Aukų priskaičiuojama nuo 600 iki kelių tūkstančių.(113) Tikėtina, kad į pateiktą didžiausią aukų skaičių buvo įtraukti asmenys, kurie vėliau buvo nužudyti Septintajame forte. Liūdnai pagarsėjęs Klimaičio būrys sudarė vietinių nusikaltėlių branduolį; šie nusikaltėliai buvo skatinami operatyvinės grupės A (Einsatzgruppe A) vado SS generolo Walterio Franzo Stahleckerio; jiems talkino vokiečiai, kurie apsupo žydų apgyvendintą rajoną.(114)

Kitą dieną ten buvo rasta daugybė besimėtančių kūno dalių ir sudarkytų lavonų. Namai buvo padegti, juose buvę žmonės sudegė.(115) Dalis nužudytųjų birželio 27 d., penktadienį, buvo palaidota žydų kapinėse, kita dalis užkasta masinėse kapavietėse ant upės kranto.(116)

Svarbūs yra keli šio mirtino išpuolio prieš Kauno žydus aspektai, bet svarbiausia tai, kad skirtingai nuo antikomunistinės Lietūkio žiaurumų motyvacijos, kurią nurodo nemažai pirminių šaltinių, Vilijampolės žudynių metu žydai buvo puolami kaip žydai. [...]

Vermachtas buvo visą laiką informuojamas apie įvykius, dažnai aptardavo juos su saugumo policijos atstovais ir pasisakydavo tik prieš nekontroliuojamas žudynes. Nors karinė valdžia buvo kompetentinga vietose skelbti įsakymus ir atsakinga už gyventojų saugumą, ji pritarė žudynėms, kurias vokiečių saugumo policija vykdė net karinių veiksmų zonoje, po kelių dienų – armijos užnugario srityje, o galiausiai ir kariuomenės užnugaryje. Protestai buvo vangūs ir šiuo požiūriu saugumo policija iš tiesų pasiekė savo tikslą.

Vėlesnis Rytų reikalų ministerijos (Ostministerium) politikos skyriaus vedėjas Otto Bräutigamas, kartu su Kleistu liepos 11 d. aplankęs Šiaurės armijų grupės užnugario srities vadovybę, dienoraštyje rašė: „Mums tyliai toleruojant, lietuvių pagalbinė policija įvykdė daugybę žydų pogromų“.(153) Vienas vermachto kareivis 1941 m. birželio 29 d. dienoraštyje įrašė: „Mūsų vokiečių kareiviai buvo tik ramūs žiūrovai; jie nebuvo gavę įsakymo kaip nors sustabdyti kruvinąjį teismą. Persekiojimas truko dieną ir naktį nuo birželio 24 d. iki birželio 29 d. vakaro. Po to viskas pamažu nurimo“.(154)

Visos susijusios vokiečių institucijos – saugumo policija, vermachtas ir būsimosios civilinės valdžios ryšių karininkai – laikėsi pozicijos, kad pogromų ir pirmųjų masinių žudynių klausimu nesama didesnių nuomonių skirtumų, dėl kurių būtų verta rimtai ginčytis. Prisimindamas praeitį Stahleckeris savo ataskaitoje pagrįstai pabrėžė, kad pogromai vyko „sklandžiai“, “informuojant vermachto tarnybas, kurios gerai suprato tokį elgesį“.(155)

Nuo birželio pabaigos žudynės vykdavo ne taip viešai, jos buvo perkeltos į VII fortą. 1960 m. vienas vermachto kareivis teismui paliudijo: „Visi žinojo, kad vokiečiams nutraukus skerdynes Kauno gatvėse, šaudymai vyko gynybiniuose statiniuose prie Kauno“.156281-osios apsaugos divizijos patruliavimo tarnyba stengėsi sustabdyti naktinius šaudymus mieste.(157)

