Šio albumo dainos „Los hijos bastardos de la globalización“ („Globalizacijos benkartai“) herojus 12-metis berniukas yra šios sistemos kūdikis – niekam nereikalingas globalizacijos benkartas.  

Aš pradedu darbo dieną, kai pateka saulė. Man 12 metų, gyvenu skurde, mano mažos rankos gamina žaislus, su kuriais kažkur žaidžia vaikai, tokie kaip aš.

Tikros aukos beprotiško žaidimo. Rinkos ekonomika ieško lengvos mėsos, kurią galėtų išnaudoti. Masinėj gamyboj, mums siūlomoj gerovės, milijonai belaisvių vaikų, milijonai pasmerktų vaikų.

Nežinau, kas yra globalizacija, nežinau, kas yra žmogaus teisės, esu tik grandis, tik dalelė makabriškoje dėlionėje, esu tik tavojo dievo rūstybė.

Apie juos gali galvoti abejingai, kaip apie robotus, nepaliaujamai gaminančius. Tai geriausias pavyzdys, koks yra dievas, kurį reikia garbinti, viską pateisina dievas pinigas, dievas pinigas.

Kaip pasikeistų situacija, jeigu tai apie tavo vaiką būtų ši daina, neturintį užtarimo, niekam nerūpintį. Vakarietiškos įmonės kapitalas, jos pelnas jo ašarų nejaučia, jo kančių ir apatijos nemato. Įstatymus diktuoja didelė kompanija.

Pasmerkti, išnaudojami, jie yra globalizacijos benkartai. Tau svarbu, man svarbu, jie yra globalizacijos benkartai, kekšės globalizacijos belaisvių armija.

Tęsiasi mano darbo diena, jau leidžiasi saulė. Man 12 metų, gyvenu skurde šičia, kitam matmeny.