– Tavo darbų nuotraukos plačiai išplito internete. Ar jos nesusilaukė valdžios ir milicijos dėmesio? Nebandė Tavęs surasti?
– Iš tikro tos nuotraukos neturėjo pakliūti į intenetą, nes tarp jų pilna šlako. Kažkoks nuostabus žmogus nukopijavo jas iš mano puslapio ir įdėjo į internetą. Kad tavimi susidomėtų atitinkami organai, tūrbūt reikia kam nors smarkiai pakenkti. O aš gi ne ekstremistas – esu tiesiog kirminas, piešiantis nekaltus, niekam nereikalingus piešinius, be to, labai retai.
– Milicijos ir žymios mūsų visuomenės dalies akyse gatvės dailininkas tradiciškai yra chuliganas ir vandalas. Tavo darbai kelia susidomėjimą – ar jie padėjo pakeisti požiūrį į grafičius, bent tavo miesto mastu?
– Dauguma Simferopolo gatvių, kaip ir daugelio kitų miestų, išpaišyti visokiais „šūdinais tagais“ – vadinamųjų vandalų parašais. Iš čia atsiranda ir atitinkamas požiūris į kitus piešiančius. Netgi jei tai gerai atliktas piešinys, visada atsiras tų, kam jis patinka ar nepatinka. O didelei visuomenės daliai išvis nusispjauti į tuos jūsų grafičius.
– Balionėliai brangsta, kartonas irgi. Ar nebrangu dabar būti gatvės dailininku miegamame rajone?
– Su kuo lyginsi. Kokiam nors benamiui valkatai tokia veikla pasirodys brangoka, o kitam – kapeikos. Esu už algą dirbantis vergas, o piešiu ne taip dažnai, kaip norėčiau, todėl galiu sau leisti tokį šėliojimą.
– Tavo kūrybą lygina su Banksy darbais. Dar XX amžiaus pradžioje revoliuciniai Meksikos dailininkai bandė savo kūrybą perkelti iš drobių ant pastatų ir miestų sienų. Kaip manai, ateitis priklauso gatvių menui? Ar menas turi likti muziejuose?
– Taip, aš nesu savitas dailininkas. Viskas, ką darau, nusižiūrėta internete. Bet nesutinku su tais, kurie tvirtina, kad kopijuoju Banksy, – juk į piešinius įdedu savo turinį. Be to, daugelis tiesiog nežino sąvokos „subjektyvus sutapimas“. Aš manau, kad gatvės menas – tai liaudies, andergraudinė jaunimo kūryba: ji neturi komercinės krypties, tikslinės auditorijos, daugžodžiavimo, minties gilumo, dažnai būna maištingo pobūdžio – išskyrus kelis profesionalius dailininkus, darančius tai už pinigus.
O štai muziejinis menas labiau elitinis ir yra visiškai priešingas gatvės menui. Be to, daugelis užsienio gatvės dailininkų dabar sėkmingai demonstruoja savo kūrybą galerijų erdvėje, nors tai jau visai ne gatvės menas.
– Kurie iš žinomų dailininkų, dirbančių viešojoje erdvėje, kelia tavo susidomėjimą (pavyzdžiui, JR, Shepardas Fairey, Michaelas Alevitzas ir kiti)?
– Pirmiausia tai žanro įkūrėjai: Banksy, Shepardas Fairey. Gėda prisipažinti, bet aš net nežinau daugelio dailininkų vardų. Yra labai daug įdomių darbų, bet jų autoriai mažai žinomi, dažnai visai bevardžiai. Jų tūkstančiai.
– Tavo darbai išjuokia politikierius, militarizmą, fašizmą, vartojimo kultūrą, policijos terorą, masinės informacijos priemones. Kaip susiklostė tokios tavo pažiūros?
– Kad manęs neapkaltintų „fanatiškumu“, supančios aplinkos kritiką bandau atmiežti humoru. Jeigu ką nors išjuokiu savo piešiniais – tai ir save patį. Kokį nors kvailą socialinį reiškinį aiškiausiai gali pavaizduoti žmogus, apsižvalgęs aplinkui, pažvelgęs į savo sielą. Žmonus nupintas iš visko, ką kada nors girdėjo, matė, skaitė. Pažiūros formuojasi aplinkos, auklėjimo, išsilavinimo įtakoje. Manau, kad taip vyksta su visais.
– Ar socialiniai tinklai svarbūs gatvės meno plėtrai?
– Taip, žinoma. Socialiniai tinklai pagreitina daugelį visuomeninių procesų. Socialiniuose tinkluose bet kuris moksleivis gali rasti jam rūpimą vienminčių grupę ir, šiek tiek pasitobulinęs, išeiti į laiptinę ar dar blogiau – į gatvę, kad joje išgremžtų savo labai meniškus kringelius. Iš savo patirties žinau: galimybė parodyti savo kūrybos vaisius dideliam skaičiui žmonių akivaizdžiai stimuliuoja norą kurti.
– Ar norėtum, kad tavo stilius išplistų kituose miestuose? Ar įmanoma, kad dailininkai susiburtų į kolektyvą, rengtų bendrus flešmobus įvairiuose miestuose, savaip nušviestų kokią nors visuomenei svarbią temą?
– Nežinau, man tas pats. Be to, ši epidemija jau seniai išplito daugelyje miestų. Gal būt ir yra nežinomos jėgos, sugebančios suburti visus tuos veltėdžius kokioms nors akcijoms – bet, kiek žinau, daugelis rašinėtojų aršiai ir pasiutusiai pavydi vienas kitam.
– Ar pieši prašomas draugų ir pažįstamų? Reaguoji, jeigu į tave kreipiasi per socialinį tinklą prašydami ką nors pavaizduoti?
– Taip, būna, kad piešiu draugų paprašytas. Būna ir besikreipiančių per socialinius tinklus – bet jei jų nepažįstu, dažniausiai nesureaguoju.
– Janukovičiaus ir Azarovo atvaizdai ant šiukšlių dėžių sutapo su masiniu nusivylimu vyriausybės politika. Išreiškiai savo giminaičių ir draugų nuotaikas?
– Jeigu prieš tris metus ant šiukšliadėžių būtų pasirodę tuometinių valdžios lyderių veidai, tai irgi būtų sutapę su masiniu nusivylimu ankstesnės vyriausybės politika. Juk visa tai tik cirkas. O dailininko priedermė yra sugebėti pavaizduoti, apie ką galvoja ir kalba daugelis.
– Kaip manai, ar įtakoja žmonių sąmonę gerai nupieštas piešinys – ant tvoros ar namo sienos? Ar gali jis grumtis su mums primetama komercine reklama ir propaganda?
– Bet koks paveikslas perteikia vieną ar kitą informaciją. Kad ir kaip gerai būtų nupieštas piešinys – tai tik piešinys, autoriaus nuomonė, jo pasaulio vaizdinys. O žmonių sąmonę įtakoja korporatyvinės meno rūšys, kurias kuria ištisa profesionalų armija. Tai kinematografas, animacija, reklama, popmuzika.
Grafičiai visai nėra skirti grumtis su reklama ar dar su kuo nors, kaip kai kurie mano. Juk būriai piešiančių paauglių atneša nemenkus pelnus aksesuarų, drabužių ir dažų gamintojams, nes ir čia yra savos mados. Tai tiesiog viena iš kapitalistinės sistemos nišų.
Daugiau Šariko darbų: „Šarikas iš Simferopolio – Ukrainos Banksy?”
Iš http://liva.com.ua vertė E.B.
2011 10 11
