Autoredukcija – tai veiksmas, kurio metu vartotojai arba dirbantieji tam tikroje vartojimo ir gamybos srityje savavališkai kolektyviai (bendru sutarimu) susimažina viešųjų paslaugų, elektros, būsto nuomos kainas, arba atitinkamai – gamybos mastus.
Susidūrę su aštuntojo dešimtmečio ekonomine krize ir Italijos vyriausybės ekonominės politikos bankrotu (arba greičiau jos nebuvimu), didieji technokratai ir Italijos monopolijų (Agnelli, FIAT) lyderiai susibūrė aplink Italijos banko prezidentą Carli, ir paruošė reformų planą, vadinamą Carli planu. Vyriausybė 1974-ųjų rudenį jį priėmė be didesnio komunistų partijos pasipriešinimo. Šiame plane buvo numatyta, viena vertus, restruktūrizuoti gamybą, antra vertus, sumažinti viešąsias išlaidas. Taip Carli planu užsimojama perkelti Italijos ekonominės reformos naštą ant dirbančiųjų klasės pečių. Vyriausybės noras įvesti “teisingus mokesčius” leido augti transporto, elektros, telefono, sveikatos apsaugos, nuomos kainoms.
Socialinių kovų pakilimas
Carli planas buvo priimtas taip, tarsi šalyje būtų vyravusi socialinė taika ir nebūtų buvę dirbančiųjų kovų, Tačiau socialinės kovos nesiliovė dar iki plano priėmimo. Klasikines pasipriešinimo formas sustiprino ne tokios konvencionalios formos: gamybos sabotavimas, profsąjungų vadovų “nuėmimas”, produktyvumo mažinimas, gamybos masto kontrolė ir masinės pravaikštos. Šis judėjimas susijęs su Italijos dirbančiųjų kovingumu.
Šiose kovose aktyvų vaidmenį vaidina metalurgų profsąjungos ir įvairios radikalių kairiųjų grupuotės. 1968-1975 mieste prasideda tiesioginiai veiksmai, kurių epicentras – gyvenamojo būsto problema. Benamiai užima tuščius namus. Socialinio būsto savininkai susimažina sau mokesčius arba priešinasi iškeldinimui. Šios kovos – nelegalios, masinės ir dažnai smurtinės. 1969-1975 metais “užskvotinta” dvidešimt tūkstančių butų. Nuomos susimažinimas tapo svarbiausia kovos forma – politiškai buvo siekiama susimažinti nuomą iki 10% nuo atlyginimo.
Sunku nustatyti tiesioginį ryšį tarp kovų mieste ir darbininkų kovų. Nelengva suvokti, kad apskritai kapitalistinė sistema yra atakuojama tiek gamintojų, tiek vartotojų. Autoredukcijos judėjimas Turine siekia suvienyti šias dvi puolančiąsias jėgas.
Autoredukcijos judėjimas ir transporto kainos
Kasdien Turine dešimtys tūkstančių dirbančiųjų viešuoju transportu važinėja iš darbo ir namo. Taip prievarta prailginama darbo diena ir kartu ant darbininkų pečių užmetama papildoma finansinė našta.
1974-ųjų vasarą ir rudenį dvi privačios viešojo transporto kompanijos nusprendė nuo 20% iki 50% pakelti savo važiavimo kainą. Pirmosios reakcijos buvo spontaniškos ir neorganizuotos. Vėliau kovos organizavimą perėmė metalurgų profsąjunga. Jie sumano imtis autoredukcijos: savaitės transporto bilietas turi būti perkamas už seną kainą. Tam prireikė šiokių tokių politinių debatų. Atsisakymo mokėti išvis atsisakyta – transporto kompanijos tokiu atveju tiesiog nebeleistų važinėti autobusams. Kiekviename autobuse profsąjungų atstovai pardavinėjo profsąjungų paruoštus bilietus sena kaina, o surinktus pinigus perduodavo kompanijoms.
Taip jie žengė žingsnį į priekį lyginant pavyzdžiui su Palermu, kur autoredukciją pasitelkę studentai naudojo ne tokias legalias kovos formas (blokuodavo automatinius komposterius). FIAT darbininkų demonstracijos ir spaudimas vertė regioninę valdžią reikalauti kompanijų, kad šios bilietus pardavinėtų senomis kainomis, kol bus pasiektas susitarimas su profsąjungomis.
