Primyžtos kelnės smirda. Jei kelnės šviesios – jas subjauroja rudos dėmės. Be to, jos padoriam piliečiui primena iš vaikystės kilusį gėdos jausmą ir nevalyvus tipus, kurie tas kelnes dėvi... Kas ginčytųsi, kad gėda yra tai, ką padorus pilietis turi paniekinamai atmesti. Niekam neturi nė į galvą šauti, kad tokia nelaimė kadaise ir jį ištiko.
Visokie radikalai gal mano, kad padoriems piliečiams trūksta empatijos ir fantazijos. Bet jie neteisūs. Bet kuris su visuomenės mokslais susipažinęs girtuoklis be vargo sugriaus tokias teorijas. Viskas, ko tiems padoriesiems trūksta, tai istorinis materializmas. Pasaulis nušvinta kitomis spalvomis, kai į šlapias primyžtas kelnes imi žvelgti istoriškai.
Kaip tai nutinka? Dažniausiai (šis žodis – tik sausa statistika, neturinti nieko bendro nė su vieno padoraus žmogaus praktika), taigi, dažniausiai tai nutinka, kai žmogus po ilgo ir alinančio alaus gėrimo būna priverstas nutraukti šį žavesio kupiną procesą. Bet kurio girtuoklio asmenybę gniuždančios tokios padėties priežastys būna įvairios.
Vieniems baigiasi pinigai – tokie niekingi, žmones žalojantys metaliniai, popieriniai ar net elektroniniai ženklai. Kitiems pritrūksta sveikatos ar geležinės valios tęsti tą visokeriopai ugdantį procesą, vadinamą alaus gėrimu. Trečius užspaudžia visokios pareigos. Tai dar vienas, vis dar neuždraustas, žmones nuolat žalojantis veiksnys. Sakysim, geriant penktą ar šeštą bokalą paskambina žmona ir pasako, kas esi ir ką turi daryti... Argi po to galima jaustis gerai? Jau nekalbant apie tuos, kurių asmenybės būna tiesiog sutraiškomos užgriuvusių pareigų svorio.
Taigi alaus gėrimas netikėtai nutrūksta, ir žmogus iš šiltos ir svetingos (bent kol nesibaigė pinigai) knaipės yra priverstas išeiti į šaltą žiemą. Nuėjus vos keliolika metrų staiga paaiškėja, kad šlapimo pūslė, kaip ir dauguma šio pasaulio fizikinių kūnų, nuo šalčio traukiasi... Netgi spazmuoja.
Ir čia, nežiūrint į visas nepalankiai susiklosčiusias aplinkybes, ištinka stebuklas. Kūną užlieja maloni šiluma. Pasidaro taip gera ir malonu, kad daugeliui ta palaiminga būsena sukelia norą prisėsti ir užmigti. Tos kelios akimirkos ir atperka visas pastangas, sudėtas į alinantį mažai tesvaiginančio alaus gėrimą. Čia galima būtų ir baigti sakraline fraze iš beveik švento rašto: „Turi tas alus stiprumo“.
Būtent tos romantiškos akimirkos ir yra šlapių primyžtų kelnių esmė. Čia visas to reiškinio dialektinis grožis ir dvasingumas. Kai kurie radikalai gal nirš ir klaus: „O kas iš to, kas toliau?“ Na, tada reikės kaip nors šalinti savo istorinę misiją atlikusias kelnes. Jos, kaip ir bet kurie mirę dvasingi daiktai, nepalaidoti skleidžia nemalonų kvapą... O siekiantiems naudos tenka priminti, kad žmogui liko prisiminimai apie palaimą, prieš kurią nublanksta visokios pareigos, pinigų trūkumai ir net sveikatos problemos.
Šlapios kelnės – tai galimybė čia ir dabar pabėgti nuo slegiančios pasaulio pilkumos. Šlapios kelnės – tai riba, kuri apsaugo žmogų nuo virsmo į bedvasį bei paklusnų pilietį.
E. B.
2013 06 14
