Birželio 16-ąją mieste išplito gandas, kad policija užima ligoninės statybos aikštelę. Statybininkai iš įvairių Berlyno vietų, susitelkę į vieną didelę koloną, pasuko iš pradžių prie profsąjungų pastato, o paskui – prie pramonės ministerijos.
Prieš darbininkų minią pasirodęs ministras pažadėjo grąžinti ankstesnes išdirbio normas, bet jo jau mažai kas klausė – mitinge ėmė kalbėti oratoriai, kurie iškėlė politinius reikalavimus: suvienyti Vokietiją, išlaisvinti politinius kalinius ir paskelbti laisvus rinkimus. Susirinkusių minia reikalavo Vokietijos Vieningosios socialistų partijos (Sozialistische Einheitspartei Deutschlands, SED) pirmojo sekretoriaus Walterio Ulbrichto, bet jis neatvyko.
Darbininkai pasuko Stalino alėjos link, kur buvo statomi elitiniai namai naujiems partiniams bonzoms. Demonstrantai atmušė iš policijos automobilį su garsiakalbiais ir ėmė kviesti žmones į visuotinį streiką. Birželio 17-osios rytą Štrausbergo aikštėje į mitingą susirinko jau apie dešimt tūkstančių žmonių. Manifestantų lozungai buvo: „Šalin vyriausybę! Šalin Liaudies policiją!“ „Mes nenorime būti vergai, mes norime būti laisvi!“. Minia ėmė siaubti policijos skyrius, partinių ir valstybinių organų pastatus, deginti kioskus su komunistiniais laikraščiais, naikinti komunistinės valdžios simbolius. Taip prasidėjo įžymusis 1953 metų Berlyno sukilimas.
Rytų Vokietijos krizės priežastys pačios paprasčiausios – Ulbrichto vyriausybė nusprendė šalyje statyti vadinamąjį tarybinio pavyzdžio „socializmą“. Buvo priimtas nutarimas, ir valstybės mašina ėmė suktis: „vyresniojo brolio“ pavyzdžiu valstiečius ėmė jėga varyti į žemės ūkio kooperatyvus (kolektyvizacija), pramonės darbuotojams ėmė mažinti algas, nuolat didinti išdirbio normas ir skirti baudas už mažiausią prasižengimą. Buvo paskelbtas šūkis „Šalis stato socialistinę ateitį!“. Nebuvo atsižvelgiama nei į geografines ypatybes, nei į vokiečių mentalitetą, nei į realias pramonės galimybes smarkiai sugriautoje šalyje.
Suaktyvėjo laisvanoriškumo principą pažeidžiantis jaunimo verbavimas į policiją. Prievarta buvo renkami mokesčiai iš privačių įmonių ir valstiečių, jų nemokantys būdavo traukiami baudžiamojon atsakomybėn. Priėmus „Įstatymą dėl liaudies nuosavybės apsaugos“, tūkstančiai žmonių buvo areštuojami ir nuteisiami 1-3 metams nelaisvės už mažiausius įstatymo pažeidimus. Už įvairius pažeidimus pirmąjį 1953 m. pusmetį buvo nuteisti 510 276 žmonės. Įvairiomis dministracinėmis priemonėmis komunistai tradiciškai prispaudė bažnyčią.
Vokiečiai atsakė masišku traukimusi į Vakarus. Per pirmąjį 1953 m. pusmetį iš VDR pabėgo 185 327 žmonės. Draudimų ir prievartos politika sukėlė maisto produktų, pirmojo būtinumo prekių, kuro ir energijos tiekimo pertrūkius. 1953 m. balandžio 19 d. buvo pakeltos cukraus produktams. 1953 m. birželio įvykiai buvo dėsninga reakcija į visa tai.
Birželio 17-osios vakarą buvo nusiaubtas pramonės ministerijos pastatas. Aukšti partijos vadovai, vos nepakliuvę į sukilėlių rankas, buvo skubiai evakuoti į sovietinį garnizoną Karlhorste. Miestas atsidūrė demonstrantų rankose. Labai greitai sukilimas išplito po visą respublikos teritoriją. Gamyklose kūrėsi streikų komitetai, buvo užimamos laikraščių redakcijos, VVSP komitetų pastatai. Apgulti šimtai valstybės organų, kalėjimų, saugumo ir policijos ministerijų pastatų. Iš areštinių ir kalėjimų buvo išvaduota apie 1400 žmonių. Oficialių šaltinių duomenimis, žuvo 17 ir buvo sužeisti 166 VVSP funkcionieriai. Neramumuose dalyvavo nuo 3 iki 4 milijonų VDR gyventojų.
Siekdami išsigelbėti iš beviltiškos padėties, VDR partiniai bosai paprašė pagalbos iš sovietinės karinės vadovybės. Principinis sprendimas dėl karinio įsikišimo Maskvoje buvo priimtas jau birželio 16-osios vakare. Tuo metu VDR teritorijoje buvo apie 20 000 sovietinių kariškių. Į Berlyną skubiai atvyko Lavrentijus Berija.
Prieš protestuotojus pajudėjo sovietiniai tankai ir vadinamosios „liaudies policijos“ daliniai. Buvo paskelbta ypatingoji padėtis. Kareiviai ėmė šaudyti į minią demonstrantų, kurie apmėtė tankus akmenimis ir laužė jų antenas. Demonstrantų susirėmimai su sovietine kariuomene ir policija tęsėsi iki birželio 17-osios vakaro, o ryte prasidėjo vėl. Šūviai Berlyne aidėjo iki birželio 23 dienos.
Oficialiais duomenimis, per gatvės kautynes žuvo 55 žmonės, iš jų 4 moterys ir 6 paaugliai nuo 14 iki 17 metų. 34 žmones nušovė gatvėse, 5 nužudė okupacinė administracija, 2 – VDR valdžia. Iš valdžios pusės žuvo 5 žmonės.
1990 m. buvo išslaptinti dokumentai, kurie parodė, kad aukų buvo dukart daugiau – apie 125 žmones. Paaiškėjo, kad vyriausias karinis komisaras gavo iš Maskvos nurodymą sušaudyti ne mažiau kaip 12 iniciatorių ir paskelbti jų vardus spaudoje. Šiuolaikiniai vokiečių tyrinėtojai sako, kad įvertinus tai, kokios jėgos buvo mestos sukilimo numalšinimui, sovietinių represijų mastas buvo santykinai nedidelis.
Sukilimas smarkiai nugąsdino Maskvą ir sutvirtino Ulbrichto pozicijas – jis atliko partijos narių valymą, atsikratė opozicijos, ėmė valdyti dar griežčiau. Birželio 21 d. panaikino sprendimą sugrąžinti senas išdirbio normas, vėliau pakėlė maisto produktų kainas. 1954 m. sovietų vyriausybė panaikino okupacinį režimą ir suteikė VDR suverenitetą.
1953 m. Berlyno sukilimas tapo pirmuoju liaudies protestu socialistinėse šalyse, kurį numalšino karine jėga. „Sukilusiems tapo aišku, kad jie liko vieni. Atsirado gili abejonė Vakarų politikos nuoširdumu. Prieštaravimas tarp garsių frazių ir mažų darbų įsiminė visiems ir buvo naudingas valdantiesiems. Galų gale žmonės ėmė suktis kaip kas išgali.“ (Willy Brandtas, buvęs VFR kancleris).
Iš http://drugoi.livejournal.com vertė E. B.
