Beveik visos pagrindinės šio dokumento „gairės“ atvirai ignoruoja visuomenės daugumą. Tai dar labiau padidins socialinę atskirtį, žmonių tarpusavio santykius pavers prekiniais-piniginiais, maža to – pavergs kiekvieno psichiką. Pamėginsiu tai atskleisti kiek nuosekliau.
„Kultūra ir kūrybingumas kaip demokratijos ir laisvės prielaida“
Pabandykime detaliau paanalizuoti, kas slypi po šia fraze – ar ji iš tikrųjų tokia jau savaime suprantama ir nekalta? Iš pradžių reikėtų pabrėžti, kad ir šio projekto tekste, ir apskritai politikoje vartojamas žodis „kultūra“ yra suvokiamas kaip „rimtoji kultūra“ arba jos didžiąją dalį sudarantis profesionalusis menas. Šį reiškinį bene tiksliausiai 7-ajame dešimtmetyje apibrėžė Henry’s Flyntas, įvardydamas jį kaip specializuotą, konkurencinėje aplinkoje sukurtą, galios centrų aprobuotą (nes jokių „objektyvių“ kriterijų jo vertei nustatyti nėra) produktą, kurio vartojimas užtikrina aukštesnį socialinį statusą.
Dokumento kūrėjai apgailestauja, kad kultūros politika nėra valstybės prioritetas, kad ji atskirta nuo ekonomikos ir politikos šakų. Anaiptol! Kultūra yra giliai integruota į beveik visas ekonomikos, politikos sritis ir atlieka savo pagrindinę funkciją – poliarizuoja visuomenę. Netiesa ir tai, kad „kultūra ir menas nuo mažens ugdo žmonių iniciatyvumą, saviraišką, pasitikėjimą savimi, sintetinį mąstymą, emocinį intelektą“. Atvirkščiai – ji visa tai slopina. „Nuo mažens“ kultūra yra pateikiama kaip autoritetinis diktatas – nurodoma, ką reikia išmokti atmintinai, su kuo privalu susitapatinti, prieš ką reikia keliaklupsčiauti, kad suvoktum savo paties menkumą.
Pagrindinis kantiškosios estetikos principas – tai pažeminimo ir išaukštinimo dualizmas. Būtent juo buvo, yra ir bus (?) grindžiamas estetikos ir valdžios santykis su visuomene. Vaikui nuo mažens nuolat kalama į galvą (ypač provincijoje), koks jis netalentingas, nurodomi „autoritetai“ ir sulaužomas jo paties nedrąsus noras tobulėti, įdiegiama saviraiškos baimė. Edukacijos funkciją ilgainiui perima specializuotos kultūrinės infrastruktūros. Prigimtinė žmogaus saviraiškos teisė iš esmės pakeičiama susitapatinimu su institucinėmis kultūros formomis. Vadinti tai laisve yra mažų mažiausiai ciniška.
O dabar grįžkime prie „demokratijos“. Kapitalizmo sąlygomis demokratijos iliuzija kuriama griebiantis įtikinėjimo (daugiau sužinoti apie hegemonijos ir įtikinėjimo mechanizmus galima iš Ernesto Laclau tekstų). Įtikinėti geriausiai sekasi institucionalizuotoms galios struktūroms. Jos šiandien ir atlieka tai, ką vadiname kultūros politika.
Išskirčiau dvi problemas: valdymą ir pačią decentralizacijos sampratą. Derėtų įsisąmoninti, kad valdymas ir žmogaus dvasinis tobulėjimas yra priešpriešinės krypties vektoriai. Kūrybiškumo išmokyti neįmanoma – jis perimamas iš bendražygių kolektyviai veikiant prieš sustabarėjusias struktūras, kai iškyla būtinybė ieškoti išeities iš beviltiškos situacijos nesirenkant priemonių (B.A.M.N. – By Any Means Necessary).
Būtų naivu tikėtis decentralizacijos „iš viršaus“ (kaip reformos), nes tada kultūros administravimas regionuose atitektų kur kas uolesniems biurokratams, turintiems ypač iškreiptą kultūringumo, patriotizmo ir tvarkos supratimą. Jie išnaikintų bet kokią gyvastį kūrybos arimuose, beje, tą sėkmingai ir daro pastaruosius 20 metų. Decentralizacija kaip reforma yra neįmanoma. Vienintelė įmanoma alternatyva – saviorganizacija kūrybiniu pagrindu, siekiant iš pašaknų išnaikinti visas vertikalias valdžios struktūras, represuojančias žmogaus kūrybinį potencialą (i.e. laisvę). Taigi išaušo diena, kai Kultūros ministerijos panaikinimas būtų teigiamas poslinkis. Kartu reikėtų paleisti ir visas institucijas, kurios galėtų kėsintis perimti kultūros valdymo funkciją – įvairias kūrybines organizacijas, asociacijas, „pilietinės demokratijos“ struktūras ir pan. (arba bent jau nutraukti valstybinį jų finansavimą).