(113) Studentų dalyvavimą pabrėžė nemažai liudininkų. Plg. antai Gar, Umkum, p. 37. Stahleckeris nurodė tokį šių pogromų aukų skaičių: per pirmąją naktį – 1500, per kitas naktis – 2300, iš viso – 3800. Šis skaičius yra per didelis, jis apima ir VII forte sušaudytas aukas. Pirmoji bendroji A OG ataskaita (Erster Gesamtbericht der EG A), IMG 37, p. 682t. Pinkas HaKehillot, Lita, p. 543 minima maždaug 800 progomų aukų; Garfunkel, Kovno, p. 31 nurodyta 800 aukų; Tory, Surviving, p. 23 paminėta mažiausiai 700 aukų; Grossman/Ehrenburg, Schwarzbuch, p. 582 kalbama maždaug apie 1000 aukų. Gar, Umkum, p. 38 taip pat nurodoma apie 1000 aukų. Budreckis, Revolt, p. 63, remiantis L. Shausso pranešimu (L. Shauss' Bericht an die aao Komm. (Black book, p. 324 t.)) rašoma apie 600 aukų, žuvusių Arbarskio, Paverskio, Vilyuskio ir Irogalskio gatvėse.

(114) Szarota, 235 ir tolesni puslapiai. Mažą skaičių pateikia Oshris savo 1945 m. gegužės pareiškime, cituojama 11 išnašoje, l. 20.

(115) Likę gyvi asmenys nepatvirtino, kad buvo sudeginta 60 namų, kaip nurodyta pirmojoje bendrojoje OG A ataskaitoje (Erster Gesamtbericht der EG A), pateiktoje 1941-10-15, nors tie namai ir buvo sudeginti.

(116) Plg. Mishell, Kaddish, p. 20t.; Gar, Umkum, p. 38; Gordon, Shadow, p. 37t.; Oshry, Annihilation, p. 1-4, 13-15, aprašo daugybės rabinų ir Ješiboto studentų kančias bei mirtį Slobodkėje.

(154) Majoro barono von Grießenbecko dienoraščio pastabos, įrašytos 1941-6-29, pagal leitenanto dr. Wüsto (16 VKV 501-oji propagandos kuopa) pranešimą (Tagebuchnotizen von Major Frhr. v. Grießenbeck zum 29.6.41 auf Grund eines Berichtes des Leutnants Dr. Wüst (Prop.Kp 501 bei AOK 16), cituota pagal Krausnick, Hitlers Einsatzgruppen, p. 179.

(155) A OG pirmoji bendroji ataskaita (Erster Gesamtbericht der EG A), IMG, t. 37, p. 683.

(156) Wilhelmo Schwano apklausa (Vernehmung Wilhelm Schwan) (16-osios armijos aeronuotraukų skyrius (Luftbildabteilung der 16. Armee)), 1960-4-26, ZStL II 204 AR-Z 21/58, t. 13, l. 101.

(157) Plg. 281-osios apsaugos divizijos KD (KTB Sich.Div. 281), NARA, RG 242, T 315, Roll 1869, l. 263 (1941-7-4 įrašas).

Kauno VII-ajame forte antrąją karo savaitę vykusios žudynės buvo didžiausias beginklių civilių naikinimo aktas šalies naujųjų amžių istorijoje.(169) Daugumą aukų, sunaikintų per pradinį pogromų ir žudymų etapą iki 1941 metų rugpjūčio mėnesio, sudarė žydų vyrai, žuvę Kauno VII-ajame forte. […]

Be Kauno žydų į VII fortą patekdavo ir žydai iš apylinkių, čia buvo uždaromi ir neišleidžiami į namus taip pat ir daugelis tų, kuriems dėl įvairių priežasčių nepavyko pabėgti į rytus.(176) Didelėje forto aikštėje vyrai ir jaunuoliai po atviru dangumi turėjo gultis ant žemės ir nejudėti. Moterys ir mažesni vaikai buvo atskirti nuo vyrų ir uždaryti tamsiuose kazematuose.

