Blia, gaila, kad nepasakė visko, ką galvoja: Lietuvą naikina ir visokie supisti gėjai ir lesbietės, menininkai degeneratai, visokie atliekos anarchistai. Ir kiekvienas, nedidinantis ir negausinantis šalies žmonių skaičiaus, jos ekonomikos, jos kultūros... Oi, na chuj, galima tęsti be galo, bet mintis paprasta: jeigu esi vargeta, vargšas nevykėlis, padugnė, jeigu tu dar koks nors ligonis – tu nesi žmogus.
Jobanyje v rot, šunsnukiai! – norisi šaukti. Visi jūs, dvidešimt metų gyvenantys vargdienių, pažemintųjų ir nuskriaustųjų, visų vargetų proletarų sąskaita, dar imat aiškinti, kas yra žmonės? Jūs, supisti politikieriai, kapitalistų išpistos kekšės, – tai jūs nesat žmonės!
Jau atsibodo tie protestai prieš nežmonišką sistemą, visas tas demokratijos siekimas per pilietiškumą. Nichuja taip niekas nepasikeis. Pažiūrėkit į Lietuvos žiniasklaidą – suglaistytą, nučiulptą, parsidavusią, visiškai kultūringą ir neprisileidžiančią jokio aštresnio žodžio, stipresnio kirčio, aršesnio teksto. Kapitalistinis ruporas skelbia tik rimtus „aukštų“ pareigūnų pasisakymus, dėl išorinio padorumo neva kritikuoja politiką, bijo bent žodžiu užvažiuoti didiesiems monopolistams (nes jie užsako reklamą). Viskas sutelkta kelių žmonių rankose, viskas dvokia šūdais. Lietuvoje neįmanoma viešai maištauti, nes čia nėra viešo maišto palaikymo.
Kairieji, kur kairieji? Jie tokie patys nieko verti išgamos. Briuselio asilai. Manot, kad rūpit tiems bybiams ir toms pyzdoms iš EP? Oi, naivuoliai, kokie jūs naivuoliai. Ne teises reikia ginti – reikia maištauti ir griauti. Savo intelektualumą galit susikišti į šikną, kur jam ir vieta, nes iš jo jokios naudos. Pažiūrėkit į patriočiukus-naciukus – jokio intelekto, jokio proto požymių, bet savo veiksmais jie sugeba paveikti politinius sprendimus taip, kad motina su vaiku būtų ne šeima. Ar tie visiški nuopisos, nesuprantantys, kad meldžiasi sociopolitinei-nacistinei karikatūrai, įtakingi dėl savo gausos? O, visai ne. Jie įtakingi, nes drąsūs.
Lietuvoje, panašu, be kulkosvaidžio ir granatų greitai neliks maišto priemonių, bet kol kas dar galima fantazuoti apie sistemos griovimą iš jos vidaus. Kaip, blia, manot, kodėl per supistus dvidešimt metų neatsirado nė vieno tikro revoliucionieriaus politikoje? Kuris kaišiotų pagalius į ratus, kuris keltų vėją? Pyzdelint gali visi, o pasiaukoti – nė vienas. Kur solidarumas, empatija, atjauta? Ar kam nors rūpi likimai tų, kurie netinka sistemai, kurie jai netarnauja, kurie bybį dėjo ant viso šito šūdo, kurie neketina niekada pasiduoti, nors ir tektų dirbi hauskyperiu, nors ir tektų susipurvinti bandant ką nors pakeisti?
Lietuvos moterys – dūros. Galėtų kuri nors permiegoti sugundžiusi A. Kubilių ir sukelti skandalą. Miegoti su visais politikais ir juos visus išpisti. Mes neturim „WikiLeaks“, todėl vienintelė pasipriešinimo priemonė yra mūsų pačių gyvenimai. Pabandykite parašyti straipsnį, kuriame ragintumėte viešinti politikų nuodėmes – būsit apšaukti debilais. Pabandykite kur tik norite publikuoti laisvą žodį – būsit išvadinti ligoniais. Lietuvos vyrai negeresni už moteris, prašau neįžvelgti čia diskriminacijos, nors man tai visiškai po chuj, bet ką vyrams pisti, jeigu politikoje yra tik moterys-vyrai?
„Vardan tos Lietuvos“ reikėtų pradėti partizaninį karą, kaip moko A. Sverdiolas (bet apie tai niekas nerašo, nes jis gi profesorius ir jam sunkiai prilipdysi mažvaikio etiketę). Žinoma, chujova situacija, kai normaliais būdais negali apsiginti, bet ką dabar, blia, daryt?
Nėra menininkų, kurie galėtų savo žodžiu, tuo didžiausiu pasaulyje ginklu, draskyti, sprogdinti, griauti ir visiškai naikinti sistemos propagandą, na chuj, verkt norisi! Kas čia per menininkai – bliadės, ne menininkai. Jokios – net kasdienybės – revoliucijos!
Kaip oro norisi laisvo žodžio, neužgožto visų sociuminių-kapitalistinių tramdymo instrumentų, neparduoto, neišprievartauto, nesukonstruoto kaip prekė. Bet jo nėra – tik kapitalistiniai ruporai, kurie praneša „gerąsias naujienas“. Todėl šauksmai, kauksmai ir maištai nutyla dar neprasidėję, todėl tylu, visi dirba savo darbelius, krauna tiems kūrvoms kapitalistams pinigėlius, nesigirdi jokio nepasitenkinimo. Kaip ir sovietų laikais, tikroji padėtis aptarinėjama tarp savų, mažuose rateliuose.
Todėl ir norisi sakyti: jobanyje v rot, šunsnukiai! Ir dar norisi galvoti, kad vieną dieną pavyks už visa tai atkeršyti.
Vilis Normanas
2011 06 19
