Publikuojame šį straipsnį, siekdami priminti, jog 1956 metų Vengrijos revoliucijos pagrindinė jėga ir vykdytojai buvo būtent kairieji ir darbininkai, siekę tikros darbininkų valdžios ir kūrę tikras tarybas, o ne jų parodiją (kaip buvo TSRS atveju). Pati revoliucija visa savo esme buvo ne antisocialistinė, kaip teigė ir tebeteigia įvairūs poststalinistai, o antistalinistinė. Vengrų profesorius ir marksistas Tamásas Krauszas savo straipsnyje „1956 metų Vengrijos darbininkų tarybos“ gana smulkiai aptaria revoliucijos priešistorę, pačią revoliuciją ir jos numalšinimą.

 

Prielaidos [1]

 

1956 metų Vengrijos darbininkų tarybų istorija negali būti suprasta nežinant Vengrijos darbininkų klasės istorijos. Dvasinis, politinis, socialinis ir kultūrinis Vengrijos darbininkų klasės veidas tarpukariu susikūrė veikiant įvairiems ir sudėtingiems istoriniams procesams. Kontrrevoliucinis  Horthy režimas sunaikino ir kriminalizavo 1918–1919 m. susikūrusią revoliucinę Vengrijos darbininkų tarybų tradiciją, uždraudė komunistų partiją ir, remdamasis privačios nuosavybės šventumu, ėmė smerkti visuomeninę nuosavybę, kurią daugelis, nuo Marxo ir Lenino iki Zsigmondo Kunfi, Justuso ir Lukácso, laikė socializmo esme.

 

Kaip pagrindinę Vengrijos problemą oficialioji krikščioniškoji–nacionalistinė ideologija nacionalinės politikos ir atminties centre iškėlė „prarastos Trianono teritorijos” reviziją, išreiškusią viešpataujančiosios klasės politiką. Vėliau, per Antrąjį pasaulinį karą, tai tapo sąjungos su nacistine Vokietija priežastimi. Daugianacionalinis kvalifikuotų Vengrijos pramonės darbininkų kontingentas, šimtatūkstantinės organizuotų darbininkų masės, nepaisant daug metų vykdyto nacionalistų smegenų plovimo, net pačiais sunkiausiais laikais liko ištikimas socialdemokratijai. 1930-ųjų metų pabaigoje smulkiosios pramonės darbininkų sluoksnio periferijoje, pirmiausia atokiuose Budapešto rajonuose,  įtakojant Vokietijos nacizmui, padėjo pamatus ir Vengrijos kraštutinės dešiniosios nacistinės, rasistinės bei antisemitinės organizacijos.

 

Karo pabaigoje antikarinės socialdemokratijos ir komunistų partijos jėgos naudojosi plačių darbininkų klasės sluoksnių simpatija, nors Vengrijoje ir neįvyko liaudies sukilimas prieš nacistus bei jų tarnus. Vis dėlto marksizmo ir socializmo idėjos susiformavo tik santykinai siauruose gyventojų sluoksniuose, besidominčiuose politika žmonėse. Jėgų atsinaujinimą visuomenėje geriausiai parodė spontaniškas nacionalinių komitetų ir kitų liaudies savivaldos organų atsiradimas.

 

Darbininkų tarybos susirinkimas Sztalinvaros plieno liejykloje, 1956 m. vasara

 

Išlaisvinę Vengriją, tarybiniai kariai sunaikino nacistų karinę mašiną ir išvijo nilašistines bei kitas kraštutines dešiniąsias jėgas, dalyvavusias Holokauste. Tuo pačiu Vengrijos kairiosioms ir negausioms buržuazinėms antifašistinėms jėgoms buvo sudarytos sąlygos šalyje vykdyti „defašizaciją”. Tačiau „defašizacijos” procese dalyvavusi komunistų partija, remiama TSRS, pati buvo autoritarinė ir nacionalistinė. Dėl to savo kasdieninėje politikoje komunistų partija vis didesniu mastu mechaniškai kopijavo tarybinį modelį ir dažnai nepaisė nacionalinių tradicijų ir sąlygų, o taip pat ankstesnių Vengrijos darbininkų klasės tradicijų.