Tolesnės dienos virto begaliniais suimtųjų kankinimais, kurių ėmėsi lietuviai prižiūrėtojai. Nors svilino karštis ir netoliese buvo tyro vandens šulinys, vargšai negavo nė lašo vandens. Jei kuris nors sujudėdavo, girti sargybiniai dažnai šaudydavo į minią. Kartais jie leisdavo kuriam nors nušliaužti iki šulinio, kad begeriantį nušautų. Tik liepos 3 d. žmonės, kurie jau keturias ar penkias dienas išbuvo be maisto, gavo šiek tiek duonos. Duona atkeliavo iš vieno vokiečių aprūpinimo dalinio ir buvo supelijusi.(177)

Protarpiais atskiras žydų grupes kažkur išvesdavo. Neva lengvam darbui privalėjo užsiregistruoti akinius nešiojantys asmenys, esą reikėjo daktarų, advokatų ir inžinierių. Šie žmonės negrįždavo – anapus pylimų juos sušaudydavo. 30–40 moterų lietuviai iš pradžių išžagino, o po to sušaudė; girti lietuviai sargybiniai kazematuose surengdavo siaubingą terorą.(178)

Daugelis išgyvenusiųjų pasakojo, kad netgi lietuvių krepšinio komanda, laimėjusi prieš vermachto komandą, buvo atvykusi į fortą nušauti keliasdešimt žydų – tai buvusi savotiška premija už pergalę. Tačiau patikimų dokumentų, įrodančių tai, nėra.(179)

Kai kurios aukos neišlaikė ir išprotėjo. Tik nedaugeliui pavyko išsilaisvinti, papirkus sargybinius. Liko gyvi maždaug 70 vyrų, kurių nesušaudė kaip buvusių Lietuvos kariuomenės savanorių. Miesto komendantas Bobelis, kuris dažnai lankydavosi VII forte ir duodavo įsakymus sargybai, nurodė juos išlaisvinti.(180)

Jizhakui Nemenčikui, tiksliausiai aprašiusiam įvykius VII forte, pavyko prasmukti tarp jų. Pasislėpęs kazematuose, jis be paliovos girdėjo šaudant. „Naktis iš ketvirtadienio į penktadienį ir visas penktadienis buvo siaubingai kruvini. Šaudymai aikštėje nesiliovė, už pylimų buvo išvedamos vis kitos žmonių grupės “.Liepos 4 d., penktadienį, OB 3 užregistravo 416 nušautų vyrų ir 47 moteris.(181) Koniuchowsky pasakojo, kad liepos 5 d., penktadienį, vienam austrui štabo feldfebeliui neva kaip reikalingą darbo jėgą pavyko išgabenti iš VII forto devynis asmenis – penkias moteris ir keturis vyrus. To prašė vienas žydas, kurio bute jis buvo įsikūręs ir su kuriuo susidraugavo.(182)

Kaune gyvenusios vokietės Helene Holzman bandymus, padedant žymiems lietuviams, išvaduoti iš VII forto jos vyrą žydą Maxą Holzmaną sužlugdė vokiečių saugumo policija, pas generolą Raštikį ji nebuvo įleista, o jo pavaduotojas nesiėmė jokių veiksmų.(183) Sekmadienio naktį, liepos 6 d., visi maždaug 2500 vyrų, kurie dar nebuvo sušaudyti tvirtovės aikštėje, žuvo nuo automatų papliūpų ir rankinių granatų, mėtomų nuo pylimų žemyn.

Nedidelė grupė žydų, kurių nenužudė kazematuose, sekmadienį išvydo aikštėje gulint tūkstančius lavonų. Nemenčikas spėjo, kad VII forte iš viso žuvo apie 7000 aukų.(184) Koniuchowsky, remdamasis Kauno žydų tarybos po karo pateikta informacija, 1946 m. tvirtino, kad buvo sušaudyta 8000 vyrų ir 50 moterų – Kauno ir provincijos žydų.(185) Pačios žydų tarybos 1942 m. statistikos duomenimis, pirmoji žudynių banga nusinešė per 6 000 aukų.

Turint galvoje, kad per Vilijampolės pogromus buvo nužudyta apie 1 000, o „Lietūkio“ garaže – maždaug 52–60 aukų, VII forte galėjo žūti iki 5000 žmonių.(186) Čia nurodytam Kaune žuvusių aukų skaičiui, t. y. 6000, greičiausiai priskiriami ir tie asmenys, kurie žuvo vietinių žudymo akcijų metu.(187)

 

 

(169) Statistinę suvestinę galima rasti 1941 metų rugsėjo 10 d. Jägerio raporte, saugomą LYA, ir 1941 metų gruodžio 1 d. Jägerio raporte, esantį skirtingose vietose.

