Kasdien susirinkdavo po dvidešimt ir daugiau žmonių. Pasirodė man nematyti personažai. Pavyzdžiui, Gandras – ilgšis jaunuolis su veltinio kepure, miline ir sandalais ant basų kojų. Rūkė pypkę. Dažniausiai hašą. Lidka Longnosė – ilgaplaukė sudžiūvusi mergina didele nosimi. Ninka Sosulka – mažo ūgio panelė ilgais juodais čigonės plaukais. Blondinas Birutis iš Kauno. Rygietis Cepelinas. Roko bardai Žakonia su Puškevičium iš Kadriorgo, gyvai groję kompoziciją iš „Hair“:

     Sining our space songs on a spider web sitar

     Life is around you and in you

     Answer from Timothy Leary deary

     Let the sunshine

     Let the sunshine in

     The sunshine in...

     Kartą Vladas pasirodė Smėlio dėžėje ir pakvietė visus į baletą teatre „Estonia“. Bilietai kainavo nedaug, bet problema buvo ne jie, o jo draugas Kolia:

 

     – Reikia vaikiną paremti, jam – premjera.

     Tai reiškė, kad Kolia šoks „Spragtuko“ kordebalete. Mūsų džinsuota driskių grupė klasikiniame teatro interjere atrodė kaip tikras disonansas, sukeldamas tylų šnabždesį tarp nuolatinių įstaigos lankytojų, apsirengusių vietą ir laiką atitinkančiu garderobu. Ši premjera tapo iš tiesų unikaliu interaktyviu naujojo stiliaus perfomansu. Kartas nuo karto visiškai, atrodytų, banaliose vietose dalis žiūrovų pratrūkdavo siautulingomis ovacijomis, kurias spontaniškai pasigaudavo visa auditorija. Tas impulsinis branduolys buvo mūsų grupė, kuri imdavo ploti, kai tik Kolia pasirodydavo scenoje. Štai ir išėjo, kad per visą baletą daugumą aplodismentų nurovė Nikolajus – anonimiškas beveidės masuotės genijus...

     Pas Kolią jo bute – viename kambarėlyje ir virtuvėje pirmame nedidelio medinio Mičiurino gatvės namo aukšte – dažnai rinkdavosi mėgėjai įpūsti: Vladas, Vova Butkevičius, Kunia, Endis, Gandras, Rygos blondinė Ilona ir Maskvos blondinė Aliona. Su ta Aliona aš susipažinau maršrutiniame autobuse Talinas – Piarnu. Kaip paaiškėjo, abu vykome į mažame kurortiniame Estijos miestelyje vykstantį kažkokį roko festivalio tipo seišeną. Visą kelią ji man pasakojo mėgiamo filmo „Nuvarytus arklius nušauna, tiesa?“ turinį. Ir dar – kito puikaus filmo „Easy Rider“ turinį. Taip susipažinau su „gėlių vaikų“ –naujo nonkonformistinės kultūros avangardo – egzistencialistiniais pagrindais.

     Piarnu autobusų stotyje tūsinosi ištisa „gėlių“ minia, kuri nuolat didėjo ir pagaliau nuslinko plentu kažkur į priemiestį, neva į festivalį. Pyplo buvo gal pora šimtų, tikrai ne mažiau. Beje, labai daug vietinių frykų buvo apsirėdę pusiau karnavaliniais apdarais: ir kryžiais, ir auskarais, ir karoliais, ir reitūzais... Gandras buvo su burliokiška kepure ir ilga kariška miline, iš po kurios styrojo nuogos sandalais apautos kojos...

     Bet koncas buvo labai vangus. Diskotekines melodijas atvirame ore grojo vietinė kaimo grupė. O čia dar lietutis... Patraukėme atgal į miestą. Mes su Puzyrium pasukome geležinkelio stoties link. Pakeliui sutikome Leo iš Piterio. Jis ką tik atvažiavo autostopu motociklo lopšyje. Per lietų. Su džinsais, odine striuke ir kambarinėmis šlepetėmis iš katės kailio. Išėjo išnešti šiukšlių, gatvėje sutiko pažįstamą, kuris papasakojo apie seišeną Piarnu – ir tuoj pat, negrįždamas į butą, patraukė balsuoti. Sužinojęs, kad viskas baigėsi, labai nusiminė. Bet už tai mes galėjome spėti į vakarinį pokylį „Pritsu“. Leo sužydėjo. Puzyrius išsitraukė batlą. Električka sušvilpė, ir mes išvažiavome į šokius...

     Tą vasarą Kadriorge estrados aikštelėje nuolat pasirodydavo įvairūs roko kolektyvai. Per lietuviškos grupės „Gintarėliai“ koncertą susipažinau su Ediku Schaku, kurį visi vadino Mažyliu.

