KAPITALIZMAS – DIDŽIAUSIA ŽMOGĖDYSTĖ.
Dienose žmogėdystės stiprus rijo silpną – tiesiog valgė jo mėsas. Nežiūrint visų įstatų, kuriuos žmogus sutvėrė, nežiūrint visų pasiekų moksluose, stiprūs ir beszyrdžiai vis yra gyvi silpnais, nelaimingais ir neiszmanėliais. Teisybė, jie nevalgo jų mėsų, negeria jų kraujo, bet jie gyvena isz jų darbo, isz jų atžado savęs, isz jų nuovargio ir neisztekliaus.
Vargszas žmogus, kuris sunyksta nuo darbo, kuris dirba dėl paczios ir vaikų per isztisą savo rūpestingą, bergždžią, sunykusį gyvenimą, kuris eina į kapus be jokios kuomet nors pagėros, – yra buvęs maistu kitiems. Jis buvo valgomas savo artimų. Varginga žmona, gyvenanti plikam, užuocziam kambaryj, be ramumo ir szilumos, siūdama dieną ir naktį, kad nuvarytų badą nuo kūdikio, būna iszpalengvo valgoma per savo artimus.
Kada asz paimu ant apsvarstymo kanczias, civilizuoto gyvenimo nepasekmes, rūpestis, aszaras, tuszczias lūkestis, karczius datyrimus, badą, piktdarystę, pažeminimą, gėdą, tai asz kuone priverstas esu pasakyti, kad žmogėdystė senovės buvo tik labai maloniu pavidalu, kur žmogus kuomet nors mito savo artimu.
Jei paimsi vieną katę ir suspausi jos uodegą, tai ji kąs ir drėks tavo ranką. Bet jei paimsi dvi kates ir, sustatęs jas greta, suspausi abiems uodegas ant syk, tai jos kąs ir drėks viena kitą. Turcziai žino szitą szposą. Taip jie suveda žmones į dvi partijas ir tąsyk spaudžia jiems uodegas, ir tie muszasi tarp savęs. Taip lygiai kaip ir katės, jie neatsigręžta gintis nuo rankos, kuri juos spaudžia.
Mes platiname ir reikalaujame revoliucijos ne dėl to, kad turime pamėgimą nuožmioms smaugynėms ir liejimui kraujo, o tik dėl to, kad su kožna diena darosi aiszkiau, jog isz vienos pusės padėjimas, kuriame žmonija randasi, darosi kassyk nepakęstinesniu, ir dėl to, kad isz kitos pusės kožnas bandymas palengvinti ar aplenkti szitą padėjimą sutinka kassyk didesnę ir žiauresnę atspirtį isz szalies valdanczių luomų.
Todėl yra tikra, kad žmonės ant galo rasis padėjime, ant tiek nepakęstiname, kad ateis prie susirėmimo tarpe jų ir savybiszkos mažmėnos, ir tas, kas ant nelaimės negali būti atsiektas taikiu būdu, turės būti iszkovota su kardu rankoje, per sunaikinimą visų tų įrėdnių, kurios stovi ant kelio iszsilankstymo valnybės ir lygybės, kultūros ir laisvės ir įsteigimo to teisingo padėjimo, kuris bus sutvertas per komunizmą ir anarkiją.
Ko mes norime, tad ir ką mes remiame, tai yra kožnas draugijinis judėjimas, nukreiptas paskubinti szitą kovą ir privesti prie greicziausio galimo iszsiriszimo. Mes remiame darbinį žmogų visose jo darbinėse kovose su savastine luoma ir atmetame visus vaistus ir jakinimus tokius, kaip tikyba ar politika.
Ko mes reikalaujame ir ką mes rengiame, tai yra draugijinė revoliucija, kuri turi ateit ir užtikrinti dėl darbininko žmogaus vaisių jo kovos.
Bažnytinės organizacijos tokios, kokias kitos darbininkų žmonių partijos turi, pas anarkistus nesiranda. Jie laiko kožną centralizaciją su jos urėdais mokescziais ir kitokiomis valstybinėmis įrėdnėmis, kaipo dalyką, vertą atmesti, kadangi ji pancziuoja pavienėlį, naikina jo savistovystę, mislies ir įveda visur isztvirkimą. Mes laikome valną kuopimąsi pavienėlių ir liuosą riszimąsi kuopų užtenkancziu rysziu dėl suvienijimo mūsų pajegų kovoje už mierius, kuriuos mes turime isz draugės.
Riszkitės su mumis, mes sakome darbininkams. Prabuskite ir pažinkite jungą, po kuriuomi stenat ir stengkitės jį sulaužyti. Po mūsų raudona vėliava komunizmo ir anarkijos, ženklu draugijnės revoliucijos, yra jūsų atsakantis muszlaukis. Glauskitės po juom, idant galėtumėte aiszkiai suprasti, kaip turite elgtis, kad galėtumėte nugriauti dabartinę netvarką ir įkūnyti į jos vietą draugiją liuosybės ir lygybės, nes szitas yra mieris, kurio jus troksztat. Darbininkai visų szalių, liuosuokitės!
Mūsų iszsiliuosavimas gali būti tik per karę su privatiszka savasczia, valstija ir bažnyczia. Karę, turinczią užmierį jų visiszką isznaikinimą,
Kalbėtojas užbaigė sziais žodžiais: „Kaip ilgai privatiszka nuosavybė kliausis, taip ilgai bus ir turtingi, ir vargszai, ir paskutiniai prigulės nuo pirmutinių. Tokis stovis daiktų veda isz vienos pusės prie neiszpasakyto surinkimo lobių, nepakęstinos puikybės, beprotiško godumo, iszdidumo ir žiaurumo; isz kitos vėl pusės – prie nualinimo, kuris darosi vis daugiau sziurpinancziu ir yra pasekamas visais pobūdžiais raumeniszko ir protiszko nykulio.“
Žmogus isz prigimimo yra nei geras, nei blogas; jis pastoja tuomi, kuomi jį aplinkybės ir iszlygos padaro. Pastatyk jį į netikusį padėjimą, susiauryk progą jo gyvenimo taip, kad jis bus privarytas prie žiaurios kovos už būvį, tai turėsi melagį, vagį, plėsziką, užmusziką – žodžiu sakant, blogą žmogų.
Pastatyk į tinkantį padėjimą, daleisk jam darytis gyvenimą lengvu būdu ir apturėsi isz jo sąžinų, apsvarstantį, mylėtiną ir meilų žmogų, žodžiu sakant, gerą žmogų.
Todėl anarchistų mieriu yra ne pataisyti pavienėlį, bet taip atmainyti aplinkybes, kad nepasiliktų priežasties draugijoje dėl netaiklių ir ardančių darbų.