(176) Plg. Leibo Koniuchowskio aprašymą, kurį jis sudarė 1946 m. Feldafinge, remdamasis liudininkų pasakojimais, YVA, O 71/163, p. 3 t.

(177) Plg. Nemenčik, VII. Fort, p. 67; Fritzo Gernhardto apklausa (Vernehmung Fritz Gernhardt), 1959-7-1, ZStL II 204 AR-Z 21/58, t. 3a, l. 1997.

(178) Koniuchowsky’is aprašė situaciją visų pirma iš VII forte kalėjusių moterų pozicijų. Plg. YVA, O 71/163, p. 4-23; Gar, Umkum, p. 41; Heinricho Hipplerio, aprūpinimo dalinio sanitaro (Sanitäter einer Nachschubeinheit), kuris nesuteikė pagalbos šūviais sužeistai moteriai, apklausa (Vernehmung Heinrich Hippler), 1959-11-11. Jo dalinyje buvo platinamos VII forto aukų nuotraukos. ZStL II 204 AR-Z 21/58, t. 2, l. 793-803.

(179) Plg. Nemenčik, VII. Fort, p. 67; Gar, Umkum, p. 42. Pagrįstas abejones išsako Eidintas, Byla, p. 164.

(181) Nemenčik, VII. Fort, p. 64. Plg. ten pat, p. 68 t. išgelbėtųjų sąrašas. Plg. OB 3 teritorijoje iki tol įvykdytų egzekucijų sąrašas, 1941-9-10, BA, R 70 Sowjetunion 15, l. 77.

(183) Plg. Holzman, Kind, p. 19-26. Helene Holzman buvo pusiau žydė, krikštyta evangelikė, užaugusi Vokietijoje, nuo 1923 m. gyvenusi Kaune, ištekėjusi už žydo Maxo Holzmanno, kuris kaip vokiečių okupacinės kariuomenės kareivis 1916–1918 m. buvo įkurdintas Kaune, plg. ten pat, p. 345-363.

(184) Nemenčik, VII. Fort, p. 70. OB 3 tą dieną užrašė: Kaunas: „VII fortas (žydai automatais) 2514“. OB 3 teritorijoje iki tol įvykdytų egzekucijų sąrašas, 1941-9-10, BA, R 70 Sowjetunion 15, l. 77.

(186) Plg. pateikiamą statistiką iki 1942 m. gruodžio mėn.: Hidden History, p. 158-160.

(187) Kitos žudynių vietos minimos 1b YB ir 65-ojo policijos bataliono narių parodymuose. Plg. skirsnį apie šaulius-žudikus.

 

Vokiečių ir lietuvių šauliai-žudikai

VII forte žmones šaudė vokiečių ir lietuvių kareiviai bei policininkai. Iš vokiečių pusės tai buvo 1b YB kariai, įskaitant SS ginkluotų pajėgų (Waffen-SS) grupę, kuriai vadovavo SS oberšturmbanfiureris Ehrlingeris, ir gestapo pareigūno SS unteršturmfiurerio Kurto Burkhardto grupę.(188)

Šaulius taip pat atsiuntė 9-ojo policijos bataliono pirmosios kuopos antrasis būrys, priklausęs OB 3.(189) Be to, žudynėse dalyvavo ir įvairios kuopos iš birželio 28 d. sudaryto lietuvių TDA bataliono, kuris kiekvienai sargybos pamainai VII forte skirdavo po 49, o kalėjime Mickevičiaus gatvėje – po 18 vyrų. Kuopos keisdavosi.(190) Pirmoji kuopa daugiausiai dalyvavo šaudant žmones VII forte.(191)

