Tą dieną mane pamaitino keistai vadinamu patiekalu – „kepenimis“. Žinojau, kad žmogus irgi turi tokį organą, jos ir buvo panašios į kepenis iš medicinos enciklopedijos, tik mažesnės ir kitos spalvos. Nejaugi suvalgiau kažkieno vidaus organus? Vien nuo tokios minties manęs vos nesuvimdė.
O koks kitas maistas, kurį man ruošia? Po tų „kepenų“ iš jų galima laukti ko tik nori. Kas yra vadinamoji „mėsa“? Atmintyje iškilo frazė iš kažkokios knygutės: „Karvė duoda mums pieną ir mėsą“. Duoda – kaip? Pabandžiau įsivaizduoti karvę, priekinėmis kojomis laikančią padėklą su puodyne pieno ir dubeniu mėsos. Kliedesys!
Akivaizdu, kad po veidmainišku „duoda“ slepiasi kažkas žiauraus ir nemalonaus. Ėmiau prisiminti paveikslėlius iš tos pačios medicinos enciklopedijos. Mėsa labiausiai priminė raumenis, nes buvo sudaryta iš lengvai atskiriamų skaidulų. Vadinasi, mėsa – tai gyvūnų raumenų audiniai...
Tuo metu suaugusius laikiau labai ribotais žmonėmis. Žinoma, jie daug žino, bet beveik nepajėgia savarankiškai mąstyti, tad su jais beprasmiška svarstyti kokį nors nebanalų klausimą. Todėl jiems nieko nesakiau apie savo atradimą, tiesiog įvairiais pretekstais ėmiau vengti gyvulinio maisto. Po kurio laiko vyresnieji, žinoma, pastebėjo mano veiksmuose sistemą ir prirėmė mane prie sienos. Teko jiems viską paaiškinti.
Mane iki pat šiol stebina, kad vienintelis argumentas, kuris man atrodė nors iš dalies teisingas, taip ir nenuskambėjo. Argumentai iš esmės sukosi apie „visi taip daro“ ir „jeigu nevalgysi mėsos, tai susirgsi ir numirsi“. Į pirmąjį atsakiau, kad jie patys neseniai mane mokė, kad remtis kitais – ne pasiteisinimas. Jeigu visi aplinkui elgiasi blogai, tai dar nereiškia, kad ir aš turiu elgtis blogai. Dėl antrojo – atsistojau į išdidžią pozą ir pareiškiau, kad geriau mirsiu, nei gyvensiu kaip kruvina pabaisa.
Visgi dar gana ilgai teko likti kruvina pabaisa. Praėjo keli metai, kol aš apgyniau savo teisę į vegetarišką maistą.
Vienintelis, mano požiūriu, pagrįstas argumentas, kuriuo nepasinaudojo gimdytojai, buvo tas, kad gyvūnai, kitaip nei žmogus, nėra protingi. Žinoma, suvokiau, kad kalbėti ir naudotis priekinėmis galūnėmis vietoje rankų gyvūnai gali tik pasakose, kitaip tariant, visai negali. O teiginys „viską supranta, bet pasakyti negali“ man atrodė perdėtas. Bet visgi gyvūnai gali jausti baimę ir skausmą. O kai kurių gyvūnų meilė ir atsidavimas gerokai pranoksta žmoniškuosius. Argi mūsų nemokė vertinti meilę ir ištikimybę labiau nei protą? Ir apskritai – kas gi tas protas? Niekas nežino. Išeina, mes atimame iš gyvūnų visas teises pagrįsdami tai tokiu požymiu, kurio patys nepajėgiame apibrėžti. Argi tai ne absurdas?
Žinoma, būdamas penkerių, aš dar negalėjau aiškiai suformuluoti, bet prasmė buvo panaši.
Klausimas apie ribą tarp protingų ir neprotingų gyvūnų dabar atrodo kvailas. Tuo pasirūpino tolimi mūsų protėviai, išnaikinę visas tarpines grandis tarp beždžionės ir žmogaus.
