Sudegę pinigai kaip pasibaigęs kapitalizmo mašinerijos kuras. Ši scena užbūrė sovietinius žmones ir apnuogino visos klasikinės rusų literatūros požiūrį į pinigus. Negalima sakyti, kad sovietiniais laikais Dostojevskis buvo pats skaitomiausias, bet filmas pagal „Idiotą“ buvo rodomas itin dažnai. Ne ką geresnis požiūris į pinigus pastebimas Puškino „Šykščiajame riteryje“ ir „Pikų damoje“. Herojaus noras praturtėti tampa stipresnis už potraukį nuostabiai merginai ir atveda tiesiai į beprotnamį.
Žinomas Rusijos kultūrologas ir psichoanalitikas Vadimas Rudnevas pamėgino apibendrinti klasikinės rusų literatūros požiūrį į pinigus. Štai kas jam išėjo: pinigai – tai fetišinio potraukio objektas, silpninantis normalaus žmogaus seksualumą ir apsunkinantis jo gebėjimą bendrauti su kitais.
Masinės kultūros, kuri būtų galėjusi sušvelninti klasikų požiūrį į pinigus, sovietinėje visuomenė beveik nesukūrė. Vietoj jos vykdyta masinė propaganda klasikų pretenzijas papildė tokiais punktais: pinigai – tai atgyvenęs fenomenas, jų reikšmė žmogaus gyvenime nuolat mažėja, gana netolimoje ateityje jie bus panaikinti, todėl šiandien jie svarbūs tik tiems, kuriems nėra vietos šviesiame mūsų rytojuje.
Nenuostabu, kad tada, kai propaganda liovėsi mokiusi piliečius ir visuomenė atsivėrė Vakarų masinei kultūrai, požiūris į pinigus tuojau pat apsivertė aukštyn kojomis, tačiau išlaikė tokį pat radikalumą. Pinigai vėl tapo suvokiami kaip fetišas, tik jau nebe pavojingas, o geidžiamas. Ėmė formuotis ir masinė kultūra, įtvirtinanti šį požiūrį tarp čiabuvių. Senas rusų priežodis „ Ne pinigai laimė “ buvo ironiškai papildytas: „...o jų kiekis“.
Vidutinio Rusijos gyventojo paveikslą gerai apibūdina Levados sociologinių tyrimų centro neseniai atlikta apklausa. Daugiau nei 70 proc. rusų yra įsitikinę, kad pinigai nulemia viską – be jų neįmanomas geras išsilavinimas, tinkama medicinos priežiūra, deramas milicijos, teismo ir kitų valstybinių įstaigų elgesys. Negana to – absoliuti Rusijos gyventojų dauguma mano, kad pinigai vaidins vis svarbesnį vaidmenį, turtuoliai bus turtingesni, o vargšai – vargingesni. Žinomas sociologas Ivanas Dubinas aiškina, kad šis pinigų kultas susijęs su visuotiniu skurdu: „Kuo skurdesni Rusijos gyventojai, tuo tvirčiau jie tiki, kad pinigai visagaliai.“
Televizijos serialai: meilė prieš pinigus ar meilė pinigams?
Anot žiniasklaidos analitikų, Rusija yra serialų vartojimo lyderė pasaulyje. XX amžiaus paskutiniame dešimtmetyje, kai atsirado pirmieji „stabilūs“ turčiai, o ekonominis chaosas buvo pakeistas valstybės kontroliuojamu kapitalizmu, iškilo ir poreikis paaiškinti žiūrovams, iš kur naujieji rusų milijonieriai susikrovė kapitalą.
Pirmoji televizinė saga apie pradinį kapitalo kaupimą vadinosi „Brigada“. Tai istorija apie kilnius plėšikus, kurie apkrauna neoficialiais mokesčiais turčius, nors pastarųjų visi baiminasi ir jiems paklūsta. Plėšikai – šaunūs, vyriška draugystė jiems svarbesnė už viską, jie mėgsta riziką ir yra pasiryžę savo naudai perskirstyti neteisėtai uždirbtas gėrybes, o visi kiti, kurie taip nesielgia, patys dėl to kalti – jiems trūksta drąsos. Štai todėl tikri „Brigados“ vyrai su niekuo nesidalija eksproprijuotu turtu. Beje, kartais jie numeta kąsnį „ pažemintiesiems ir nuskriaustiesiems “, bet tik tam, kad ekrane sukeltų sentimentalumo efektą. Paskutiniame amžiaus dešimtmetyje visos šalies berniukai kiemuose žaisdavo tik „Brigados“ herojus.