Po karo lietuvių kalėjimų administracijos darbuotojas Ignas Vėlavičius sakė, kad šaudymuose daugiausiai dalyvavo leitenanto Juozo Barzdos vadovaujama 3-oji kuopa – kurios būrio vadu buvo ir Bronius Norkus – bei kapitono Viktoro Klimavičiaus vadovaujama 4-oji kuopa.(192) Barzdai ir Norkui pavaldūs 3-osios kuopos kariai teismui prisipažino šaudę žmones VII forte.(193) O liudytojai atpažino 5-osios kuopos narius.(194) Birželio 30 d. pulkininkas Bobelis perleido 5-ąją kuopą 1b YB dispozicijon.(195)

Žmonės buvo šaudomi ne vien VII forte; ir kitose vietose nuo šūvių žūdavo šimtai aukų – tikslų jų skaičių vargu ar beįmanoma nustatyti. 1b YB nariai pasakojo, kad šūviais į pakaušį jie nužudė šimtus aukų miesto pakraštyje esančiuose laukuose.(196) 65-ojo policijos bataliono nariai papasakojo, kad jų 2-oji kuopa šaudė žmones Kaune.(197)

(188) Apie tai yra gausu pačių 1b YB narių parodymų. Plg. šių asmenų apklausas: Theodoras Feldmannas, 1959-12-4, ZStL II 204 AR-Z 21/58, t. 8, l. 403; Hermannas Zitzmannas, 1959-12-8, ten pat, t. 8, l. 447; Hansas Bässe, 1960-1-21, ten pat, t. 8, ab l. 497, protokolo 11 p.; tas pats, 1960-3-4, t. 11, p. 219 ir 223; Hansas Meyeris, 1960-3-3, ten pat, t. 11, l. 189-197; Robertas Herbstas, 1960-2-24, ten pat, t. 11, l. 229; Richardas Schmidtas, 1960-11-29, ten pat, t. 11, l. 533; apie SS ginkluotuosius dalinius (Waffen-SS) žr. taip pat Waffen-SS nario Wernerio Kruse apklausą, 1961-8-31, HStA Wiesbaden, Abt. 461.32438, t. 30, l. 8529.

(189) Ericho Schlegelio apklausa (Vernehmung Erich Schlegel), 1959-3-16, ten pat, t. 39, l. 10.271.

(190) Plg. TDA bataliono įsakymus sargybai 1941 m. liepos-rugpjūčio mėn., santrauka: Stang, Kollaboration, p. 134-140.

(191) 1-osios kuopos nariai po karo prisipažino dalyvavę šaudant: plg. Jono Baranausko, iki 1941 m. birželio mėn. dirbusio sovietams, apklausą Vilniuje, 1947-8-28: Pirmoji kuopa beveik kas dieną šaudė žydus VII forte. Kuopa beveik nedarė nieko kito, tik šaudė. Masinės žudynės, 1 t., p. 258-259; Stasio Nėniaus apklausa (Vernehmung Stasys-Nėnius) Sovietų Sąjungoje, 1947-7-29, vertimas į vokiečių k.: HStA Wiesbaden, Abt. 461.32438, t. 231, l. 14.807.

(192) Vėlavičiaus apklausa, 1946-12-24, KGB archyvas, byla 6203. Arch. Nr. 38701/3, l. 93. Apie Barzdos, Norkaus ir Klimavičiaus paskyrimą žr. TDA bataliono įsakymą Nr. 2, 1941-7-3, LCVA, R 1444-1-1, l. 17. Karlas Jägeris ir Richardas Schweizeris vadino Norkų pagrindiniu šaudymų dalyviu. Plg. Richardo Schweizerio apklausą (Vernehmung Richard Schweizer), 1960-10-14, HStA Wiesbaden, Abt. 461.32438, t. 22, l. 6979; Jägerio apklausą (Vernehmung Jäger), 1959-6-15, ten pat, t. 5, l. 1919.

(193) Plg. Kaltina nužudytieji, p. 41 t. (Jonas Palubinskas), p. 44 (Pranas Matiukas), p. 50 (Aleksas Raižys).