     – Tu ko toks plikas? –paklausė jis manęs.

     – Mentai nukirpo, –atsakiau.

     – Dideli buvo hairai?

     – Štai! – pridėjau delną prie peties.

     Iš tikro mane apkirpo ne mentai. Aš pats prisidaviau kirpėjams, pasekęs bičiulio Mišos Michalkino pavyzdžiu, kuris nusiskuto plikai kiaušą neva kaip protesto ženklą prieš mokyklos administracijos išpuolį, nukreiptą į jo garbanas, primenančias Miko Džagerio ševeliūrą. Nuo to karto jį vadino Ibrahimu. Tuo metu jis aktyviai rodė dėmesį savo klasiokei Natašai: meilės rašteliais apvyniotais akmenimis daužė langus, išrašinėjo grafičiais laiptines ir artimiausių namų sienas, kūrė dainas... Tik vliau suvokiau, kad skutimasis plikai – iš tos pačios serijos, o visai ne koks nors protestas.

     Kodėl gi nusiskutau galvą? Tą klausimą nesėkmingai bandė užduoti mokyklos direktorius, turbūt įtardamas milicijos kirpėjo ranką: „Šiaip sau? Netikiu!“ Tikėtina, kad lygiai taip pat manė dauguma mano mokytojų ir bendramokslių. Ir dar Ibrahimas pasakė, kad į dešimtą klasę neis, o trauks tiesiai į vienuoliktą vakarinėje, nes ten į pamokas galima vaikščioti tik keliskart per savaitę. Ar reikia sakyti, kaip man, ką tik apsimovusiam sulopytus levius, nesinorėjo į sovietinę mokymo įstaigą su griežta bihevioristine kontrole! Bet visus taškus ant „i“ sudėliojo grynas atsitiktinumas.

    

 

     Miško gaisras

     1971 metų pavasarį baigiau devintą klasę. Ibrahimas – irgi. Išlaikiusi pavasario egzaminus, mūsų ir gretima klasė nusprendė kelioms dienoms išvykti į Nelijarvę, atsipalaiduoti palapinėse prie ežerų. Išvyko gal keturiasdešimt žmonių, vyresnioji buvo gretimos klasės auklėtoja chemikė. Mūsų kompanija – aš, Marka, jos sesuo Alka, Nataša Sportininkė, Cvetikovas ir Bernšteinas – nusprendė važiuoti atskirai nuo visų kitų, neorganizuotai.

     Degtinės pričiupom visą sietką. Užkandos – tik simboliškai. Nei palapinių, nei antklodžių neėmėm. Toks klausimas nė nekilo – toks buvo draivas. Nelijarvėje įsikūrėme už puskilometrio nuo mokyklos draugų stovyklos. Tiesiog ant smėlėto ežero kranto. Iš pradžių, žinoma, buvo gera: degtinėlė, lauželis, mergaitės... Prabudau nuo lengvo šaltuko. Šalia be žado guli Marka. Apsižvalgiau. Ten lomoje gulėjoAlka su Bernšteinu. Štai ten – Cvetikovas, o kiek toliau, prie laužo žarijų – Nataša. Nejaugi mes ant žemės iki pat ryto prasivoliojome?

     Nusprendžiau atsigaivinti ežere. O ten: eini eini – ir vis seklu... Pagaliau nubridau toliau, ėmiau plaukti į kitą ežero pusę. Ežerėlis nelabai didelis, šiltas. Priplaukiu prie kito kranto, ėmiau bristi į krantą, bet pamačiau, kad žmonės už nugaros kažką pirštais rodo. Atsigręžiau ir nepatikėjau savo akimis. Visas priešingas krantas buvo padengtas pilkais dūmais. Iš karto supratau, kad nuo rytinio vėjelio įsidegė vakarykščių saturnalijų laužai, o nuo jų – ir žolė. Įdomu, o kaip gi mūsiškiai? Jie prabudo, ar...?

     Vėl puoliau į vandenį ir nusiyriau į kitą vandens telkinio pusę. Jau artėdamas iš už miško išgirdau nerimastingą priešgaisrinės komandos sireną. Išniręs į paviršių kaip žmogus-amfibija iš rūkstančių miško ežero vandenų, prižadinau dar vis miegančią kompaniją isterišku riksmu: „Gaisras!“ Ugnelė iš tikro laižė gana didelį plotą aplink mūsų stovyklą, išdegindama sausą žolę ir jau pereidama į žalią. Liaudis, reikia pasakyti, nepaisydama pagirių sindromo, įsijungė labai greitai. Pasičiupo daiktus, paliko puodus ir ristele metėsi į bruzgynus. Pasirodė – pačiu laiku. Jau po minutės ant kranto stovėjo gaisrinės mašina, greitosios pagalbos furgonas ir mentų UAZ su mėlynu švyturėliu. Šaunuoliai su skafandrais ėmėsi putomis lieti pakrantę, mes gi keliuku aplink ežerą patraukėme į savo bendraklasių stovyklą.

