Vytautas labai apsidžiaugė sužinojęs, kad kažkur miške vyks trijų dienų seminaras ir treniruotė, kurią rengia kažkokios organizacijos aktyvistai. Vytautas mėgo mišką. Ten galima įsivaizduoti, kad jau įsivyravo anarchija – civilizacija žlugo, visi gyvena iš to, ką randa, ir dirba tik dvi valandas per dieną, kaip aprašyta Bobo Blacko. Dar galima įsivaizduoti, kad esi partizanas ir neramiai žvalgytis iškišus galvą tarp sausuolių.

Galų gale, juk galima nesiklausyti jokių seminarų. Tiesiog puikiai pasitūsinti su pažįstamais hardkorininkais beržų pavėsyje. Vytautas pasikvietė keletą hardkorininkų, pasiėmė palapinę ir iškeliavo į mišką.

Žmonių susirinko nemažai, organizatoriai pasistengė, kad suvažiuotų anarchistai iš visos šalies ir dar truputis iš gretimų. Bet Vytautas skeptiškai patempė lūpą. Jei viskas būtų palikta saviorganizacijai, turbūt būtų atvykę daugiau. Nors harkorininkai kvietė jį tūsintis tiesiog palapinėje, Marius nusprendė iš mandagumo paklausyti bent įžanginio žodžio.

Žodžio paprašė anarchistas iš gimtojo Vytauto miesto. Vytautas nelabai jį pažinojo, nes jis buvo iš organizacijos, o su organizacijomis Vytautas bendravo tik iš reikalo.

– Bičiuliai! – pradėjo tas, – Mūsų laikas atėjo! Visi mes čia už revoliuciją ir tiesioginį veiksmą. Mums pavyko suagituoti artimiausio karinio dalinio kareivius. Jie padovanojo mums kelias dėžes ginklų, o patys prisijungs, kai tik mes pradėsime veikti. Artimiausios gamyklos darbininkai (išgirdę žodį „darbininkai“, susiraukė ne tik Vytautas, bet pusė susirinkusių) – irgi su mumis. Vos tik mes pradėsime kovinius veiksmus, jie paskelbs ginkluotą streiką. Mes jau viską suplanavome. Dabar reikia išsidalinti ginklus, pasiskirstyti į būrius ir...

Vytautas suvokė, kad atėjo jo šlovės valanda. Jis atsistojo ir tarė: „Neanarchistiška!“

Susirinkusieji iki pat vakaro svarstė, ar iš tikro anarchistiška, jei kas nors planuoja sukilimą. Jie kritikavo saviorganizavimosi principų ignoravimą ir pataikavimą darbininkams, kurie sukekšėjo dar šešiasdešimt aštuntaisiais. Pasitūsinti su hardkorininkais Vytautui taip ir nepavyko, bet vis tiek buvo įdomu.

Kitą dieną svarstymai tęsėsi. Buvo priimtas vienintelis sprendimas – kol nebus konsensuso, jokių veiksmų nesiimti. Konsensuso paieškos užtruko visą dieną. Ginklus atgabenę vaikinai svarstymuose nedalyvavo, tik liūdnai rūkė susėdę ant dėžių. Bet vakarop konsensusas buvo surastas!

Tiesa, trečią dieną visi, kurie aktyviai ieškojo konsensuso, pradėjo skirstytis. Kam sesija, kam darbas. Išvažiavo ir Vytautas – buvo planuojamas bonų konco antpuolis, ir tokio reikalo nebuvo galima praleisti. Vakarop miškas ištuštėjo, jame liko tik kelios dėžės mirtinų, bet niekam nereikalingų gelžgalių.

Kitą dieną Vytautas su hardkorininkais vadavo prekes artimiausiame „Maximos“ prekybcentryje. Revoliucija artėjo.

Istorijos idėja – Pupsiko M-che

2011 07 15