Apie tai reikia kalbėti kaip apie viešą psichikos ligonio demonstravimąsi, bjaurų savęs ir savo ligų eksponavimą, iškrypėlišką ekshibicionizmą, atvirą sadomazochizmą. Beveik viešos masturbacijos lygio katastrofą. M. Houellebecqo alter ego. Pavojingą psichopatą.
Klausimas paprastas – kodėl tai vyksta? Kodėl šitas padaras, šitas reiškinys yra gyvas? Pasižiūrėkite, kaip jis rašo: infantiliai žongliruodamas pigiu gatvės lygio žargonu, specialiai priveltu akademizmo, keiksmažodžių ir netušuojamo teksto idiotiškumo. Visi jo tekstai yra idiotiški, kaip ir jis pats. Bet ne tai blogiausia – blogiausia, kad jo rašliavos pilnos neapykantos, destrukcijos, paniekos, pasišlykštėjimo, niekinimo, tyčiojimosi ir nihilizmo. Ar gali normali XXI amžiaus visuomenė tai toleruoti? Priimti ir gerbti? O gal turi užjausti?
Nei taip, nei taip. Dar frankfurteriai – T. Adorno ir M. Horkheimeris – savo apšvietimu įrodė, kad manipuliacija neįmanoma be proto kulto. Be a priori nubrėžto sveikumo ir nesveikumo. Be to, kas sudaro padorios ir normalios Vakarų visuomenės pagrindą – skirsnio tarp antinomijos „gera“ ir „bloga“. Gera yra tai, kas konstruktyvu, bloga – tai, kas destruktyvu.
Pažvelkite dabar į Normaną – jis ligonis, sublimuojantis savo vaikystės traumas į rėksmingus ir niekinančius tekstus. Jis turbūt daug uždirba už tai, kad skleistų absoliučios destrukcijos idėjas. Jis lipa per kitų galvas, kad paskleistų kažkokias niekingas mintis. Jam reikia dėmesio, nes jis turbūt vaikystėje buvo užguitas ir dabar taip gydosi tada patirtą dėmesio stygių. Jis turbūt labai nelaimingas nevykėlis, kuris mėgaujasi, jeigu kažkas bent truputį atkreipia į jį dėmesį.
Šis reiškinys ypatingas. Panašiai kažkada „Šiaurės Atėnuose“ reiškėsi dvigalvė graikiška būtybė, kuri buvo numarinta, nes įžeidė per daug žmonių, pavertė padorų laikraštį purvo skleidėju.
Net anarchizmas, su visomis savo laisvės troškimo apraiškomis, baidosi tokių populistų, prasimušėlių, vaizduotės nihilistų, šizofreniškų visų vertybių niekintojų.
Idėja paprasta: laimingi žmonės nejaučia neapykantos. Ją jaučia tik tie, kam kažko trūksta. Taip manė Švietimo epocha, tai turi pakartoti ir postideologinė visuomenė. Laimė yra gėris, o gėris negali būti destruktyvus. Jis gali būti aštrus, bet jokiu būdu ne naikinantis, ne sprogdinantis, nedaužantis snukių tarsi beisbolo lazda.
Vilis Normanas yra menkysta. Ir neabejotinai turi psichikos problemų. Kitaip elgtųsi protingai, kaip ir pridera bet kokiam normaliam piliečiui.
Nesu skaitęs nieko įdomesnio už Vilio Normano tekstus. Man jie patinka štai dėl ko: juose autorius deda skersą ant visko, ką kemša nauja ir pati baisiausia ideologija: laimė. Kartu su K. R. Popperiu Normanas sako: pats baisiausias visuomenės idealas yra bandymas paversti žmones laimingus. Kartu su P. Bruckneriu jis bando parodyti, kad amžinoji euforija yra nesveika, kad neapykanta, pyktis, panieka ir visi kiti jausmai, kuriuos norima išmesti iš žmonių gyvenimo, yra tiek pat verti pagarbos, kaip meilė ar atjauta. Kad žmogus yra laisvas tik tada, kai gali rinktis, ką jausti ir kaip reikštis. Kad net grafomanas, jeigu jis yra žmogus, turi teisę būti tarp visų.
Normanas toleruoja viską, išskyrus tiesioginį smurtą prieš Kitą. Tuo jis prieštarauja viskam, kas turėtų būti priimtina. Normanas yra nekenčiamas, nes parodo kitą žmogaus pusę – tą, kurios visi bijo ir nenori matyti. Jis tarsi G. Bataille‘as savo tekstuose taip išgrynina bjaurastį, šleikštulį, kad, norėdamas to ar ne, pasijunti šlykščiai – nes svajoji apie laimę, o čia ji niekinama ir atimama.
Šis reiškinys – Normanas – yra ne tik laisvės idėja, ne tik normalumą sprogdinanti bomba, tai daug daugiau – tai iššūkis viskam, kas yra laikoma normalumu. Nes jam atrodo, kad pats normalumas yra nenormaliausia, ką žmogus galėjo sugalvoti. Jam, kaip T. Adorno po Aušvico neatrodo įmanomas joks proto ir sveikumo pagrindimas. Jis laužo visas idėjas, kad liktų tik viena – laisvė būti kuo nori ir kaip nori. Visa kita jam atrodo šlykštu ir neverta dėmesio.
Vis dėlto kartais stebiuosi, kodėl šis vaikinas taip rašo, nors galėtų ramiai gyventi be problemų ir priešų. Turėtų daug draugų. Jo tekstus girtų, kaip intelektualius ir protingus, knygas leistų, jas pirktų ir girtų kritikai, su kuriais kartais išgertų, jis rašytų apie meilę, jis galėtų neturėti problemų, bet specialiai elgiasi priešingai.
Mane stebina tai, kad jis atkakliai teigia savo idėjas, nors jos neturi jokios galimybės prigyti, kad jis teigia save, nors dar prieš skaitydami jo tekstus daugelis jau jo nekenčia. Ir dar mane stebina tai, kad jam nereikia draugų, pritariančiųjų, bendraminčių. Man tai paslaptis. Jis visai nenori užtarėjų ir nesijaučia nė truputėlio nuskriaustas ir mėgaujasi rašydamas. Aš jo nesuprantu, nors man ir patinka skaityti jo tekstus.