(194) Nemenčikas VII forte atpažino du lietuvių policininkus. Vienas jų – feldfebelis Julius Tamulis, kuris 1941 m. liepos pabaigoje buvo TDA bataliono 5-osios kuopos būrio vadas; kitas – miesto karinis komendantas Jurgis Bobelis; apie Tamulį žr. taip pat Nemenčik, VII. Fort, p. 64-70; apie Bobelį ten pat, p. 69

(195) Plg. Miesto komendantas Ehrlingeriui (Litauischer Stadtkomandant an Ehrlinger), 1941-6-30, LCVA, R 1444-1-4, l. 18

(196) Wilhelm Hellmanno apklausa (Vernehmung Wilhelm Hellmann), 1959-2-3, ZStL II 204 AR-Z 21/58, t. 2, l. 553.

(197) Wilhelmo Solbacho apklausa (Vernehmung Wilhelm Solbach), 1964-8-12, HStA Wiesbaden, Abt. 461.32438, t. 232, l. 200 t.; Paulio Bauro apklausa (Vernehmung Paul Baur), 1965-7-21, ten pat, lapai nenumeruoti.

Vokiečių reakcija į žudynes VII forte

VII forte vykusios žudynės buvo girdimos ir mieste. Netoliese įsikūrusios vermachto karo ligoninės katalikų dvasininkas liepos 3 d. kartu su kolegomis evangelikais aplankė VII fortą, kurį jis vadino egzekucijų vieta. Liepos 4 d. jis rašė dienoraštyje: „Šaudymas forte trunka iki vėlyvo vakaro“, o ir naktį iš liepos 6 į liepos 7 d. buvo girdėti įnirtingas žydų šaudymas“. Karo ligoninės gydytojai prašė jo pasirūpinti, kad būtų „nutrauktas nuolatinis šaudymas“. Tačiau liepos 5 d. vermachto dekanas Wischertas jam pasakė, kad vermachtas ir jo sielovada žiną „apie įvykius“, tačiau tai esąs „partinės policijos reikalas“.(198)

Liepos 6 d. žudynės VII forte sukėlė didelį sujudimą vermachto ir vokiečių saugumo policijos gretose. OB 3 vadas Karlas Jägeris po karo tvirtino, esą Norkus, negavęs tiesioginio įsakymo, VII forte sušaudė apie 3 000 žydų vyrų. Jis, Jägeris, apžiūrėję žudynių vietą ir jam pasirodę, tarsi ten buvo šaudyta kaip pakliuvo“. Jis pareiškęs Norkui, kad „ateityje šis turįs nutraukti tokius savavališkus šaudymus“ ir susisiekti su OB 3.(199) Pats Jägeris neva buvo siaubingai įtūžęs.(200)

Vermachto daliniai, atrodo, buvo „labai susijaudinę“. Todėl Stahleckeris grįžo į Kauną ir atsiprašė vermachto, sakydamas, jog „susinervinę lietuviai tiesiog persistengė“.(201) Jägerio pavaduotojas Gustavas Graueris patvirtino, kad Stahleckeris buvo informuotas per radiją ir iš Rygos atvyko į Kauną, kur jie kalbėjęsi „žydų klausimu“.(202)

Kaip minėta anksčiau, birželio pabaigoje po Vilijampolės pogromų ir žudynių „Lietūkio“ garaže Stahleckeris susitarė su 16-ąja armija, kad kitos „egzekucijos vyks tik prižiūrint Kaune apsistojusiam SS vadui“. Tokiu būdu jis kaip SS vadas prisiėmė atsakomybę už „tvarkingą“ žudynių vykdymą. Savo ruožtu Jägeris iškart susisiekė su karo lauko komendantūra ir įsakė skubiai užkasti lavonus.

