Serhijus Žadanas (g. 1974) – ukrainiečių poetas, prozininkas, eseistas, vertėjas, literatūros renginių, roko koncertų, teatralizuotų performansų ir pilietinio nepaklusnumo akcijų organizatorius, viena ryškiausių jaunosios ukrainiečių literatūros asmenybių. Septynių poezijos rinkinių ir keturių prozos knygų („Big Mac“, 2003; „Depeche Mode“, 2004, liet. 2008; „Demokratinio jaunimo himnas“, 2005) autorius, šiuolaikinių Vienos poetų antologijos „Rainerio ir Marijos vaikai“ sudarytojas. Gyvena Charkove.
Serhij Žadan. Anarchy in the UKR
Ketvirtoji dalis: Gyventi greitai, mirti jaunam
(dešimt garso takelių, kuriuos norėčiau išgirsti per savo laidotuves): Lou Reed. Berlin.
Įgijau keistą pažįstamą. Ji nežinia kur rado mano elektroninio pašto adresą ir parašė man laišką. Jame buvo tik kelios eilutės, sveikas, rašė ji, perskaičiau tavo knygą. Man irgi patinka Berlynas. Dar mėgstu burlentes. Keista, pagalvojau aš, kur ji rado mano adresą? Sveika, atsakiau jai, ar tu iš tiesų plaukioji burlente? Ne, atsakė ji, aš ne tai turėjau galvoje, aš jomis neplaukioju, aš jas šiaip mėgstu. O ką tu mėgsti? Tokiu atveju, atrašiau jai, man patinka onanizmas. Ji dingo kelioms dienoms.
Ar tau kada nors yra nutikę, parašė ji kitame laiške, kad tavo artimiausi draugai staiga imtų tavęs nebesuprasti? Staiga? nesupratau aš, ne – taip nėra buvę. O kas nutiko? paklausiau aš, susipykai su draugais mokykloje? Taip, atrašė ji, susipykau. Na, nesijaudink, parašiau jai, viskas bus gerai. Ko jūs ten galėjote nepasidalinti? Mokyklos pusryčių? Kokių mokyklos pusryčių? įsižeidė ji, aš mokausi kolegijoje. Dar susitaikysit, ėmiau ją raminti, rytoj nueisi į mokyklą, tai yra, į kolegiją, ir susitaikysit. Tu nesupratai, atrašė ji, mokykloje, tai yra, kolegijoje viskas gerai, ir jiems viskas gerai, jie namie tokie keisti, nesikalba nuo pat ryto ir vis pykstasi. Nuo pat ryto – kur? nesupratau aš, kolegijoje? Na ko tu prikibai su ta kolegija, atrašė ji, nuo ryto – tai nuo ryto, kai visi pabundame ir einame į virtuvę gerti kavos. Palauk, pasitikslinau aš, jūs kartu geriate kavą, tai ką, jūs kartu gyvenate? Taip, atsakė ji, juk aš tau rašiau – artimiausi draugai. Mes kartu miegame. Aha, atrašiau aš, atleisk – o kiek tu turi artimiausių draugų? Du, atsakė ji. Ir aš, trečioji. O ką sako jūsų tėvai? Tėvai nieko nesako, jie patenkinti, kad mes gerai mokomės ir vieni kitus palaikome. Aha, atsakiau aš, palaikote. Taip, atrašė ji, palaikome. Aš juos abu labai myliu. Ir jie, atrodo, irgi mane myli. Kuria prasme? susidomėjau aš. Geraja prasme, atsakė ji. Gyventi trise labai patogu, jie mane palaiko, ir aš jiems padedu. Prieš kelis mėnesius aš net buvai pastojusi, bet persileidau, iš principo taip net geriau – juk nežinojau, nuo kurio pastojau, ne visai gerai būtų išėję. Taip, sutikau aš, ne visai gerai išeina, kai nežinai, nuo ko pastoji. Ir kas gi jums nutiko? man jau pasidarė įdomu. Nežinau, atrašė ji, pastaruoju metu nežinia kas pasikeitė, ypač vienam iš jų, Olehui. Jie iš tiesų labai skirtingi: vienas – matematikas, kitas, tas Olehas, sportininkas, tinklininkas, žaidžia kolegijos rinktinėje, jau kviečiamas ir į universiteto komandą – manau, kad jam nebus problemų įstoti. Kas pasikeitė? Aš pati nesuprantu, kas, Olehas pasikeitė. Mes ėmėme jam kliudyti, jis nuolat stengiasi kur nors užsibūti arba priešingai, anksčiau išeiti iš namų, mes vis dar gyvename kartu ir kartu miegame, bet nujaučiu, kad viskas nebe taip, kaip buvo, kažkas pasikeitė, būtent jam, tai per tą jo