat, kaip jis renkasi maisto produktus prekybcentryje. Priimti „teisingą sprendimą“ visuomet padės rūpestinga reklama. Literatūros kritikus pakeitę finansų ekspertai visada pasakys, kokia prekė geriau perkama. Tačiau pinigai dar netapo vieninteliu meno matu, nes menas susijęs ir su kitais dalykais.
Populiariose knygose išreikštos idėjos skurdžios ir paprastos. Kovinėje fantastikoje, damų nuotykiuose ir detektyvuose pasaulis išlieka toks, kokį jį mato šiandien gyvenantis autorius. Pagrindinė tokių knygų tezė: realybė negali būti kitokia. Technikos stebuklai ir individų žygdarbiai vaizduojami pilkame nekintamo sociumo fone.
Perteikti kitokio gyvenimo atmosferą neįstengia ir šiuolaikiniai istoriniai romanai. Daugelis kūrinių jau nuo pat pirmųjų puslapių atrodo lyg grynos klastotės: automobiliai pakeisti karietomis, o vingrios siužeto linijos užtemdytos akivaizdaus autorių nemokšiškumo. Tokie romanai pasižymi atviru antiistoriškumu, o jų autoriai – moraliniu ir socialiniu konformizmu. Leidyklos šitokias knygas leidžia nepaliaujamais srautais.
„Populiarių naujienų“ gausa knygų rinkoje atitinka masinės skaitančiųjų publikos skonį, o rimtesnės knygos daugeliui skaitytojų neįdomios. Manoma, kad Rusijos visuomenė tokiu būdu siekia pasislėpti nuo nemalonių dalykų, kurie dedasi meno pasaulyje. Populiarioji literatūra – viena iš tokių slėptuvių. Ji, kaip kinas arba muzika, nekuria kitos realybės, o tik pagražina esamąją ir suteikia jai daugiau komforto. Daugelis autorių, rašančių miesčioniškos slėptuvės gyventojams, patys joje ir gyvena. Literatūrinė kūryba šalinasi realių gyvenimo problemų (ypač socialinių) ir taip numarina meną. Lieka tik populiarus produktas.
Masinei literatūrai oponuojančios srovės dažniausiai apsiriboja tik protestu. Jos prikelia realizmą, griežtai kritikuoja nūdieną, tačiau nesuteikia aiškumo, kaip būtų galima keisti buržuazinę tikrovę, ir nekalba apie sąlygas, kuriomis galėtų užgimti nauja asmenybė – literatūrinis herojus, parodantis savo amžininkams ne tik didžiausias jų ydas, bet ir būdus, kaip jų atsikratyti. Tokių knygų autoriai (pavyzdžiui, Christopheris Buckley‘is knygoje „Dėkui, kad rūkote!“ ir Frédéricas Beigbederis „14,99 €“) geriausiu atveju išdrįsta tik pajuokti esamą tvarką.
Griežtesnius reikalavimus keliantys skaitytojai kartais skundžiasi, kad „protesto literatūros“ autoriai nemoka pademonstruoti socialinės alternatyvos, bet tai nėra didelė problema. Kai kurie kairieji fantastikos kūrėjai (beje, gyvenantys ir Rusijoje) iš tikrųjų išdrįsta paneigti visuotinį tikėjimą amžinu kapitalizmo triumfu. Tačiau ar jiems pavyksta sukurti alternatyvų personažą – ne individualaus maišto įsikūnijimą (kaip Chuckas Palahniukas „Kovos klube“), o kolektyvinį simbolį, į kurį galėtų lygiuotis šiandienos skaitytojai?
Romane „Raudona ir juoda“ Stendhalis pateikė personažo (Žiuljeno Sorelio) pavyzdį, kuriame daugybė kartų lyg veidrodyje regėjo savo konfliktą su neteisinga visuomenine santvarka. Knyginis herojus, kurio mums taip trūksta, pats nebūtinai turi būti revoliucionierius, bet jis privalo žadinti revoliucionierius verguose. To, dėl ko pastaruosius 30 metų kovojo visa literatūrinė opozicija – pažadinti kritikus skaitytojuose, – anaiptol nepakanka. Aiškūs atsakymai į visus klausimus, kurie keliami „amžinojo“ neoliberalizmo krachą patyrusiai visuomenei, – štai kas turėtų vainikuoti naujojo literatūrinio herojaus kūrimo darbą.