Bet kažin ar mes visam laikui liksime Visatoje vieninteliai protinguoliai. Galbūt tik keli dešimtmečiai mus skiria nuo protingų kompiuterių ar dirbtinių biologinių būtybių, kurios priartės prie žmogaus savo intelektu, bet nebus žmonės. Kontaktų su kitų planetų gyventojais mes laukiame taip seniai, kad jau nustojome laukti, bet pakanka ir pirmųjų dviejų problemų. Anksčiau ar vėliau mums teks išsiaiškinti su proto apibrėžimu ir nusakyti savo požiūrį į visas protingas, neprotingas ir pusiau protingas būtybes.
Tarp kitko, kai kada galiu būti net žiauresnis nei mėsėdžiai. Jei bus sugalvotas priimtinas protingumo kriterijus ir jeigu atskiri homo sapiens rūšies atstovai nepraeis atrankos, tai aš būsiu nieko prieš juos pasmerkti eutanazijai. Žinoma, kriterijus turi būti nustatytas su didele atsarga, kad apibrėžtų tik sunkius silpnaprotystės atvejus. Vėl gi aš nesu prieš abortus ankstyvose nėštumo stadijose, nes 22 dienų embrionas – tai aiškiai neprotinga būtybė, primityvesnė už daugelį gyvūnų.
Pasaulyje yra tiek daug neišsivysčiusių gyvūnų, kurie praktiškai negali būti protingi pagal jokius kriterijus – tai kirminai, vabzdžiai, žuvys, moliuskai. Teoriškai man niekas netrukdo jų valgyti, bet tai tiesiog šlykštu.
Bet grįžkime prie autobiografijos. Ilgą laiką nežinojau žodžio „vegetaras“ ir nesupratau, kad be manęs dar yra žmonių, kurie atsisako mėsos dėl etinių priežasčių. Pirmąjį vegetarų paminėjimą netikėtai užtikau Saltykovo-Ščedrino pasakoje „Kvailys“. Toje pasakoje nėra nieko pasakiško išskyrus pradžią „gyveno kartą“, joje nėra jokių stebuklų – tai tiesiog idėjinių ieškojimų istorija, iš pradžių berniuko, vėliau vaikino, besižavinčio keistomis idėjomis, turbūt revoliucinėmis ir progresyviomis. Kartą jis atėmė iš virėjo gaidį pareiškęs, kad gaidys – „ne virėjo ir ne mano, o savo paties“.
Svarbiausias Rusijos vegetarų autoritetas – Levas Tolstojus, bet man jis niekada nepatiko. Jo knygos atrodė nuobodžios, bet labiausiai glumino tai, kad jis buvo mokslinės ir techninės pažangos priešininkas. Aš gi nuo vaikystės buvau jo, t.y. progreso, fanatikas. Neatsimenu, ar žinojau apie vegetariškas Tolstojaus pažiūras, tačiau bet kuriuo atveju jos nepadarė man jokio poveikio.
Antrąja vegetariška knyga man tapo A. Kazancevo romanas „Faetai“. Vienas iš jo veikėjų išdidžiai pareiškia: „Marsiečiai nevalgo lavonų!“ (Pagal siužetą marsiečiai ir žemiečiai turi bendrus protėvius, tad biologiškai tas personažas irgi žmogus.)
Trečioji – Čechovo apsakymas „Pečenegas“. Vienas iš veikėjų dėl savo vegetariškų polinkių pakliūva į nejaukią padėtį, nors ir ne vien dėl to.
Galima dar prisiminti epizodą iš „Jono Tyliojo žvaigždžių dienoraščio“, kuriame Žemę atsisako priimti į tarpplanetinę federaciją dėl to, kad žemiečiai maistui vartoja iš principo niekuo nuo jų nesiskiriančius gyvūnus. Žinoma, tai buvo ironija, bet man ji patiko, juk dauguma aplinkinių galvojo, kad vegetarystė neverta nė ironijos.
Iki 90-ųjų pradžios man nė minties nekilo, kad TSRS gali veikti vegetarų draugija. Atrodė neįmanoma, kad pas mus gali veikti kokia nors organizacija, nesivadovaujanti valstybine ideologija. Išimtį sudarė bažnyčia, bet ji turėjo ilgametes tradicijas, ko nepasakysi apie vegetarystę.
