Pirmiausia, kalbant apie krikščionybę, visuomet į akis krenta faktas, kad ji nėra tai, kas būtų kaip „pasirinkimas“, bet visada yra peršama, grūdama ir kišama kaip Tiesa, Gėris, Vertybė. Pats biblinis turinys žinoma yra toks: tikėkite ir būsite išganyti, išgelbėti, Dievas nuves jus į rojų.
Tikintis žmogus lietuvių sąmonėje yra dorovingo ir moralaus piliečio stereotipas. Neva laikytis prieš kelis tūkstančius metų žydų sufantazuotų dalykų – tikras dieviškumo ženklas. Aš irgi galiu sufantazuoti, kas tikrai keliaus į rojų. Į rojų keliaus tie, kurie neperša kitiems savo nesveikų fantazijų, kurie neteisia, kurie išvis nesiūlo jokio gyvenimo modelio, kurie nori vieno: kad žmogus pats rinktųsi, kad nebūtų jokių galios priemonių, verčiančių žmogų jaustis „nusidėjėliu“ ir „nepilnaverčiu“; kurie neskatina žmonių skirstymo į gerus ir blogus, kurie tiesiog palieka žmogų ramybėje, jeigu jis neprašo pagalbos.
Bet tai labai nepanašu į krikščionybę. Tai jai priešinga. Juk neveltui būtent krikščionybė pagimdė propagandą, kurios tikslas – išplauti jums visiems smegenis. Priversti tikėti pasakomis. Gailėtis už nuodėmes, klauptis prieš knyginius personažus, melsti, kad tik jus pasiimtų į rojų.
Labai gerai prisimenu laikus, kuomet buvau verčiamas eiti į bažnyčią dėl „taip reikia“ tikslų. Man ten visai patiko – buvo ramu, didelė erdvė, gražūs paveikslai, galima ramiai pabūti su savimi, pagalvoti apie gyvenimą. Galima sakyti, kad pamilau bažnyčią už tai. Bet viską sugadindavo tas nesveikas priverstinis noras, išreiškiamas kunigo lūpomis, kad Dievas liepė elgtis taip ir ne kitaip, ir kad tie, kas taip nesielgs, na, patys žinote. Pasaka be galo.
Tai yra pati tikriausia totalitarizmo ideologijos versija. Skirstymas į juoda ir balta, gera ir bloga, šventa ir purvina. Visa tai amžiams atbaidė nuo tos vietos. Nes labai anksti supratau, kad prievarta visada yra pragaras žemėje.
Neseniai Gabrielė Gailiūtė parašė verksmingą tekstą, kuriame aiškina, kad krikščionys sąmoningai renkasi tikėjimą, kad jis yra toks geras ir gražus ir kad nereikia jo niekinti. Tikėjimas – bet koks – nėra nei geras, nei gražus. Tai paprasčiausias pasirinkimas, kokiomis idėjomis grįsti gyvenimą. Jo niekas nesmerkia – visi tiesiog prašo jo daugiau nesiūlyti, negrįsti juo šalies gyvenimo, nežlugdyti žmonių (suprask – nusidėjėlių) savo pasakomis.
Jeigu kas nors atliktų sociologinį tyrimą šia tema, turbūt paaiškėtų, kad nėra kitos tokios baisios ideologijos, kuri būtų suluošinusi tiek daug žmonių. Nacizmas atrodytų tik nekaltas vaikų žaidimas. Mums visiems taip prigrūsta į galvas, kas yra gerai ir blogai, kad net jei žinai šitos propagandos poveikį, vis tiek kartais pagauni save sakantį „blogai padariau“.
Aukštinti kančią ir versti jaustis nusidėjėliu – kas gali būti šlykščiau? Visa žmonijos istorija – tai bandymas išsivaduoti iš mitų, kurie kuriami sąmoningai, kad viena žmonių dalis galėtų naudotis kita žmonių dalimi.