Deja, kol kas neturime tokio žmogaus, gimusio knygoje ir paverčiančio ją galingu, mąstančią visuomenę žadinančiu ginklu. Tačiau ar turime skaitytoją, kuriam toks herojus būtų reikalingas? Meno nuopuolis juk visada susijęs su prislopusiu visuomenės dėmesiu, nors publiką iš pradžių pradeda žadinti ir pavieniai atskirų autorių bandymai.
Populiarioji literatūra nepajėgi varžytis su protesto literatūra savo personažų kokybe. Masinio vartojimo herojus – eilinis žmogus. Jis nebūtinai pasirodo kontoros valdovo pavidalu, tačiau jam būtinai suteikiami paties įprasčiausio asmens bruožai, nepriklausantys nuo lyties. Masinio vartojimo knygos herojus gali būti narsus stipruolis arba kilniaširdis gražuolis. Jis gali žavėti, gelbėti arba išduoti, bet tai neturi jokios reikšmės. Svarbiausi vidiniai konfliktai visada bus primityvūs, grįsti asmenine nauda arba jos atsisakymu kaip didžiadvasiu aktu. Visa tai, žinoma, yra jau užsifiksavę milijonų skaitytojų sąmonėje. Todėl masinė publika nemyli kitokių herojų. Ji kol kas nesugeba jų suprasti, tačiau jie jai reikalingi.
Ne viskas, ką šiandien įprasta vadinti avangardu, toks ir yra. Pažangų knygos charakterį nulemia naujoviškas jos turinys, o ne eksperimentinė forma. Puikų stilių liudija lakoniška kalba, galinti perteikti įvairius įvykių niuansus (nuo minties krustelėjimo iki kvapų), gyva, veiksmo (o ne aprašinėjimo) kupina siužeto struktūra. Bet ar toks stilius revoliucinis? Gal ir taip, bet tik tada, jei jis bus glaudžiai susijęs su pasakojimo esme ir knygos idėjomis. Kitu atveju toks stilius atrodys gana tradiciškai. O gal jis geresnis už tą, kuris pasitelkia iki tol nežinomus, naujai išrastus žodžius arba itin neįprastas situacijas, siūlomas itin įprastiems žmonėms? Galbūt viskas priklauso nuo skaitytojo gebėjimo priimti naujus literatūros principus.
Iš tikrųjų avangardiniame meno kūrinyje vietoj įprasto žmogaus, perkelto į neįprastas stebuklines sąlygas, turėtų atsirasti neįprastas personažas, parodytas mums gana įprastoje situacijoje. Iš pirmo žvilgsnio toks metodas nėra naujas. Pagal tokią pačią schemą buvo kuriamas ir ankstesnysis avangardas. Argi ne panašią siužeto schemą mums siūlė Lermontovas „Mūsų laikų herojuje“ ir Turgenevas „Tėvuose ir vaikuose“? O gal klasikinį avangardo modelį reiktų keisti nauju, visiškai skirtingu?
Aprašytosios schemos negalima laikyti knygų rašymo instrukcija. Tai greičiau esminis principas. Savo romane autorius gali mums parodyti naują asmenybę neįprastomis sąlygomis, tačiau tos sąlygos neturėtų sudaryti statiško fono. Įdomiai knygai būtina ne tik kulminacija, bet ir įvairūs įtampos lygmenys, ne tik charakterių mūšiai, bet ir ne itin labilios jų formavimosi sąlygos.
Koks turėtų būti pirmyn kviečiantis šiuolaikinės knygos herojus? Be abejonės, jis negali būti paprastas žmogus, o kaip tik tai ir yra didžiausia problema. Rašytojai linkę – tiesiogiai ar netiesiogiai – pasakoti apie savo gyvenimą. Jie stebi aplinką ir iš jos išplėšia pačius ryškiausius paveikslus – tą darė Čechovas ir Jorge Amado. Bet ar šiandien tai reikš žingsnį pirmyn? Ar tokio metodo mums užteks? Taip, jei autorius įžvelgs permainų užuomazgas. Ne, jei rašytojas nesugebės įžvelgti to, ko dar nėra, bet būtinai bus. Globali pasaulio krizė užbaigia vieną epochą ir žengia į kitą. Didelių permainų laikotarpis reikalauja keistis ir meną, jau seniai esantį sąstingio būsenos. Visuomenė negali sustingti toje pačioje vietoje.