Taip tiesioginis veiksmas pasiekė didelių laimėjimų. Jis vyksta nebe fabrike, nebe gamybinėje zonoje, bet greičiau fabriko ir miesto sankirtoje. Ši kovos forma kertasi su tradicine fabriko kovų praktika.
Autoredukcija buvo praktikuojama ne atskirų kovotojų. Ji buvo organizuota, preie jų aktyviai prisidėjo kovas rėmusios profsąjungos. Apie tokią jų poziciją nebuvo galima galvoti keletą metų anksčiau, tai buvo lūžis. Tačiau regioninio transporto autoredukcija visgi liko lokaliu reiškiniu, svarbiu vietiniams metalurgams. Judėjimas dėl elektros kainų suteiks autoredukcijai naują, masinį pobūdį.
Elektros mokesčių autoredukcija
Liepos pradžioje valdžia nusprendžia pakelti elektros kainas. Jei atsakas į šį sprendimą būtų buvęs silpnas ir neryžtingas, būtų galima didinti ir kitas kainas (telefono, viešojo transporto ir t.t.) Profsąjungos privalėjo veikti greitai. Taigi, elektros darbuotojų profsąjunga, pasinaudojusi transporto autoredukcijos patirtimi, sumanė pradėti autoredukciją. Kas geriau – ar vartotojams susimažinti sąskaitas 50%, ar atsisakyti apmokėti sąskaitas išvis? Tačiau antruoju atveju šalia to, kad darbininkų veiksmai gali būti atsukti prieš juos pačius, patys darbininkai mažiau organizuosis ir liks pasyvūs, jei tik atsisakys mokėti mokestį.
Elektros mokesčio susimažinimu vartotojai išreiškia nepritarimą vienašališkam vyriausybės sprendimui. Tiesioginis veiksmas priverstų valdžią derėtis. Taigi, profsąjungos nariai nutarė susimažinti elektros mokestį 50%. Taip jie praktikavo “pilietinį nepaklusnumą”. Profsąjungos pareiškė atsisakančios išjungti elektrą butuose, kuriuose praktikuojama autoredukcija. Taip profsąjungos prisidėjo prie kovų anapus fabriko sienų. Jos iki tam tikro laipsnio pakeitė partijas ir politines organizacijas.
Tačiau toks profsąjungų vaidmuo buvo tik Turine, kur jos veikė autonomiškai nuo nacionalinės vadovybės. Visose jose telkėsi ir jas rėmė kraštutiniai kairieji. Kitur situacija buvo kitokia. Pavyzdžiui, Milane profsąjungų vadovybė sunaikino autoredukcijos judėjimą, o Neapolyje jis veikė spontaniškai, buvo nesusijęs su profsąjungomis. Turine kampaniją, žinoma, parėmė ir “grass roots” iniciatyvos gyvenamuosiuose rajonuose.
Kova plėtojosi dviem etapais: prisidedančių prie autoredukcijos parašai rinkti iš pradžių fabrikuose, o po to – gyvenamuosiuose rajonuose. Kodėl? Taip kova galėjo įgyti platesnį mastą. Pasirašyta peticija leidžia iškart kolektyviai imtis veiksmų: pasirašantis žmogus tuo paskelbia, kad mokės tik pusę mokresčio sumos, ir kartu su savo mokesčiu įteiks administracijai laišką, kuriame paaiškins, kad veikia kartu su profsąjungomis. Tuo tarpu profsąjungos stebės, nuo kokios datos laikomasi autoredukcijos, o gyvenamųjų rajonų bendruomenės dalins gyventojams lapelius, kuriuose aiškinami autoredukcijos metodai. Darbininkai pildys profsąjungų autoredukcijai paruoštus sąskaitos blankus.
Taip Turine ir Pjemonte per kelias savaites mokesčius susimažino apie 150,000 šeimų. Prie dirbančiųjų klasių prisidėjo ir viduriniosios klasės atstovai. Tačiau tokią masinę išraišką autoredukcija įgavo tik Pjemonte. Kitur Iralijoje būta tik kelių dešimčių tūkstančių sumažintų sąskaitų – ten radikalų aktyvizmą “smaugė” profsąjungų vadovybės. Turine prie judėjimo sėkmės nuo konfederacijų sąlyginai autonomiškas kairysis profsąjungų judėjimas kartu su gyvenamųjų rajonų bendruomenėmis.