Šį naujo kultūros „sustygavimo“ ideologų užmojį apibrėžčiau kriminalinės fantastikos terminu. Jei nebūtų taip graudu, būtų galima mirti iš juoko, siūlant galimus kelius šiems tikslams pasiekti. Prieš akis iškyla policininko su videokamera rankoje vaizdas – juk pareigūnai nuolat fiksuoja viešus renginius, kad vėliau išanalizuotų, ar juose esama daugiau kultūrinės, ar kriminalinės veiklos pėdsakų. O tada galima priimti sprendimą: arba sumokėti honorarą, arba išrašyti baudą. Visuotinė kultūros sekimo sistema – tai stacionariomis ir mobiliosiomis stebėjimo kameromis padaryti įrašai, kuriuos monitoriuose nuolat stebi instruktažą išklausę tarnautojai.
Bet tai jau net nejuokinga, nes norima susisteminti tai, kas iš esmės antisistemiška, įrėminti tai, kas amorfiška, suplanuoti tai, kas dar nepažinta. Trumpai tariant, norima visiems iškrušti smegenis – tiek esamiems ir būsimiems kūrėjams, tiek jų produkto vartotojams. Jei kuris nors to išvengs, valstybės kultūrinės priežiūros sistema tokius elementus izoliuos, – tam ji ir sukurta.
Skyrę šiai temai ištisą skyrių gairių kūrėjai aiškiai ir nedviprasmiškai patvirtina prielaidą, kad peršama kultūros sistema yra politinės ir ekonominės galios struktūrų ideologinis aparatas, jų „humaniškumo“ saugiklis. (Neneigsime, kad valstybės vadovas, kuris klausosi simfoninio orkestro, atrodo civilizuotas ir atitinka aukštuomenės etiketo normas.) Svorio šiai sistemai prideda ir kultūrą prie rinkos ekonomikos spaudžiantis neoliberalų sparnas, kuris pateikia buhalterines sąskaitas faktūras už visą politekonominei sistemai ištarnautą laiką.
Ką reiškia vien terminas „netiesiogiai atsiperkanti ekonomika“? Reikia ilgai sukti galvą, kodėl valdžiažmogius nuo paprastų žmonių saugantys kultūros propagandistai turėtų būti remiami iš valstybės biudžeto... Arba kodėl ekonominės reklamos kūrėjai gauna didelę pridėtinės vertės dalį? Gal vien todėl, kad iškreipia realius visuomeninius santykius ir skatina vartojimą? Bet labiausiai glumina faktas, kad išnaudotojiškais metodais gaunamą pridėtinę vertę norima skirti naujos sistemos biurokratams, kurie toliau suks tą patį užburtą ratą.
Kodėl bijoma pripažinti, kad giluminis žmogaus poreikis ieškoti, pažinti ir kurti nesukuria jokios pridėtinės vertės, nes yra skirtas ne pelnui didinti, o skurdui ir išnaudojimui mažinti? Ir menas, ir mokslas, jeigu jais siekiama pelno išnaudojant kitus, yra tiesiog iškrypėliška veikla, kurią reikia ne skatinti, bet atvirkščiai – guiti lauk. Tą derėtų atvirai įvardyti.
Vienas principinių triukų, kurių griebiamasi siekiant įtvirtinti represinį buržuazinės kultūros valdymo aparatą, – siekis „rimtąją kultūrą“ a priori laikyti pažangia, užtikrinančia žmonių dvasinį tobulėjimą ir sieti ją su „amžinosiomis“ vertybėmis, nors jokio pagrindo tam nėra ir niekada nebuvo. Tokia kultūros samprata jau nuo pat ideologinių kapitalizmo užuomazgų XVIII a. buvo siejama su trupinius nuo aristokratijos stalo renkančios buržuazijos kaip klasės įsitvirtinimu. Lygiai tokia pati samprata liko iki šiol.