Temą pratęsė serialas „Verteivos“, rodytas per pirmąjį valstybinį kanalą. Šio serialo herojai daug „tyresni“. Dar būdami sovietiniais studentais, jie pradėjo prekiauti džinsais ir alumi Rusijos provincijoje (Riazanėje) ir tapo pirmųjų buržua karta tame regione. Keturi bičiuliai stengėsi užsidirbti pasitelkdami savo kūrybiškumą, dažnai atspėdavo, kokios prekės bus paklausios, tačiau būdavo žiauriai prievartaujami ir mafijos, ir nesąžiningos milicijos. „Verteivų“ reitingas buvo kur kas mažesnis nei „Brigados“, nes seriale pavaizduoti verslininkai atrodė pernelyg „sąžiningi“. Toks „kapitalistinis realizmas“ neįtikino žiūrovų kaip ir seniau rodyti „socialistinio realizmo“ filmai.
Statistinio kino žiūrovo piniginė, žinoma, storesnė už statistinio serialų mėgėjo kišenę. Iš provincijos atvykę studentai, pensininkės, paauglės ir bedarbiai į kiną kiekvieną dieną nevaikšto. Vadinasi, vadovaujantis naująja rusiška logika, kuri teigia, kad pinigai gali pakeisti intelektą, pinigų problema plačiajame ekrane turėtų būti sudėtingesnė.
Prieš dešimtį metų tikru proveržiu tapo filmas „Brolis“. Tai buvo bandymas nufilmuoti rusišką „Rembo“ versiją. Profesionalus žudikas, perėjęs pirmąjį Čečėnijos karą, neranda sau vietos visuomenėje ir įsivelia į kriminalines rietenas užstodamas recidyvistą brolį. Pinigai nieko jam nereiškia, o tai ir yra pats svarbiausias visuomenei pavojingo neadekvatumo požymis. Gavęs didžiulę sumą, jis tiesiog išdalija ją pažįstamiems, o filmo pabaigoje išvyksta į nežinią pakeleivingu automobiliu. Kaukazo karo trauma, ryšiai su mafija ir visiška nežinomybė dėl ateities – to laikotarpio paprastam žmogui artimi bruožai – padarė žudiką Danilą Bagrovą pagrindiniu kino herojumi.
Filmo sėkmė buvo tokia milžiniška, kad jo autoriai susuko tęsinį „Brolis 2“, kuriame požiūris į pinigus jau kitoks, atitinkantis XXI amžiaus pradžios dvasią. Šį kartą Danila Bagrovas keliauja į Niujorką, kad nubaustų godų amerikiečių verslininką, sukaupusį kapitalą iš narkotikų prekybos ir įsiskolinusį vargšui ledo ritulio žaidėjui. Kulminacinėje žiaurios priešpriešos scenoje rusų žudikas aiškina amerikiečių milijonieriui, kad „jėga ne pinigai, o tiesa“. Tiesa čia suprantama kaip rūpinimasis „saviškiais“, t. y. rusais. Taigi pinigų galiai šiuo atveju griežtai priešpriešinama tautinės vienybės ir tarpusavio pagalbos idėja.
Tautiškai nusiteikusių jėgų pergalė prieš pinigais paremtą valdžią dar aiškiau parodyta „Nakties sargybos“ ir „Dienos sargybos“ dilogijoje, susuktoje pagal patį madingiausią to dešimtmečio fantastinį romaną. Šią pergalę pasiekia nebe atskiri romantizuoti herojai, o ištisos žmonių grupės ir net „rūšys“.
„Tamsieji“ – dešimtojo dešimtmečio elitas vampyrų pavidalu. Didžiausia jų vertybė – vartoti, beje, ne tik svetimą kraują, bet ir paprastas gėrybes, perkamas už pinigus. Jų pasaulis – naktiniai klubai, turgūs, brangios parduotuvės, prašmatniai ir neskoningai apstatyti butai, prabangūs automobiliai. Vienoje iš pirmųjų šio filmų recenzijų rašytojas Pavelas Peperšteinas iš karto atskleidė „sargybinių“ vampyrų metaforą, parodančią tautinio kapitalizmo esmę. Jis sakė, kad vampyrai „lobsta iš nusavinto kraujo“.