Horstas Schweinbergeris, kuris iš 9-ojo policijos bataliono 1-osios kuopos buvo nusiųstas į OB 3, vėliau liepė 300 sovietinių karo belaisvių užkasti nužudytuosius bombų išraustose duobėse.203 Jägeriui ir jo pavaduotojui Graueriui visų pirma buvo svarbu išvengti dėl „svilinančio karščio“ padidėjusio epidemijos pavojaus, kuris galėtų būtų dar viena konflikto su vermachtu priežastis.(204) OB 3 kriminalinio skyriaus pirmasis vadovas Johannesas Schäferis pareiškė, kad šaudymai VII forte vyko „nevaldomai“, o „epidemijos pavojus, chlorkalkių naudojimas ir pan. kėlė problemų”. Tarnybiniams tikslams jis nufotografavęs lavonus.(205)

Po gerų penkių savaičių šios masinės kapavietės prie VII forto ėmė kelti problemų. Gyventojai skundėsi Kauno komendantūros sanitarinio skyriaus vadovui dėl nepakeliamos smarvės.(206) Antrojoje liepos pusėje dar buvo draudžiama maudytis Nemune ir Neryje – neva, ten esama „lavonų nuodų“.(207)

(198) Ištraukos iš Georgo Handricko dienoraščio (Tagebuchauszüge Georg Handrick), OB 3 byla (OB 3 Verfahren), t. 26, l. 7717a; paskutinės trys citatos iš: Georgo Handricko parodymai (Aussage Georg Handrick), 1961-4-5, ten pat, l.7717.

(199) Jägerio apklausa (Vernehmung Jäger), 1959-6-15, HStA Wiesbaden, Abt. 461.32438, t. 5, l. 1919.

(200) Peterio Eisenbartho apklausa (Vernehmung Peter Eisenbarth), vykusi 1960-5-10, ten pat, t. 19, l. 6351.

(201) Emilio Finnbergo parodymai (Aussage Emil Finnberg), 1960-11-23, ZStL II 204 AR-Z 21/58, t. 11, l. 571

(202) Gustavo Grauerio apklausa (Vernehmung Gustav Grauer), 1960-12-3, ten pat, t. 12, l. 597.

(203) Horsto Schweinbergerio apklausa (Vernehmung Horst Schweinberger), vykusi 1960-12-2, HStA Wiesbaden, sk. 461.32438, t. 23, l. 7.286. Plg. Horsto Schweinbergerio apklausa, vykusi 1984-2-23, ZStL, II 207 AR-Z 41/83, t. 1, l.142t.

(204) Plg. Gustavo Grauerio apklausą (Vernehmung Gustav Grauer), 1960 m. sausis (diena neįskaitoma), HStA Wiesbaden, Abt. 461.32438, t. 15, l. 5710; Gustavo Grauerio apklausą (Vernehmung Gustav Grauer), 1984-6-13, ZStL, II 207 AR-Z 41/83, t. 1, l. 125t. Per abi apklausas Graueris kalbėjo apie tai, kad VII forte jis yra matęs ir vermachto karininkų.

(205) Johanneso Schäferio apklausa (Vernehmung Johannes Schäfer), vykusi 1971-7-30, HStA Wiesbaden, sk. 461.32438, t. 53, l. 12.980t. Johanneso Schäferio apklausa), vykusi 1984-9-3, ZStL, II 207 AR-Z 41/83, t. 2, l. 207.

(206) Sanitarinio dalinio vado ataskaita Kauno komendantui, 1941-8-16, LCVA, R 1444-1-4, l. 239 (versta iš lietuvių k. į vokiečių k.), išspausdinta leidinyje: Masinės žudynės, t. 1, p. 254.

(207) Kauno ekonomikos būrio KD (KTB Wirtschaftskommando Kauen), BA-MA, RW 30/15 (1941-7-21 įrašas).

Visą tekstą skaitykite pdf formatu: „Lietuvos žydų persekiojimas ir masinės žudynės 1941 m. vasarą ir rudenį. Šaltiniai ir analizė“

Christoph Dieckmann, Saulius Sužiedėlis. Lietuvos žydų persekiojimas ir masinės žudynės 1941 m. vasarą ir rudenį. The Persecution and Mass Murder of Lithuanian Jews during Summer and Fall of 1941. Į anglų kalbą vertė Ingrida Vičiulytė. V.: Margi raštai, 2006.

Taip pat skaitykite: Christoph Dieckmann, Saulius Sužiedėlis. Lietuvos žydų persekiojimas ir masinės žudynės 1941 m. vasarą ir rudenį (ištrauka)