Pirmąkart apie Maskvos vegetarų draugiją sužinojau iš straipsnio žurnale „Chimija i žyzn“. Straipsnis „Tamsumo vaisiai“ buvo parašytas žinomo rašytojo Jurijaus Nagibino. Kad ir kaip troškau sutikti bendraminčių, Nagibinas buvo toks genialus, kad mane atbaidė. Straipsnyje jis pareiškė, kad gyvūnai geresni už žmones – „doroviškai tyresni“, nes neliečia vienas kito per sausrą prie girdyklos. Tačiau man atrodo, kad „vandens paliaubos“ animaciniame filme apie Mauglį yra metafora, be to, mirštantys iš troškulio žmonės irgi greičiausiai nelabai linkę peštis, galiausiai daugelis gyvūnų iš tikro mažiau agresyvūs už žmones, bet jeigu imtume taip samprotauti, tai negyvi daiktai dar „doroviškai tyresni“, juk jie tikrai savo iniciatyva nieko negali nuskriausti.
Toliau straipsnis pasuko netikėta linkme – antisovietine. Atrodytų, prie ko čia antisovietizmas? Bet Nagibinas pajėgė sujungti tai, kas nesujungiama. Pasirodo, visi žmonės žiaurūs su gyvūnais, bet ypatingai žiaurūs yra „sovietai“ (rus. совки – taip paniekinamai buvo ir yra vadinami valdžiai lojalūs „tarybiniai žmonės“ – E.B). Autorius išsiplėtojo, kad tarybiniuose zoologijos soduose gyvūnams nepalyginamai blogiau nei vakarietiškuose. Aš netgi tuo patikėjau, bet dabar matau, kad kvailystė. Rašė ir apie žiaurius eksperimentus su gyvūnais. O užtariant Vakarų žmones buvo pasakyta, kad nuverčiant Lumumbą Konge, europiečiai ir amerikiečiai iš neramumų apimtos sostinės evakavo ne tik visus baltuosius, bet ir visus naminius gyvūnus... Man atrodo, labai keistas pagyrimas. Taip, gyvūnai turi teises, bet žmogaus teisės svarbesnės. Jeigu reikia rinktis, tada geriau gelbėti žmones. Nors kažin ar ten iš vis buvo toks pasirinkimas – krovė į malūnsparnį ką galėjo. Visas tas pasakojimas – labai kvailas.
Apie tai, kad vegetarai būna ne tik dešinieji, bet ir kairieji, aš sužinojau tik dar po penkerių ar šešerių metų iš A.Tarasovo straipsnių apie Vakarų kairiuosius. Vakarų kairieji – apskritai šaunūs žmonės, visai ne tokie, kaip pikti, niūrūs ir apkerpėję konservatyvūs tipai, kurie save vadina rusų komunistais.
Beje, nemėgstu žodžio „veganai“. Pirmiausia, apskritai nemėgstu visokių supaprastinimų ir kalbos santrumpų. Antra, skamba negražiai. Trečia, panašu į prancūzų generolo Weygand‘o – gana nemalonaus istorinio veikėjo – pavardę.
Kartą, naršydamas internete, radau skelbimą apie veganų akciją ir nusprendžiau joje sudalyvauti. Vienoje Puškino muziejaus patalpoje turėjo įvykti kailių paroda ar mugė. Mes ištempėme plakatą tiesiog virš vartelių, pro kuriuos turėjo įžengti dalyviai. Su dideliu įkvėpimu pašūkavom „Oda ir kailis – laukinio drabužis! Kailių mada – Rusijos gėda!“ ir dar kažkokius šūkius. Atrodo, stipriai pagadinome jiems verslą, nes parodos organizatoriai nervingai vaikštinėjo kieme ir isteriškai rėkė į savo mobiliuosius telefonus, kad nieko negali padaryti. Viena mergina laikė plakatą su apsinuoginusia Brigitte Bardot ir žodžiais: „Geriau vaikščioti nuogai nei su svetimu kailiu!“ Pati mergina buvo apsirengusi įprastai. Prie jos ėmė kibti kažkoks 50-metis vyriškis, kaip vėliau paaiškėjo – to pastato vyriausias inžinierius. Įkalbinėjo padovanoti plakatą. Vaikinas iš galinių eilių ėmė jį gėdyti. „Atrodo, jūs iškrypėlis! Jūs jai į tėvus tinkate!“ „ Bet aš gi nieko tokio nenoriu, aš prašau tik padovanoti plakatą“. Skandalinga mergina galėjo sublizgėti, bet šita visiškai nebuvo linkusi į skandalus, todėl tik suglumusiai šypsojosi.