tinklinį. Ar mėgsti tinklinį? Ne, atrašiau aš, negaliu pakęsti. Aš irgi, aš mėgstu burlentes. Jau rašei, priminiau aš. Tikrai? Na gerai, tai štai, jis viską gadina, nežinau, kodėl jis taip daro, gal nesąmoningai, bet jis viską gadina, ir aš dėl to labai jaudinuosi. Galbūt jis rengiasi pirmenybėms, pamėginau ją nuraminti. Ne, pirmenybės jau baigėsi, iš tiesų tai ne tinklinis, bet visai kas kita, supranti, kyla toks jausmas, tarsi nuo tavęs kas nors mėgintų atplėšti tavo paties dalelę – kalbu net ne apie seksą, nors man su juo gera lovoje, tiksliau, man gera su jais abiem lovoje, tačiau svarbu ne tai – svarbu, kad mums visiems trims dabar negera, ir jam pačiam bloga, galbūt blogiausia iš visų, bet jis neišsiduoda, supranti, jis nenori, kad mes matytume, kad jam bloga, jis kiekvieną rytą pabėga iš namų ir iki pat vakaro žaidžia savo tinklinį, nors pirmenybės seniai baigėsi, aš tiesiog nežinau, ką daryti, kaip manai? O tas kitas, paklausiau aš, ką jis? Kitas? Kitas kenčia, ištisas dienas stirkso virtuvėje, geria kavą su pienu ir klausosi muzikos. O ko jis klausosi? paklausiau aš. Ko? Man atrodo, velvet andergraundų. Ir Lou Reedo. Ištisas dienas sėdi ir klausosi Lou Reedo. Siaubas, ar tau kada nors yra taip buvę? Ne, atsakiau aš, taip man nėra buvę, aš nemėgstu kavos su pienu. O Lou Reedą mėgsti? Lou Reedą mėgstu, atsakiau aš, o kavos su pienu nemėgstu, supranti? Suprantu, atsakė ji, ir ką man daryti? Klausyk, o jie, tie tavo draugai, na, ar jie ne pydarai? Ne, atsakė ji, tikrai ne pydarai, aš visada miegu tarp jų, ko tik jie su manimi nedarė, nori, parašysiu? Nenoriu, atrašiau aš, verčiau jau papasakok apie burlentes. Ir apskritai, atrodo, jūsų problema tokia, kad tas jūsų tinklininkas nutarė jus palikti – panašu, kad grupinis seksas jam nepatinka. Kaip tai? paklausė ji, anksčiau jam viskas patikdavo. Nežinau, atsakiau aš, galbūt jis jumis naudojosi, galbūt jis užaugo ir nebenori tavęs su niekuo dalintis, o gal jis vis dėlto pydaras, ir jam visa tai tiesiog nebeįdomu. Ar nepagalvojai apie tai? Nepagalvojau – nuoširdžiai prisipažino ji. Pamąstyk, patariau aš ir užblokavau jos adresą.
Skystablauzdis, iš tiesų pagalvojau aš, tiesiog skystablauzdis tas jų pižonas, kolegijos žvaigždė, jį tiesiog užkniso tikras beprotiškas gyvenimas su dviem tokiais pat iškrypusiais ir narsiai ištikimais savo iškrypimui draugais, kurie su juo dalinosi prezervatyvais ir kava su pienu, kurie užmigdavo, kvėpuodami viena nata su juo, kaip su tikru ginklo broliu, meilės broliu, kraujo krešulių ir prakaito liaukų broliu. Labai lengva atsisakyti pagundos plaukti prieš įprastos elgsenos srovę ir vietoje iškreiptos, skaudžios ir saldžios kolektyvinės meilės pasirinkti sterilų kolektyvinį sportą, šiuo konkrečiu atveju – tinklinį; aišku, kad taip lengviau, užuot miegojus su savo šešiolikmete drauge, pirkus jai kontracepcines piliules ir rytais trinkus jai plaukus, daug lengviau be egzaminų įstoti į universitetą, sėkmingai murksoti savo tinklinio aikštelėje, virsti vidutiniu statistiniu fašistinės pilietinės visuomenės atstovu ir visą tolesnį gyvenimą smaukytis pasidėjus blizgantį žurnalą – aišku, kad taip lengviau, dauguma būtent tą ir renkasi, nežinia kodėl būtent toks elgesys ir dabar laikomas normaliu, galų gale ir ji pati paverks, paverks, bet gerai išlaikys egzaminus, įstos į universitetą, ištekės, dirbs biure, vis dėlto pasigimdys vaikų, visiškai neabejodama, nuo ko juos pagimdė – norėdama abejoti, bet, deja, nė truputėlio neabejodama.