Vampyrus su malonumu vaidina Rusijos popžvaigždės (Ilja Lagutenka, Žana Friskė). Tačiau jų ištvirkusį vartojimo spektaklį, dėl kurio gresia pasaulio pabaiga, ima kontroliuoti „šviesieji“ – naujasis „Gorsvet“ elitas. Jo atstovai, panašūs į Ypatingųjų situacijų ministerijos ir Federalinės saugumo tarnybos pareigūnus, įkūnija naująją V. Putino kartos biurokratiją, gelbėjančią šalį nuo „tamsiųjų“ vampyrų sukelto chaoso. Jų pasaulis – griežti valdininkų kabinetai, garažai, sandėliai, tarnybiniai automobiliai, sovietinė leksika ir uniformos. „Gorsvet“ organizacija visus išgelbsti atsukusi laiką į dešimtąjį dešimtmetį, tačiau ne viso pasaulio, o tik vienos šalies mastu. Pagrindinė šio filmo idėja – atsakomybę praradusi bohema ir šaknų netekusi buržuazija turi būti griežtai prižiūrima tautinės biurokratijos.
Dešimtajame dešimtmetyje daugeliui atrodė, kad kapitalo visiškai privatizuota valdžia yra tik gera kapitalistų maskuotė. 2000-aisiais valdžia ir kapitalas susikeitė vietomis – chaotišką „dalybų“ epochą, kada svarbesni buvo „tamsieji“, pakeitė pasidalyto turto apsaugos epocha, kuriai vadovauja „šviesieji“. Nuo šiol bet kokį kapitalo judėjimą kontroliuoja valdžios vertikalė. Valdžia („Gorsvet“) išduoda vampyrams licencijas griežtai nustatytam žmonių aukų skaičiui ir žiauriai baudžia už pažeidimus. Filmo moralas: gėris – tai valdžios atliekama vartojimo kontrolė, o blogis – tai chaotiškas ir niekieno nekontroliuojamas vartojimas.
„Sargybų“ pavymui buvo sukurta visa virtinė populiarių filmų („1612“, „Devintoji kuopa“, „Tarasas Bulba“),teigiančių, kad ištikimybė valstybei svarbesnė ne tik už pinigus, bet ir už visas kitas vertybes. Sielą gelbsti ir ją apvalo pati tarnystė valdžiai, nesvarbu, kad ji kainuoja netgi gyvybę.
Stabilizavusis kapitalizmo procesams ir atgimus biurokratijai prireikė pokyčių masinėje kultūroje. Žinoma, pinigai yra pagrindinis blogio variklis, bet jei karštai tiki teisingais idealais, tada gali ramiai kaupti pinigus, nes turėsi gerą vidinį alibi – „juk aš mylių tą ir tą“ arba „juk aš palaikau patriotinį valdžios kursą“.
Vienas svarbiausių masinės kultūros uždavinių – leisti žmonėms mėgautis merkantiliniu gyvenimu be sąžinės graužaties, kurią paprastai sukelia sudėtingesnė ir ne tokia masinė kultūra. Žiūrovui suteikiama imperatyvi teisė siekti turto, nes jis save identifikuoja su „kitokiais“ kino herojais ir tariamai žino apie svarbesnių dalykų (meilės, draugystės ir valdžios) reikšmę. Abstrakčios mintys – „yra svarbesnių dalykų“ ir „ne viskas parduodama“ – kaip tik ir leidžia žiūrovui realiame gyvenime vadovautis rinkos logika be jokių apribojimų. Masinė kultūra kuria įvaizdžių vartotoją, o ne realiai veikiantį subjektą.
Anot Fredrico Jamesono („Signatures of the Visible“), masinė kultūra yra ta vieta, kurioje pasireiškia kitokio – įsivaizduojamo, o ne realiai egzistuojančio – kolektyviškumo ženklai. Šitie ženklai žmonių sąmonėje amortizuoja itin nemalonias laisvosios rinkos ir konkurencijos savybes. Nenuostabu, kad Rusijos „amortizatoriai“ linksta į mitologinius siužetus ir sąmonės archaizavimą. Juk realūs, o ne įsivaizduojami kapitalizmo blogybių amortizavimo būdai Rusijoje yra itin konservatyvūs. Tai visų pirma dievobaimingo valdininko ar oligarcho malonė, nerašytos luomų taisyklės, religinis ir tautinis solidarumas ar korporatyvinis bendradarbiavimas. Šiandien jie, deja, dominuoja vietoj tokių progresyvių amortizatorių kaip socialiai orientuota valstybė, informacijos laisvė, profsąjungų įtaka, antiburžuazinė kultūra ir žmonių pilietinio solidarumo įpročiai.