Kai visi ėmė skirstytis, prisijungiau prie man nepažįstamų trijų žmonių grupės. Vienas jų pasirodė esąs anarchistas plačiai žinoma Ukropo (Krapo – E.B) pravarde. Mes nusipirkome portveino ir patraukėme į Gogolio bulvarą. Dar su mumis buvo mergina aukštakulniais batais ir odiniu drabužiu, kurį pagal ilgį galėjai palaikyti švarku. Argi veganai gali nešioti odą? Tiek to, manykime, kad tai dirbtinė...
Paskui dar ilgai sekiau tinklapį, kuriame buvau radęs akcijos skelbimą, bet daugiau tokiose akcijose dalyvauti neteko – tai laiko neturėdavau, tai paaiškėdavo, kad jau pavėlavau. Galų gale spjoviau į tai, ir daugiau nė karto negėriau portveino su anarchoveganais.
Vėliau autonomų forume susipažinau su mergina. Ji paskyrė man susitikimą Džaganato restorane prie Kuznecko tilto. Turbūt atrodžiau neapsakomai kvailai, kai trypčiojau restorano viduryje nuo peties nutįsusia žiemine striuke bei grindimis besivelkančiu diržu ir kelis kartus negrabiai išmečiau krepšį ieškodamas mobilaus telefono. Pagaliau radau ir paskambinau. Atsakė mergina, stovinti priešais mane.
Ten vyko veganų susirinkimas, siekęs, kad būtų priimtas kažkoks įstatymas dėl gyvūnų teisių. „Putinas greitai pasirašys!“ – kalbėjo. Velniai griebtų! Ne tam atkakliai vengiau darbo komunistų Dūmos frakcijoje, kad patekčiau į tą pačią prakeiktą Dūmą kaip veganų lobistas! Visą vakarą nusiminęs kapsčiau šakute salotas ir nuobodžiavau. Paskui dar kartą parašiau tai merginai, bet ji nerodė jokio susidomėjimo manimi. Daugiau su organizuotu veganų judėjimu nekontaktavau.
Jeigu jie būtų mane susiradę, kai man buvo 10 metų, būčiau tapęs radikalu ir netgi ekstremistu. Būčiau sprogdinęs mėsos kombinatus ir reikalavęs išnaikinti visus mėsėdžius. Juokauju.
Bet šiuo metu turiu per daug kitų interesų. Pavyzdžiui, mokslas... Galų gale, pats greičiausias iš galimų kelių į tikslą – mėsėdžiai atsisakys savo bjauraus pomėgio tik tada, kai atsiras sintetiniai ar biotechniniai produktai, nesiskiriantys nuo gyvulinių. O tokie produktai atsiras ir taps visiems prieinami, kai pakils bendras technikos lygis. Taip kad tegyvuoja progresas! O man vegetarystė – greičiau gyvenimo būdas, o ne kovos forma...
__________________________
Vertėjo pastaba: Tai nuoširdus autobiografinis pasakojimas, kaip ir kodėl autorius tapo vegetaru. Gaila, bet vegetarystė nebūtinai apsaugo nuo kitų, vertėjo nuomone, abejotinų ir ne tokių įdomių pažiūrų, kurios minimos pasakojime. Sakysit, kokių? Mano nuomone, tai tvirtas autoriaus tikėjimas išvaduojančiu eutanazijos ir techninio progreso poveikiu. Bet visi – ir autorius, ir vertėjas – galime klysti.
Iš http://warlen.livejournal.com vertė E. Balčiūnas
2010 10 06