     Ten, kaip paaiškėjo, buvo girtuokliaujama be paliovos antrą parą. Po stovyklą šlaistėsi apsvaigusios figūros su batlais. Įlindau į palapinę pas Romą, savo draugelį melomaną:

     – Klausyk, ten mūsų mentai atvažiavo su gaisrininkais, mes čia pas jus pabūsime šiek tiek, tyliai, kol jie neišvažiuos. Jeigu ką – mes su jumis, tad be klausimų, OK?

     – Jie jau čia buvo. Manė, kad mūsiškiai padegė, bet chemikė pasakė, kad jūs – atskira grupė. Jūsų neužtiko?

     – Pabėgome paskutinę minutę...

     – Degtinės nori?

     Degtinė buvo suslėpta kuprinėse, beje, net merginų. Šis faktas paaiškėjo vakar vakare, kai chemikė sutiko stovyklos teritorijoje svyruojančią Tanią Belych, o tada jos palapinėje rado kelis butelius baltosios, ir dar kelis – pas jos kaimynę. Paskui prasidėjo totali krata, tad liaudis ėmėsi aktyviai tuštinti atsargas, kad atsitiktinai neprapultų... Beje, chemikė kažkodėl buvo įsitikinusi, kad būtent aš paskatinau Belych girtuokliauti ir apskritai visą mūsų alternatyvią kompaniją paverčiau nekontroliuojama alkoholio baze. Kaip gi kitaip, juk ji matė mus traukinyje su degtinės rezginėmis. O čia dar mentai su gaisrininkais... Na, jie tai jau tikrai išsiaiškins su padegėjais!

     Kai išlindau iš Romo palapinės su stikline degtinės vienoje rankoje ir cigarete kitoje, mano žvilgsnis susitiko su chemikės žvilgsniu. Ji nužiūrėjo mane nuo galvos iki kojų ir jai prasidėjo isterija. Ji veržėsi nušokti nuo tilto į upelį, o girtos merginos atkakliai ją laikė tauškėdamos, kad afekto būklėje jos rankos pasidarė neįtikėtinai stiprios. Pedagogės raudas ir girtų panelių triukšmą nutraukė ant tilto užvažiavusi greitosios karieta:

     – Kas čia pas jus vyksta?

     – Žmogui bloga!

     – Nukentėjo per gaisrą?

     – Ne, tiesiog nervai!

     Reikia pasakyti, karietos personalas pasirodė profesionalus. Iš karto suprato, kad tetai bloga. Suleido jai vaistų, suvyniojo į antklodę ir išvežė į psichiatrijos dispanserį – pakalbėti su daktaru, patikrinti galvą... Po to chemikė parašė mokyklos direktoriui skundą dėl manęs ir Belych. Jame aš buvau laikomas pavojingas pasekmes sukėlusios girtos bjaurasties Nelijarvėje iniciatoriumi, reikalaudama pašalinti mane iš mokymo įstaigos.

    

 

     Rūgšties gamyba

     Pranešiau mamai, kad einu į vakarinę mokyklą, tuo pačiu pagrasinau įsidarbinti kur nors gamykloje. Idėja užsidirbti pinigų iš tikrųjų atrodė viliojančiai. Mane priėmė pjaustytojo mokiniu į Hanso Pegelmano elektrotechnikos gamyklą. Reikėjo priklijuoti tam tikras kvarco plokšteles ant metalinių ruošinių, paskui jos buvo kraunamos ant padėklo ir dedamos į aparatą, kur plokšteles galinga vandens srove pjaustė į mažus kvadratėlius. Per pamainą reikėjo priklijuoti apie dvidešimt padėklų. Kiekviena operacija trukdavo gal dvidešimt minučių. Buvo galima pagreitinti pjovimo procesą, bet tada produkto kokybė bus blogesnė už leistiną.

     Dirbau kaip gydytojas – baltu chalatu, turėjau atskirą kabinetą. Tai buvo nedidelis kambarys, kuriame stovėjo pjaustyklė, taipogi didelis stalas ir lentynos su ruošiniais ir kvarcinėmis plokštelėmis. Dar čia buvo krosnis, kurioje buvo ruošiami karšti klijai plokštelėms.