Kultūra – tai pretekstas išskirtinei ir privilegijuotai žmonių (jie paprastai vadinami talentingais) grupei, kad ji galėtų viešai vykdyti destrukcinius kūrybinius veiksmus. Svarbiausia visa tai kontroliuoti, kad toji grupė neperaugtų į kritinę masę. Kadangi jokie „objektyvūs“ kriterijai niekada neegzistavo ir lig šiol neegzistuoja, vienus kūrėjus bet kada galima pakeisti kitais, tokiais pat „talentingais“, kad būtų užtikrintas nepertraukiamas kultūros vartojimas.
Nenuostabu, kad net meninė edukacija šiuo metu koncentruojasi į du modelius. Vienas iš jų yra hierarchizuota profesionalų sistema, kurios tikslas – „sulaužyti“ šimtų vaikų likimus, siekiant ištreniruoti kelis „genijus“. Ji dar vadinama „labai gabių vaikų ugdymo sistema“. Paprastai čia parengti vaikai netinka daugiau niekam, išskyrus labai siaurai specializuotą kultūrinę veiklą, skirtą buržuazijai linksminti. Iš esmės tai prilygsta, pavyzdžiui, berniukų kastravimui, kad jie (tiksliau tariant, nedidelė jų dalis) galėtų visą gyvenimą dainuoti diskantu. Nereikėtų apsigauti: kultūros gairių kūrėjai neketina palengvinti šių vaikų likimo, greičiau atvirkščiai, – jie nori padidinti tokio „produkto“ vartojimą ir įteisinti jį valstybiniu lygmeniu.
Kitas modelis – masinė manipuliacija vaikų socialiniu užimtumu. Kūrybiškumas tokiuose būreliuose prilygsta pseudokonkurencijai, kuri yra šios sistemos pagrindas. Vaikai paprastai nesistengia savęs pažinti, jie iškart susitapatina su sėkmės modeliais, kad galėtų įsiteikti ir įgautų pranašumą. Tokios institucijos suka pelningą verslą ir gerai prisitaiko prie rinkos. Jos pritaiko prie rinkos ir pagrindinį savo produktą – smulkųjį kultūros verslininką-namudininką, o kartu ir tokių paslaugų vartotoją.
Įdėmiai perskaitę naujosios kultūros politikos gairių projektą pastebėsite, kad siūlomas edukacinis modelis iš esmės niekuo nesiskiria nuo aprašytojo. Alternatyvus sprendimas būtų įteisinti nuostatą, kad kultūrą privalu kurti visiems kartu, tačiau valstybiniu mastu propaguojamas modelis jokioms alternatyvoms nepalieka vietos, didžiąją daugumą piliečių jis paverčia pasyviais vartotojais, ir tai yra ne kas kita, o valstybinė priespauda. Kultūrinės edukacijos pasislinkimas ypač akivaizdus, kai palyginame su sovietine sistema: nuo kūrybiškumo pereita prie mechanikos, nuo savęs ieškojimo – prie dresūros, nuo literatūros – prie gramatikos, nuo ėjimo apgraibomis, nepasitikint sistema ir jai priešinantis, – prie atviro sekimo instrukcijomis ir paklusnumo.
Nėra jokių tariamai „objektyvių“ kriterijų, kuriais galėtume „rimtąją kultūrą“ ir meną apibrėžti, o juo labiau išmatuoti kokybinius rodiklius („objektyvūs“ kriterijai buvo įbrukti į kolektyvinę sąmonę, net į pasąmonę, tiesiogiai siejant juos su bažnytinės ikonografijos tradicija, kuri yra nediskutuotina, nes „duota Dievo“). Bet kokia konkurencija šioje srityje yra dirbtinė, o jos rezultatus lemia vien institucionalizuotų galios struktūrų sprendimai. Griežtai tariant, teigti, kad konkurencija skatina progresą, reiškia perimti dar vieną rinkos ekonomikos mitą, kuris iškreipia ir žmonių santykius, ir vertybes, ir pačią rinką. Nereikėtų pamiršti fakto, kad vadinamoji kultūros ekonomika remiasi autentiškumo mitologija, o jis formuojamas toli gražu ne pagal kokybę, bet pagal reklamą ar tiesiog propagandą. Kadangi fiziškai neįmanoma visiems užtikrinti privilegijų, pasirenkami lojaliausi. Todėl kūrybinės industrijos virsta mafijinėmis struktūromis.