Neverta nukrypti į krikščionybės istoriją, tai dabar visai nesvarbu. Svarbu paklausti savęs: ką man duoda šitas tikėjimas? Ar man ramiau, kai tikiu, ar nesijaučiu aš dėl šio tikėjimo nelaimingas? Ar galiu patikėti tokiais dalykais po to, kai mokslas seniai paaiškino, kaip atsirado Visata, kaip veikia žmogaus sąmonė ir kad jokio pomirtinio gyvenimo negali būti?
Aišku, atsakys visi krikščionys – tikėjimas mus vienija, tikėdami mes daromės geresni, tikėdami nusiraminame. Ir aš tai suprantu! Vaikus irgi vienija bendrai žiūri filmukai, jie darosi geresni ir ramesni, kai prieš miegą jiems kas nors perskaito pasaką, kurioje laimi gėris ir blogis yra sunaikinamas!
Visa tai yra seniai aišku. Žmonės pradėjo tikėti, nes nesugebėjo paaiškinti pasaulio. Jie pradėjo kurti įvairias religijas, kad atsirastų naratyvas, kuris suteiktų gyvenimui prasmę. Bet vėliau nutiko nepataisomas dalykas – kartu su civilizacijų atsiradimu dvasininkai tapo išskirtiniu luomu, kuris puikiai suprato, kad iš to galima neblogai gyventi čia, žemėje, žmonių planetoje.
Ir nuo tų neatmenamų laikų istorija nuolat kartojasi. Tikėjimas nuolatos pateikiamas kaip tai, kas daro tave geresnį, kas nuramina, kas taurina sielą, kas apskritai priartina tave prie dvasiškų vertybių, kas tave išskiria iš visos bandos sugyvulėjusių malonumų ieškotojų ir leidžia pasijusti geresniam. Ir svarbiausia – tikėjimas žada rojų.
Kristina Sabaliauskaitė pastebėjo, kad kai kuriems lietuviams, švelniai tariant, to rojaus nereikia (nes tenka tempti sunkų kančios kryžių). Pastaba labai vykusi. Taip ir norėtųsi sukalbėti maldą: ačiū, bet nenoriu būti geresnis, nenoriu būti nenuodėmingas, nenoriu pakliūti į rojų, nenoriu, kad kas nors man padėtų, kad kur nors mane vedžiotų, viskas, ko aš noriu, kad savo vienintelį kartą gyveną gyvenimą nugyvenčiau kiek įmanoma sąmoningesnis ir pats priimdamas sprendimus, pats atsirinkdamas, kas yra gera ir bloga, dorovinga ir moralu ir kas ne. Malda bus neišgirsta danguje, bet ji ne jam skirta – ji skirta žemei.
Kiek dar galima nekreipti dėmesio į tai, kad žmonės, laikantys save geresniais už kitus, aiškintų, kas yra gera ir bloga? Kokie čia kvaili argumentai – religija daro geresniu, nuramina ir sukuria bendrumą. Tą patį – tik daug geriau – daro narkotikai, pasilinksminimai klubuose, prostitucija ir pornografija.
Ar dėl to dabar visi turėtų pulti vartoti šituos dalykus? Ar neatrodo, kad jokio – išskyrus ideologijos įdiegtą – skirtumų tarp šių dalykų nėra? Vienintelis argumentas už skirtingumą – tai pati tradicija, kuri Lietuvoje išaukštinta kaip kažkas šventa ir nuostabu. Tradicija tėra atsilikimas, visiškas pasidavimais praeičiai, kuri trukdo gyventi čia ir dabar (tai gali pasakyti bet kuris psichologas).
Bet ne mokslo ir religijos kovą norisi akcentuoti. Kaip gali tai, kas įrodoma, būti lyginama su tuo, kas sufantazuota? Norėtųsi pasakyti, kad nei mokslo, nei religijos nereikia naudoti hegemoninės galios tikslais ir imti skirstyti žmones į kategorijas. Jeigu mokslas staiga užimtų religijos vietą ir visus individus su žemu IK vadintų niekam tikusiais, kaip tada atrodytų pasaulis? Jeigu visi nebaigę universiteto būtų vadinami „debilais“?