Bet tokia situacija jį ir izoliavo, neleido judėjimui paplisti visoje Italijoje. Centrinės profsąjungos teigė, kad autoredukcijos judėjimas kertasi su darbininkų klasės veiksmais: darbininkai įstatymų nepažeidinėja. Jos labiau buvo susirūpinusios valstybe ir jos institucijų krize. Tai vis dar buvo istorinio kompromiso strategija, profsąjungos buvo suinteresuotos savo sąjunga su valdžia, tuo tarpu autoredukcijos šalininkams jų interesai buvo svarbesni nei krizės krečiamos valstybės ekonomika.
Artėjant antrajai judėjimo bangai valdžia pasisodino profsąjungų lyderius prie derybų stalo, ir šie sutinka apmokėti tą dalį pinigų, kurie buvo nesumokėti.
Autoredukcijos judėjimas Turinė davė keletą teorinių ir politinių pamokų. Miesto kovos čia susivienija su autonomines kovos formas besirenkančiais darbininkais, pademonstruojama, kad tokias kovas galima gerai koordinuoti. Ši koordinavimą garantavo darbininkų profsąjungos, perėmusios iniciatyvą ir organizaciniu požiūriu parėmusios judėjimą.
Be profsąjungų įsikišimo autoredukcijos judėjimas būtų likęs izoliuotas. Jam paplisti padėjo Turino fenomenas. Šio darbininkų miesto gyvenimo būdą įtakojo FIAT gamyklose kilusios kovos. Antras dalykas – Italijos profsąjungos įsitraukė į socialines kovas. Tai matėsi jau 1969, kai metalurgų profsąjunga rėmė tuščių namų užėmimus. Profsąjungos remia judėjimą nebe vien simboliškai, jos organizuoja tiesioginį veiksmą. Turine toks įsitraukimas pažadina kovas ne tik darbininkų, bet ir kitų miestiečių tarpe.
Galiausiai labai svarbus ir ekonominės krizės veiksnys. Perprodukcijos, nedarbo ar gresiančio nedarbo metais įprasti profsąjungų veiksmai netenka geluonies: sunkiau organizuoti streikus, kovoti prieš gamybos augimą. Išlaikyti darbą ir išlaikyti uždarbį – tai tampa svarbiausia kovoms fabrike ir bet kurioje darbovietėje. Kovas reikia perkelti į vartojimo sferą.
Kova ginant savo perkamąją galią gali įgauti didelį mastą. Elektros mokesčių autoredukcijos judėjime dalyvavo tarnautojai (tai prieštaravo ideologijai, kad viešasis sektorius konfliktų metu išlieka „neutralus“), mokytojai ir kt. Taip skirtingas klases sutelkti į tiesioginį veiksmą anksčiau sugebėdavo tik aktyvios mažumos. Dabar šis daugiaklasiškumas tapo vienu iš svarbiausių šios kovos bruožų.
Autoredukcija visada tiesiogiai kvestionuoja valstybę. Visuomeninė vadinamojo kolektyvinio vartojimo kontrolė, „politinės“ kainos už viešąsias paslaugas, prieštarauja „teisingoms“ kainoms, kurias siūlė Carli planas ir valdžia.
Autoredukciją daug sunkiau pritaikyti privačiame sektoriuje. Privačią nuosavybę represiniai mechanizmai gina daug efektyviau. Pavyzdys: marksistai ėmė taikyti autoredukciją Milano supermarketuose perkamiems produktams. Rezultatas – policija be jokių skrupulų areštavo kovotojus.
Antras pavyzdys – tuščių namų užėmimas: represijos užiminėjantiems valstybinius būstus retai būna staigios ir brutalios. Privačių namų okupacijos iššaukia represijas tučtuojau.
Autoredukcija labiausiai išsiplėtojo valstybės valdomuose sektoriuose – valstybės, kuri buvo patekusi į krizę ir nebegalėjo suvaldyti joje kerojančių prieštaravimų. Šio judėjimo plėtojimasis skatina valstybės irimą. Norint sustabdyti šį irimą valdžiai prireikė tam tikrų jėgų įsikišimo – tik jos galėjo gražinti ekonominę tvarką.
Pagal Eddy Cherki ir Michaelo Wieviorko straipsnį parengė kp