Nuo konkurencijos bei rinkos neatsiejamas ir privatizavimo mechanizmas. Kultūros sferoje jo vaidmenį atlieka autorių teisių apsaugos struktūros. Absurdiška teigti, neva autorių teisių apsauga skatina progresą. „Autentiškumo“ registravimu paremta sistema, persekiojanti plagijatorius, seniai išsigimė. Jau XIX a. revoliucijos literatūroje pranašas Lautréamont’as teigė: „Plagijavimas yra būtinas – tik jis užtikrina progresą.“
Kapitalizmas savo egzistavimą įtvirtina atribodamas plačiąsias žmonių mases ne tik nuo energijos, nuo materialinių resursų, bet ir nuo visuotinės kolektyvinės kūrybos. Masės periodiškai įveliamos į tarptautinius karinius konfliktus, kurie pateisina valstybinių represinių struktūrų gausą ir konsoliduoja tautą prieš išorės „priešus“. Tiek „patrankų mėsa“, tiek „rinkimų mėsa“ yra tos pačios prigimties ir atlieka tą pačią funkciją – atitolina pilietinį konfliktą klasiniu pagrindu.
Šią tradiciją tęsia ir šiandieninė Lietuvos politika (be abejo, veikiama stambiųjų pasaulio galios struktūrų). Šia kryptimi stengiamasi formuoti ir vadinamąją kultūros politiką, už kurios slypi tolesnis žmonių skurdinimas ir jau minėtas atribojimas nuo kūrybinių resursų (šiais resursais tiesiogiai naudotis nevalia – valstybiškai įteisintas tik apmokestintas jų vartojimas). Taigi net liberalų plačiai apdainuota kūrybos laisvė daugumai menininkų yra miražas, ja naudojasi vien privilegijuotieji. Tiesa, ilgainiui ir jie yra išmetami kaip kiaušinio lukštas.
Dar vienas svarbus šiandieninės žinių ekonomikos pasiekimas – kompetencijų samprata. Tai viena nuo kitos griežtai izoliuotos ir patraukliai įpakuotos žmogaus savybės, įgavusios prekės pavidalą, nes skirtos parduoti rinkoje. Trumpai tariant, žmogus – tai toks prekių rinkinys... Skurdo krepšelis.
Kad valstybė remiasi daugiau ar mažiau mistifikuotu paveldu, niekam ne naujiena. Gairių kūrėjų optimizmas kultūros paveldą skelbti „harmoningos aplinkos ir tolygaus vystymosi garantu“ skamba neužtikrintai. Nereikėtų pamiršti, kad šiuolaikiniame kontekste paveldui suteikiamos ideologinės reikšmės ir jis nė iš tolo neprimena „tolygaus vystymosi garanto“. Lygiai taip pat jis neužtikrina ir „nacionalinės kultūros gyvybingumo“, nes greitai virsta reanimuotu monstru. Gyvoji kultūra yra perduodama iš kartos į kartą, iš lūpų į lūpas. Toks procesas yra natūralus ir nuoseklus, o valstybinė politika gali užtikrinti tik valstybingumo ikonų neliečiamumą ir prievartinį masių paklusnumą visuomeniniams ritualams.
Šią problemą naujieji strategai išskaido į tris aspektus. Pirmasis – Lietuvos regionų kolonizavimas. Šia linkme tikslingai dirbama nuo pat ano amžiaus 10-ojo dešimtmečio pradžios, kai buvo griežtai apibrėžtas vienas šalies centras, į kurį hierarchiškai orientavosi visa kultūrinė „provincija“. „Kultūros prieinamumas“ buvo suvokiamas kaip jos „spinduliavimas“ iš didmiesčių, į centrinį „šviesos ir tiesos“ šaltinį buvo nukreiptas ir valstybinis finansavimas. Ilgainiui ši tendencija kiek apvyto, nes išgarbinti menininkai ėmė orientuotis į kur kas dosnesnes pasaulines rinkas, o regionus jie prisimindavo tik iš godumo, kad nusavintų nors ir mažus, bet vis tiek geistinus finansinius regionų švietimo resursus, arba „vietiniams“ pasigirtų tarptautine savo šlove. Šiaip ar taip, meninės karjeros galimybės vėrėsi tik sostinėje, kur galutinai įsitvirtino tiek edukacijos, tiek aukštosios kultūros hierarchinis smaigalys.