Vienintelis iš šios padėties oriai galėjo išsikapstyti bičelis, kuris virtuvėje klausėsi Lou Reedo. Jį aš supratau: aš tokiu atveju irgi klausyčiausi Lou Reedo, senas pydaras Lou Reedas kaip niekas kitas sugeba papasakoti, kokios beviltiškos kartais būna aplinkybės, paaiškinti, kaip išgyventi ir nepulti į neviltį, kai prarandi draugus, kai draugai neišlaiko tavo buitinio draivo, neišlaiko tavo užduodamo tempo, neprilygsta tavo nurautam stogui ir tavo asocialumui, nušoka nuo važiuojančio vagono, kuriuo tu taip ilgai, kantriai mėginai įsibėgėti, laiptelių. Tik jį, bičelį, iš nevilties gėrusį kavą su pienu, ir įmanoma suprasti – visų skaudžiausia, kai žmogus, kurį tu laikei proto ir prarastos sąmonės broliu, pasirodo besąs skystablauzdis, neišlaiko normalaus suaugusiųjų pasaulio spaudimo, prisitaiko prie jo ir, užuot kartu su tavimi kiekvieną naktį linksmai tratinęs jūsų bendrą draugužę, sėdi paauglių prakaitu pradvisusioje rūbinėje ir klausosi idiotiškų savo bendraamžių kalbų, nors šie visiškai nieko neišmano apie tamsiąsias ir pačias įdomiausias šio gyvenimo puses, apie kantrią, amoralią paauglių meilę, kurios jis taip gėdijasi ir kurios taip primygtinai mėgina atsikratyti, o atsikratęs, ilgai sėdi tuščiame kambaryje, nė nepastebėdamas, kad kartu su amoraliais dalykėliais pradingo jo gebėjimas pasitikėti kitais, kad sistema sumaniai, apgalvotai pasinaudojo jo raumenimis ir plaučiais, kad gyvenimas kur kas patrauklesnis, kai imi taikyti jį prie savęs, kad visi bendraklasiai seniai paliko jį vieną rūbinėje, kad tokios svarbios jam atrodžiusios pirmenybės seniai pasibaigė, o jis taip ir netapo čempionu ir niekada juo netaps.
There's colors on the street
Red, white and blue
People shufflin' their feet
People sleepin' in their shoes
But there's a warnin' sign
on the road ahead
There's a lot of people sayin'
we'd be better off dead
Don't feel like Satan,
but I am to them
So I try to forget it,
any way I can.
Keep on rockin' in the free world,
Keep on rockin' in the free world
Keep on rockin' in the free world,
Keep on rockin' in the free world.
I see a woman in the night
With a baby in her hand
Under an old street light
Near a garbage can
Now she puts the kid away,
and she's gone to get a hit
She hates her life,
and what she's done to it
There's one more kid
that will never go to school
Never get to fall in love,
never get to be cool.
Keep on rockin' in the free world,
Keep on rockin' in the free world
Keep on rockin' in the free world,
Keep on rockin' in the free world.
We got a thousand points of light
For the homeless man
We got a kinder, gentler,
Machine gun hand
We got department stores
and toilet paper
Got styrofoam boxes
for the ozone layer
Got a man of the people,
says keep hope alive
Got fuel to burn,
got roads to drive.
Keep on rockin' in the free world,
Keep on rockin' in the free world
Keep on rockin' in the free world,
Keep on rockin' in the free world.
a.lt info, 2010 04 20