Pats pavojingiausias politinis idealas yra žmonių rūšiavimas pasitelkus bet kokią ideologiją. Tai gali būti kad ir ekologija – visus, kurie nemyli gamtos, vadinkim niekšais.
Problema ta, kad krikščionybė yra tarsi nekvestionuojamas gėris, kuriam visi paklūsta. Juk visi krikštija vaikus, tuokiasi bažnyčioje ir atlieka ritualines apeigas. Bet tai – praeitis. Tik Lietuvoje, kuri paskutinė išgujo pagonybę, visi procesai vyksta lėčiausiai.
Krikščionybė niekada nė vienos visuomenės nepavertė gera, ramia ir laiminga. Tai, ką ji sukūrė, galima pavadinti pragaru. Viduramžių inkvizicija yra dar baisesnis nusikaltimas už nacizmą ir stalinizmą kartu sudėjus.
Bet jau žinau krikščionių argumentą – krikščionybė sukūrė Vakarų kultūrą. Ne, mielieji, ir čia jūs neteisūs. Vakarų kultūra yra Antikos kūrinys. Krikščionybė buvo tas stabdis, kuris neleido klestėti mokslui – galbūt dabar jau skraidytume po kitas planetas, jei nebūtų atsiradusi ši religija, kuri pavertė žmogų kankiniu ir ragino nieko daugiau nedaryti, tik kentėti ir laukti rojaus.
Paskutinis ir svarbiausias krikščionybės savęs pateisinimo elementas – tai yra meilės religija. Dievas yra meilė. Kas ginčysis, kad tai nėra tiesiog nuostabi idėja? Deja, ginčytis verčia faktas, kad meilės religija net negali pasakyti: o kas yra meilė? Kas nors gali tai paaiškinti perskaitęs Bibliją? Ne, ten apie tai nerašoma. „Himnas meilei“ – tai labai subtilus, genialus kūrinys, kuriame aukštinama meilė, bet ji nepaaiškinama. Palaiminti tikintys, nieko nežinodami.
Neseniai garsiausias pasaulyje mokslininkas S. Hawkingas pareiškė, kad jokio rojaus nėra ir kad visa tai pasaka. Jo naujausioje knygoje „Didysis projektas“ iš tiesų paprastai ir aiškiai įrodomas vienas esminis dalykas – Visata nėra kažkas, ko nebūtų galima suprasti. Ji visada veikia pagal tuos pačius dėsnius ir dar niekada pasaulio istorijoje nebuvo atvejo, kad gamtos dėsniai kažkaip dieviškai pasikeistų ir žmogus galėtų vaikščioti vandeniu.
Dėsniai nekinta, mes esam elektrocheminiai aparatai, su įstabiausiu savo pasiekimu – mąstymu. Mąstydami mes kuriame tokias sudėtingas neuronų kombinacijas, kurioms paaiškinti dar ilgai neturėsime priemonių, kurios yra tokios sudėtingos, kad mums net mąstyti apie jas sunku.
Bet čia nėra jokios magijos. Kiekviena žmogiška patirtis turi labai aiškų ir konkretų tam tikrų elementariųjų dalelių komplektą. Visos mūsų mąstymo ir kūno patirtys kada nors bus programuojamos kvantiniais kompiuteriais – ir tada mažiausiai tikėsite, kad pateksite į rojų.
Nenukrypstant į moksliškus žmogaus ir Visatos aiškinimus, belieka pasakyti, kad jeigu jau tiesa mus išlaisvina, tai gal nemeluokime vieni kitiems ir negandinkime vieni kitiems gyvenimų pasakomis apie gėrį ir blogį? Ką mes galime apie tai pasakyti? O gi nieko. Melas gali nuraminti, padaryti jus geresniu, bet ko vertas gyvenimas, nugyventas jame? Raminti save viltimis ir iliuzijomis yra silpnumo, bailumo ir kvailumo požymis. Tikrai drąsu būtų pabandyti gyventi be pasakų ir raminamųjų.
2011 06 01