Problemų kultūros sferoje pagausėjo (nors jų buvo ir yra visada) netikėtai užgriuvus krizei, kai paaiškėjo, kad kultūros industrijos neša nemažą pelną. VEKS’o veikla priartino lemtingą akimirką, kai visas puvėkas, vadinamas kultūra, subyrėjo į druzgus. Nors ir mėginama įteigti, kad ši, beje, eilinė kultūrinė avantiūra tapo atsitiktinai susiklosčiusių nepalankių aplinkybių auka, o kai kas net įrodinėja, esą tai – tobulai pavykęs renginys, tačiau, būdama silpniausia grandimi, nes atsidūrė visuomenės dėmesio centre, ji netyčia ir daug kam netikėtai atvėrė visos sistemos ydingumą. Palyginimui galima paanalizuoti Stambulo Europos kultūros sostinės (SEKS‘o) veiklą – ji niekuo nenusileidžia vilnietiškajai versijai! Kitais metais ta pati nelaimė laukia Talino ir t. t.
Gairių ideologai įkyriai perša stereotipą, neva „kultūra tiesiogiai daro žmones laimingesnius“, o „tikslingai vykdoma kultūros politika turėtų didinti Lietuvos žmonių gerovę ir laimės pojūtį“. Plika akimi matyti: tikslingai vykdoma tokia kultūros politika didintų ne visų žmonių, bet tik aukštosios kultūros atstovų, kurie nori įteisinti savo privilegijas, gerovę. Dauguma jų turimais resursais jau nebepasitenkina, o kai kurie norėtų pelnytis iš savo kūrybinės veiklos įdarbindami samdomą darbo jėgą, ir tai dar labiau didintų atotrūkį tarp skurdžiųjų visuomenės sluoksnių ir buržuazijos.
Antrasis kultūros gairių kolonijinio požiūrio aspektas kiek naivesnis – tai noras demonstruoti nacionalinį tapatumą tarptautiniuose renginiuose, kuriuose dalyvauja ar dalyvaus šalies atstovai. Bet dažniausiai iš atvirų kolonialistų Lietuvos kultūros politikai virsta kolonizuojamaisiais – mūsų tautos atstovai paprastai dirba vienokioms ar kitokioms korporacinėms struktūroms, kurios godžiai siurbia papildomus nacionalinius (ypač mažų valstybėlių) resursus. Todėl meno atstovų dalyvavimas paprastai būna marginalinis reiškinys ir atlieka tik užpildo, nebūtino priedo vaidmenį.
Trečiasis kolonijinis aspektas yra visų idiotiškiausias – tai didžiųjų valstybių kultūrinio kolonializmo strategijų mechaniškas taikymas Lietuvos kultūrai. Panašu, kad tai viso labo retorika, nes tarptautiniuose vandenyse plūduriuojanti Lietuvos kultūrinė plazma yra tik priedanga vietos politikams išlaikyti savo „civilizuotumą“, „tautos išrinktųjų“ statusą kokteilių vakarėliuose sukinėjantis tarp meno „žvaigždžių“.
Apibendrindamas teigiu, kad šiomis kultūros politikos kaitos gairėmis siekiama:
1. Dar labiau specializuoti ir nuo plačiųjų gyventojų sluoksnių atriboti dvi sritis, kurias neteisėtai pasisavino saujelė vadinamojo „elito“, – kultūrą ir politiką.
2. Žmonių kultūrinę saviraišką (kaip ir dalyvavimą priimant sociopolitinius sprendimus) radikaliai utriruoti iki susitapatinimo su tais, „kurie viską daro geriau“, t. y. su profesionalais. Taip žmonės suskirstomi į dvi grupes – viena (mažoji) gauna atlygį, o kita (didžioji dauguma) susimoka.
3. Pasitelkiant kultūrines industrijas, kūrybinius žmonių gebėjimus, kurie yra kovos su išnaudojimu ir skurdu įrankiai, paversti nauja išnaudojimą ir skurdą didinančia gamybos priemone.
Gairėse įtartinai dažnai minima gerovė suplanuota tik labai nedideliam kultūrinio elito būreliui, daugiausia biurokratams, o menininkai ir toliau bus maitinami pažadais ir iliuzijomis. Kol kritinė menininkų masė nesuvoks savo tikrojo vaidmens visuomenėje, tol jų veikla neš pelną ne jiems, o jais manipuliuojančioms struktūroms. Kol jie neatsisakys dalyvauti biurokratų režisuojamame farse ir kol savo kūrybinės potencijos nenukreips siekti bendro laisvės tikslo, tol nebus jokių kokybinių kultūros poslinkių šiame socialinio, politinio, psichinio, kultūrinio, dvasinio ir seksualinio skurdo krašte.