     Kartą atėjau į darbą stipriai pagiringas, neišsimiegojęs ir, prikrovęs padėklą, priguliau pasnausti tiesiog ant stalo. Prabudau nuo kažkokio keisto šurmulio. Atmerkiau akis ir pamačiau keistus žmones baltais chalatais ir kepuraitėmis, nustebusiai spoksančius į mane. Tai buvo gamybinė komisija, visiškai ne laiku tą rytą tikrinusi personalo darbingumą. Mane tuoj pat pašalino iš pjovimo kabineto. Cecho viršininkas pasakė: „Eik į kvalifikacijos kėlimo kursus. Jie mūsų teritorijoje, administraciniame korpuse, ten kiekvieną dieną rytais paskaitas skaito...“

     Į kursus vaikščiojau porą savaičių. Čia rinkosi jaunimas, po penkiasdešimt žmonių. Žmonės kruopščiai į konspektus užrašinėjo lektorių kalbas apie kažkokius fizikinius bei cheminius procesus ir jų matavimo sistemas. Taigi čia ruošė siauro profilio inžinierius technologus. To dar man betrūko! Nuėjau pas cecho viršininką paaiškinti, kad tie kursai ne man. Pasirodo, jis mane jau pervedė į jauną elektrotechnikos gamybos specialistų kolektyvą. Bet ten reikia nuolat įskaitas laikyti, kitaip išmes. Įdomu, kur pateksiu, kai mane išmes?

     Susiklostė įdomi situacija. Į „inžinerinius“ kursus buvo galima iš principo nevaikščioti – lankomumo niekas netikrino, svarbiausia – išlaikyti įskaitą. Kituose cechuose manęs niekas nelaukė. Jeigu ne leidimų kontrolės punktas, būtų buvę galima iki algos visai neateiti. Legaliai palikti gamybos teritoriją buvo leidžiam tik po vienuoliktos valandos, atėjus pietų metui. Iki to laiko man tekdavo kažkaip pratempti dvi valandas gamyklos teritorijoje, kurias aš praleisdavau dirbtuvėse pas Seriožą Steitsą. Kaip paaiškėjo, jis dirbo ceche, kuriame gamino kažkokius įvairaus skersmens plastmasinius vamzdelius. Čia buvo galima ramiai pasėdėti, surūkyti suktinę, išgerti spirito, kurio iš tranzistorių cecho nuolat atnešdavo nešukuotas bedantis blondinas Vasia Kamenskis.

     – O ko, – kartą paklausė manęs Steitsas, – tu čia sėdi? Eikš pas mus, į penktą cechą, dirbsi pagalbiniu! Pas mus kaip tik žmogaus reikia. Realus darbas nuo devynių iki dešimtos, o paskui – daugiausia sėdim. Be to, spiritas su merginomis. Pas mus gi moteriškas cechas...

     Iš tikro, gal geriau į penktą pagalbiniu, nei kamuotis nežinomybėje? O ir pinigai, atrodo, tokie pat. Darbas iš tikro pasirodė nesudėtingas. Nuo devynių iki pusės dešimtos mes su Vasia ir dar vienu porininku kraudavome į karutį kanistrus rūgšties ir išvežiodavom juos po cechą. Vėliau reikėdavo užridenti dešimtį dujų balionų ant specialios pakylos, prie lifto. Vienuoliktą eidavome į parduotuvę pirkti „Solncedaro“ vyno. Darbo diena faktiškai baigdavosi. Paskutiniame gamyklos korpuso aukšte turėjome savo sandėliuką, apstatytą minkštasuoliais apie stalą. Iš čia vedė kopėčios ant stogo. Geru oru čia buvo galima rengti tikras iškylas. Iš devinto aukšto atsiverdavo neįtikėtinas vaizdas į miestą. Žiemą iš čia buvo linksma mėtyti sniego gniūžtes...

     Kartą mums teko užridenti balionus prie lifto jau gerokai truktelėjus. Reikia pasakyti, kad įkalę buvom tikrai neblogai. Savigarba neleido sustoti: tuoj mes viską padarysim! Vasia padėjo pirmą balioną ant specialaus dviračio vežimėlio ir, lengvai įsibėgėjęs, užšoko ant pakylos prie lifto. Aš nusekiau paskui jį. Bet pakilimo viduryje vežimėlis išsprūdo man iš rankos ir apvirto, o iškritęs balionas nuriedėjo atgal, atsidauždamas tiesiog į ten stovėjusius kaip kėgliai kitus balionus. Sprogs ar nesprogs? Kėglius išvartė, bet nesprogo. Antro bandymo atlikti man jau neleido...

     Bus daugiau

  

     Iš www.liveinternet.ru vertė Evaldas Balčiūnas

     Nuotraukos iš: www.bazilevs.narod.ru