 

Posūkis į Šaltojo karo pusę, įvykęs 1947 m. vasarą, galutinai stumtelėjo komunistų partijos (VKP, vėliau – Vengrijos socialistų darbininkų partija) vadovybę į šią priverstą trajektoriją. Priverstinė industrializacija iš esmės suformavo naująjį stambiosios pramonės proletariatą. Proletariatas pagal teisėtą naujojo režimo ideologiją turėjo būti „svarbiausioji socializmo klasė”, „naujoji viešpataujančioji klasė”, tačiau būtent ši „viešpataujančioji klasė” turėjo apmokėti visą priverstinio darbo vertę „darbininkų valstybėje”. Dėl to nuo to laiko prasidėjo formuotis žinomos pasekmės. 1953 m. prasidėjusi kompromisinė „destalinizacija” išlaisvino pykčio ir rūstybės stichiją, 1956 m. maišto dvasia prieš asmeninę diktatūrą iškilo aikštėn.

 

Socialinė darbininkų tarybų prigimtis

 

Darbininkų tarybų atsiradimas 1905 m. ir 1917 m. Rusijoje ir 1918–1919 m. Vengrijoje buvo susijęs su dviem neatskiriamais dalykais: visuotine politine krize ir būdais, kaip išsigelbėti iš krizės. Šios tarybos siekė sunaikinti senąją politinę sistemą, organizuodamos visuotinius streikus ir pertvarkydamos bei atnaujindamos gamybą naujais pagrindais. 1956 m. Vengrijos darbininkų tarybų veikla daugiausiai buvo susijusi su gamybos proceso pertvarkymu ir darbininkų kontrolės įvedimu gamyklose. Visa tai lydėjo tradicinė darbininkų kolektyvizmo dvasia ir tam tikri revoliucinio anarchizmo bruožai.

 

Tačiau tuo metu, kai darbininkų tarybos Rusijoje ir Vengrijos Socialistinėje Respublikoje sukilo prieš seną kapitalistinį režimą, 1956 m. Vengrijos darbininkų tarybos rėmėsi, viena vertus, siekiu „suvisuomeninti“ valstybinį socializmą, kita vertus, noru užkirsti kelią kapitalizmo restauracijai. Vengrijos darbininkų tarybų atsiradimas buvo aiškinamas ne tik sunkiomis ekonominėmis problemomis ir staigiu pragyvenimo lygio kritimu, kurį sukėlė politinė tironija, ne tik politinės priespaudos pasekmėmis, bet ir tuo, kad kovojančios tarpusavy politinio elito grupuotės negalėjo susitvarkyti su susidariusia krize „lenkų pavyzdžiu“, kitaip sakant, KP vadovybė suskilo į priešingas frakcijas.

 

Vengrijoje darbininkų tarybos atsirado stichiškai. Kaip žinome, didžiausią tiesioginę įtaką jiems padarė Jugoslavijos darbininkų tarybos, kurių patyrimu galima buvo remtis, be jų jokios kitos patirties dar nebuvo ir negalėjo būti. „Komunistų reformistų“, mąsčiusių apie socializmo „humanizaciją“, akyse šios darbininkų tarybos buvo vienintelė viltis, kurios siekė darbininkų savivaldos. Šis siekis išliko net esant biurokratinei valstybinio socializmo sistemai.

 

Trumpa darbininkų tarybų istorija (1956 m. spalis – 1597 m. sausis) rodo, kad tam tikra darbininkų klasės dalis jau gerai suvokė socializmą ir jo savivaldišką formą [2]. Tarybų vystymuisi Jugoslavijoje padėjo tai, kad ši šalis išsivadavo praktiškai be TSRS pagalbos, kitaip nei Vengrija, kuri „paveldėjo“ stalinistinę socializmo formą. Nepaisant to, suinteresuotos privačios nuosavybės ir senojo režimo restauracija Horthy jėgos, susigrupavusios po kardinolo Mindszenty vėliava per 1956 m. sukilimą, neišdrįso atvirai ir aiškiai suformuluoti savo antisocialistinių tikslų ir pasisakė už mišrią ekonomiką.