Ko nėra autoriuje, to negali būti ir jo knygos herojuje. Depresija, socialinė baimė, susitaikymas su esama aplinka, sąmoningas ir nesąmoningas konformizmas – visa tai trukdo avangardinei literatūros kūrybai. Tačiau pati didžiausia kliūtis – autoriaus nenoras matyti išsikerojusių visuomenės konfliktų, jau dabar milžiniškų ir linkusių dar didėti. Neužtenka būti socialiniu realistu (nors šiandien tai drąsus žingsnis) – reikia tapti socialiniu avangardistu. Vargu ar istorija aukštai įvertins šiandieninius mokslinės fantastikos kūrėjus, tačiau jie nuveiks didį darbą, jei sukurs naujosios epochos asmenybės prototipą.
Victoras Hugo buvo respublikos ir jos barikadų bičiulis. Aktyvi visuomeninė pozicija tais laikais jam leido tapti itin drąsiu pašvinkusios santvarkos demaskuotoju. O daugelis mūsų rašytojų netgi labai nutolę nuo visuomeninio gyvenimo, esančio pradinės vystymosi stadijos. Jie ne tik nežengia koja kojon su gyvenimu, o velkasi iš paskos įsikibę į jo uodegą. Kaip tik dėl to mes kol kas neturime pirmyn kviečiančių literatūrinių simbolių. Juos tenka graibyti iš praeities. Tokia padėtis ne tik literatūroje, bet ir muzikoje, dailėje bei kine.
Per pastaruosius 30 metų sukurti geriausi kūriniai – realistiniai, kartais priskiriami satyrinio realizmo krypčiai. Realizmas nėra vienalytis. Jis gali ne tik sąžiningai konstatuoti (Irvine‘o Welsho romanai apie narkomanus), bet ir sukurti kažką visiškai nauja. Realizmas sugeba užbėgti įvykiams už akių – kaip tik tą jis turi padaryti šiandieninėje literatūroje. Žanras gali būti pats įvairiausias – istorinis romanas ne mažiau naudingas nei fantastika. Į knygos puslapius galima perkelti visus nūdienos konfliktus ir jiems suteikti kol kas neegzistuojančią atsvarą – naująjį žmogų, asmenybę, kuri nesutinka su viskuo susitaikyti. Bet kokia valdžia, bet kokia neteisybė gali būti pateisinama kaip kilusi iš Dievo, bet žmogui visai nebūtina pulti prieš šį blogį ant kelių.
Akivaizdu, kad tokio herojaus pasirodymas neišvengiamai pakeis įprastą literatūros foną ir pavers literatūrą visuomenėje dar neįsiplieskusio mūšio arena. Knygą meno kūriniu gali paversti tik konfliktas – filosofinis ir socialinis. Visi dabartiniai kūriniai, grįsti praeities idėjomis ir atspindintys praeities dvasią, negali būti pavadinti menu. Menas yra tai, kas pranašauja ir gimdo naujoves visuomeniniame žmonių gyvenime.
Ko nėra autoriuje, to negali būti ir jo knygoje – tai rūstus principas. Jei literatūrinio darbo ėmęsis žmogus yra dabartinės santvarkos įdiegtų pažiūrų vergas ir kalinys, iš jo vargu ar sulauksime ko nors vertingo. Jis neįstengs savęs pranokti knygoje, kol nepranoks savęs realiame gyvenime. Iš kurgi atsiras naujos personažo vertybės, gyvenimo tikslai ir nuostabą keliantys charakteriai, jei jų nesugeba įsivaizduoti pats kūrėjas? Nė vienas autorius nėra įpareigotas tapti tuo žmogumi, kurį sukuria knygos puslapiuose, tai tiesiog neįmanoma. Užtat įmanoma sukurti tokį žmogų, kurio dar nėra ir kuris pasirodys vėliau, jei bus judama iš anksto žinoma kryptimi.
Protesto nepakanka. Literatūrai nepakanka atspindėti visuomenės problemas. Pažangi knyga turi parodyti pokyčių kryptį šiandien gyvenantiems žmonėms. Ji turi parodyti laisvės siekiančio žmogaus tvirtybę ir atskleisti jo principų prigimtį. Pasaulis laukia naujų literatūrinių herojų.
Šiaurės Atėnai, Nr. 14 (984), 2010 04 09
