Jau kitą dieną, gegužės 1-ąją, prie Kento universiteto susirinko 500 studentų demonstracija. Įtūžę studentai skandavo šūkius „Grąžinkite armiją namo!“, „Kariaukime namie!“, degino savo šauktinių pažymėjimusю Иuvo pastebėtas netgi JAV Konstitucijos kopijų deginimas. Prasidėjo susirėmimai su riaušininkus tramdyti atvykusia policija, studentų suėmimai.
Kitą dieną (gegužės 2) į miestelį įvesta kariuomenė. Protestuotojai padegė karinį komisariatą, kuriame buvo išduodami šauktinių pažymėjimai (pastatas buvo evakuotas ir paruoštas nugriauti, todėl padegimas buvo tik simbolinis), kariuomenė ėmė naudoti ašarines dujas, vyko masiniai suėmimai.
Gegužės 3 dieną Ohajo valstijos gubernatorius pareiškė, jog situacija tampa absoliučiai nekontroliuojama, minioje sklando revoliucinės nuotaikos. Valstijoje įvesta ypatingoji padėtis, komendanto valanda, uždrausta protestuoti. Visą dieną vyko susirėmimai, vakare kariuomenė panaudojo ašarines dujas ir masiškai mušė studentus. Atėjus nakčiai situacija aprimo, tačiau jau kitą dieną susirinko 2000 protestuotojų minia.
Gegužės 4-osios protestas prasidėjo Pergalės Varpo mušimu (paprastai jis skambėdavo laimėjus futbolo žaidynes). Pastatyta tribūna, iš kurios kalbėjo protestuotojai. Kaip atsakas į protestą buvo atsiųsta ginkluota valstijos bei federalinė kariuomenė, kuri liepė miniai skirstytis. Studentai nepakluso, kariuomenė ėmė juos mušti bei mėtyti ašarinių dujų granatas, studentai jas mėtė atgal bei tvirtai pasiryžę nenorėjo trauktis.
Tada kareiviai užsitaisė ginklus, nutaikė juos į studentus ir ėmė žygiuoti jų link. Studentai ėmė bėgti. Kareiviai juos stengėsi apsupti bei spaudė, kol galų gale, įspaudę į kampą vidiniame universiteto kiemelyje, išsirikiavo ir pradėjo šaudyti į studentus, palikdami tam tikrus tarpus išsisklaidyti miniai.
Taikomasi buvo į pačiame priekyje stovinčius studentus. Kaip vėliau parodė tyrimas, kai kurie kareiviai, nedrįsdami šaudyti į beginklius studentus, nevykdė įsakymo ir nešaudė visai, kiti šaudė į žemę. Netrukus minia išsisklaidė. Oficialiais kariuomenės duomenimis, nužudyti 4 studentai, sužaloti – 9, neoficialiais duomenimis sužalotųjų buvo dešimtis kartų daugiau.
Liudininkas laikraščiui „New York Times“ pasakojo: „Mes bėgome ir staiga pamatėme prieš save kareivius. Apsisukome, kitoje pusėje taip pat išvydome kareivius. Supratome, kad esame apsupti. Staiga jie visi užsitaisė ginklus ir nusitaikė į mus. Aš asmeniškai pagalvojau: „Negali būti! Argi jie į mus šaudys? Ar tai įmanoma?“. Deja, nespėjus man mintyse pabaigti sakinio, pasigirdo šūviai, priekyje stovėję krito ant žemės, o mes panikoje ėmė bėgti į visas puses, stengėmės prasiveržti. Didelė dalis sprunkančių studentų taip pat buvo suimta.“
Korporacinė žiniasklaida įvykius apšvietė labai subjektyviai ir iškreiptai, tačiau jau kitą dieną visos šalies jaunimas sureagavo į įvykius. Jau po penkių dienų Vašingtone vyko 100 000 žmonių protestas, visoje šalyje protestavo 4 milijonai jaunuolių, uždaryta 900 koledžų ir universitetų. Tai buvo didžiausias protestas JAV istorijoje.
Pirmosiomis dienomis valdžia dar nebuvo linkusi nusileisti – visoje šalyje vyko studentų susirėmimai su policija bei kariuomene, buvo nušauta dar kelios dešimtys studentų. Galų gale birželio 13 dieną prezidentas Nixonas sudarė specialiąją komisiją tirti susidariusiai padėčiai. Rugsėjį komisija pranešė, kad studentų veiksmai prie Kento universiteto buvo neteisėti (jie nevykdė valdžios įsakymų), ir pareiškė kaltinimus 25 nuotraukose atpažintiems protestų dalyviams.
Teroro, panaudoto prieš studentus, pasekmės buvo juntamos ištisus 9 metus (1970-1979 m.). Vis dėlto neramumai iš esmės baigėsi valdžios pralaimėjimu – Vietnamo karo pabaiga ir naujų teisių bei laisvių iškovojimu.
Parengė Mefisto
2010 05 05