 

Sukilėlių suniokota komunistų patrijos laikrašio „Szabad Nep" ("Laisvi žmonės") leidykla Budapešte, 1956 m. spalis

 

Apie 1956 m. Vengrijos darbininkų tarybų veiklą išliko nemažai dokumentų [3]. Visų pirma, jie liudija centralizuotų organizacijų siekį įvesti tiesioginę darbininkų kontrolę, kuri valdytų ir reguliuotų gamybą bei valstybės biurokratiją. Kitaip sakant, tarybos ketino suvisuomeninti valstybinį socializmą.

 

Darbininkų tarybų parlamentas, į kurį dar įėjo 24 stambiosios pramonės, 5 apskrities valstiečių sąjungos ir kelios inteligentų tarybos, buvo sušauktas 1956 m. gruodžio 31 d.,  norint išspręsti stichiškai iškilusius klausimus. Šis parlamentas priėmė klasikinį dokumentą apie darbininkų tarybų veikimo teises ir principus:

 

1. Gamyklos priklauso darbininkams. Pardavę produkciją, darbininkai moka valstybei mokesčius ir tam tikrą gamyklos gauto pelno dalį.

2. Aukščiausias gamyklos valdymo organas yra darbininkų taryba, demokratiškai išrinkta dirbančiųjų.

3. Darbininkų taryba iš savo sudėties renka 3-8  narių direktorių komitetą, nuolatinį darbininkų tarybos organą, vykdantį funkcijas, kurios bus smulkiai nustatytos vėliau.

4. Direktoriai yra tarybos tarnautojai. Direktoriai ir kiti tarnautojai, užimantys svarbias pareigas, renkami darbininkų tarybos. Prieš rinkimus vyksta konkursas, kurį viešai paskelbia direktorių komitetas.

5. Direktorius užsiima įmonės reikalais ir yra atsakingas prieš darbininkų tarybą.

6. Darbininkų tarybai priklauso šios teisės:

a) tvirtinti visus įmonės planus.

b) pateikti nutarimą dėl darbo užmokesčio fondo nustatymo ir naudojimo.

c) pasirašyti visas tarptautines sutartis.

d) atlikti visas kreditines operacijas.

7. Ginčytinais atvejais darbininkų taryba sprendžia dėl dirbančiųjų priėmimo ir atleidimo.

8. Ji patvirtina finansinį balansą ir sprendžia dėl likutinio įmonės pelno.

9. Sprendžia visus įmonės socialinius klausimus. [4]

 

Be bendrų politinių reikalavimų (sovietinių karių išvedimas, nacionalinė nepriklausomybė, demokratiniai parlamento rinkimai), politinė darbininkų tarybų veikla greičiau turėjo vietinį pobūdį ir išsiplėtė tik po to, kai lapkričio 7 d. į šalį įsiveržė sovietų kariuomenė ir vėl prasidėjo krizė. Šioje veikloje sustiprėjo srovė, kurios atstovai matė šalies perspektyvą sujungiant darbininkų savivaldą su daugiapartinės demokratijos sistema, kur socializmo pagrindai turėjo būti konstitucijos apsaugoti nuo kapitalizmo restauracijos.

 

Streikuojantys darbininkai tariasi su darbininkų tarybos atstovu, Budapeštas, 1956 m. lapkritis

 

Lapkričio 6 d. valstybės vyriausybės ministras Imre Nagy ir žinomas vengrų teisininkas Izstvanas Bibo suformulavo šias idėjas specialiame projekte, kurį priėmė lapkričio 14 d. sudaryta Budapešto darbininkų taryba. Pagal šį projektą po sovietinių karių išvedimo Vengrijos visuomeninė forma taps socialinė sistema, pagrįsta išnaudojimo uždraudimu, kas reiškė 1945 m. žemės reformos (didžiausias leidžiamas sklypo dydis — 20-40 choldų), šachtų, bankų ir sunkiosios pramonės nacionalizacijos išsaugojimą. Taip pat bus išsaugota visuomeninė įmonių nuosavybė, pagrįsta darbininkų savivalda ir įmonės akcijų arba pelno dalies išmoka (valstybei), visiška asmens arba kooperatyvinės prekybos laisve su garantijomis, kurios draudžia išnaudojimą. Viskam turėjo pritarti steigiamasis susirinkimas, kuriame lemiamą vaidmenį vaidino darbininkų tarybos [5].

