Ir menininkai bene labiausiai rūpinasi tūlą pilietį, užuot leidę jam laisvai myžti, priversti galvoti, kaip originaliau tą atlikti – kokiu kampu pakreipti srovę, kokios spalvos ir temperatūros myžalas turi būti, iš kokio aukščio jis turi kristi ir į kurią pusę tekėti. Nepatenkinti, kad Paprasti žmonės myža vienodai, menininkai pasiryžta bet kokia kaina įpiršti jiems savo individualius myžimo stilius ir taip kuo smulkiau sufragmentuoti vientisą įvairovę.
Kiekvieną dorą būtybę menininkai bando įtikinti, kad nepadoru myžti, jei nemoki myžti taip, kaip menas reikalauja. Esą meno žmonės pasaulį giliau suvokia ir jau kaip jie jį suvokia, niekas kitas taip negali. Esą menininkas labai jautrus, labai pastabus, jį gniuždo aplinkybės, dėl to jo gyvenimas toks sudėtingas, kad Paprasto žmogaus vargų ir džiaugsmų su kūrėjo gyvenimo sudėtingumu nė lyginti negalima. Deja, menininkas – tai silpnas kvėša, nesugebantis susitaikyti su lemtimi.
Štai du dangūs: vienas – Alytaus, kitas – Niujorko. Alytaus danguje nakčia matyti daug žvaigždžių. Išeina žmogus į lauką pamyžti ir grožisi tuo dangumi. Niujorke giedriausias naktinis skliautas išraižytas lėktuvų baltų linijų, pusės šviesulių nematyti. Paprastas žmogus nusigąs tokio dangaus, pasijus svetimas jam, bus nepatenkintas ir ims burbėti, kas čia dabar per laikai atėjo. Bet jis ir toliau gyvens savo gyvenimą: rytą eis nusipirkti pieno ir laikraščių, o žiemą megs kojines. Toks jo santykis su menu, jei tai kaip žvaigždžių metafora.
O menininkas negali apsiprasti, kad pasikeitė pasaulis. Jis puola desperatiškai skelbti, rėkti per visas aikštes, esą dangus griūva, žvaigždžių nebesimato. Bet kaip ir tam katinui iš pasakos – vietoj dangaus tik lapas ant uodegos užkrito. Beje, kuo skiriasi menininkas nuo katino? Juk katinui pačiam sau irgi neįdomu ant lovos vartytis. Reikia, kad tą jo žavų, jokių analogų neturintį vartymąsi, rainas letenėles ir aksominio kailiuko žvilgesį visi pamatytų. Jei ne kiti katinai, tai bent žmonės.
Paprastas žmogus, atvykęs apžiūrėti paveikslų, dėl savo tyro baugštumo ir drovumo nesisveikina su tų paveikslų prižiūrėtojais, o menininkas taip elgiasi dėl savo nepamainomos arogancijos, manydamas, kad tariamas jo gyvenimo sudėtingumas leidžia jam tai daryti. Menininkai kažkodėl visuomet įsivaizduoja esą kita padermė. Vieni į meno galeriją įplaukia lyg sunkiasvorės gulbės nuo alaus išpampusiais pilvais ir, vienu žvilgsniu apmetę visus tiek matomus, tiek nematomus paveikslus, manieringai švysteli rankomis nežinia kurion pusėn, taip suteikdami teisę Paprastiems žmonėms žinoti, kad tik menininkai supranta, kas yra menas. Kiti įtrepsi tarsi hitlerjugendo nuotrupos ir, desperatiškai šmaižydamiesi pasieniais, čiupteli už paveikslo lako, plasteli skvernais palei statulas ir žiū – nutaisę visa aplink niekinančią grimasą purpteli prie absento taurės aptarti meno žlugimo.
Menininkai nuolat atima iš daiktų jų aiškumą. Paprastam žmogui puodelis yra indas arbatai ar vandeniui įpilti, o menininkas jį drobėje ar baltame popieriuje pavaizduoja būtinai kaip visų Hado pamėklių šikpuodį. Ši kliša meilė porcelianiniam puodeliui ir įkvepia žaisti meną?
Taigi, Paprastas žmogus jaustųsi daug geriau, jei kas po subine jam pakištų dinamitą, negu nutemptas žiūrėti Hieronymo Boscho grylių. O jei jam taip pasisektų, jis, be abejo, apibendrindamas atžagariu nykščiu nubrėžtų lanką grylių pusėn ir piktai žnybteltų: „Neduok dieve naktį šitą sapnuoti.“ Galiausiai Paprastas žmogus priverstas suvokti, kad jis visuomet tampa kankiniu, „nes iš seno Paprasto žmogaus visad sugebama atimti jo senas kasdienes teises. Jei ši pažanga ir toliau plėtosis, labai tikėtina, kad šešiems milijonams bus paprasčiausiai uždrausta miegoti, nes kokie šeši silpnapročiai nustatys, kad specifiniai kvėpavimo pratimai esą puikiausias miego pakaitalas. Ir labai sunku patikėti, kad iš tų šešių milijonų ką tik iškeptų lunatikų atsiras bent vienas, kuris trenks per tų šešių durnių mokslingas ir puskvaišes galvas“ (G. K. Chestertonas).
Tad taip ir skrenda virš šiukšlinos gatvės permatomas plastikinis maišelis. Išsipūtęs, pasiraukšlėjęs, bet tuščias. Ir vis tiek jo virbėjimas sklinda per elektrines bangas, per palydovus dalelėmis mažiausiomis, pereina per jų nugaras lyg sulinkusius vergus, neša keletą žodžių. Lūžta plaučiai nuo menininkų kvėpavimo perpildyto oro. Šimtas snukių viename kvadratiniame centimetre išžioja savo apskretusias burnas ir nučiulpia alveoles prileisdami į jas anglies dvideginio kaip pakaitalo.
O, kad visus menininkus kur velniai parautų su tais menais! Kad tiems parazitams, niokojantiems gamtą, kas nors kokį genocidą surengtų! Arba gal uždėti menininkams antsnukius, kad jie liautųsi ambriję? Jų pilna kaip kokių blusų, kurios nepaliaujamai kanda, o nuo to taip niežti, kad net grėblio pasikasyti nebeužtenka.
Šiaurės Atėnai, 2010 05 15