 

Profsąjungos, palaikiusios Tarybų Sąjungos suformuotą Janozso Kadaro vyriausybę, kreipėsi į  Revoliucinę darbininkų ir valstiečių vyriausybę su panašiu pasiūlymu sukurti 2 palatų parlamentą:  „Siekdami šio tikslo siūlome vyriausybei išnagrinėti šį klausimą dėl Gamintojų Tarybos sukūrimo. Būdama viena iš parlamento palatų, Gamintojų Taryba galėtų tapti nauju valstybės organu. Būtina sukurti Atstovų Palatą, išrinktą slaptu balsavimu pagal teritorinį principą ir slaptu balsavimu išrinktą Gamintojų Tarybą, kurią sudarytų įvairių darbo kolektyvų delegatai. Paskutinė užduotis, paminėta dokumente, buvo „gamybos ir paskirstymo valdymas“. „Tokiu būdu tiesioginiai gamybos dalyviai turi nustatyti kiek, kaip ir kam išleidžia valstybė savo finansines lėšas... Tarybai būtina užtikrinti plačias teises politiniais klausimais, kad ji galėtų pateikti pasiūlymus į Atstovų Palatą“ [6].

 

Neatsitiktinai Kadaras kelias savaites po lapkričio 4 d. derėjosi (ir ne tik dėl taktinių klausimų) su darbininkų tarybų atstovais ir tam buvo gavęs įgaliojimą iš Maskvos [8]. Šiuo požiūriu labai pamokanti derybų eiga tarp stambiausios šalies gamyklos darbininkų tarybos (1956 m. spalį 18  Csepelo metalurgijos kombinato cechuose dirbo 30 500 žmonių) ir Kadaro vyriausybės, nors metalurgijos kombinato darbininkų tarybos (sudarančios vietinių gamyklos tarybų tinklą su 700 narių, dirbusių visuomeniniais pagrindais) ir pareiškė, kad nepripažįsta Kadaro vyriausybės bei laukia Imre Nagy sugrįžimo į premjero postą.

 

Derybose buvo reikalaujama, kad vyriausybė laikraščiuose ir per radiją paskelbtų apie savo ketinimą bendradarbiauti su darbininkų tarybomis ir suteiktų joms įmonių valdymo teises. „Popieriuje buvo išleistas įsakas, išspausdintas „Népszabadság“ laikraštyje 1956 m. lapkričio 14 d., pagal kurį darbininkų taryboms suteikiamos šios teisės: darbininkų savivaldos plėtra visose gamyklos gyvenimo srityse, nutarimų priėmimo teisė, darbo užmokesčio sistemos sukūrimas gamyklose, teisė paskirstyti grynąjį įmonės pelną dirbantiesiems. Per tris savaites dalyvaujant visiems gamyklos dirbantiesiems turėjo būti surengti galutinės darbininkų tarybų sudėties rinkimai, galutinės ir detalios instrukcijos dėl rinkimų ir darbininkų tarybų funkcionavimo turėjo būti parengtos profsąjungų.“ [9]

 

Žlugimas

 

Kitą mėnesį darbininkų tarybų likimas buvo nuspręstas. Anot vieno iš Csepelo atstovų, tarybos veikė esant dvejoms valdžioms, tačiau tokia padėtis negalėjo ilgai tęstis. Lapkričio 22 d. prezidiumo įsakymu buvo užtikrintos gan plačios teisės darbininkų taryboms valstybės planavimo ir vietinių planų derinimo srityje. Taip pat suteikta teisė vadyti ekonominius procesus vietoje, pradedant našumo nustatymu ir pelno paskirstymu, baigiant darbo užmokesčio išmokėjimu, organizacinės įmonės struktūrą nustatymu ir, iš esmės, veto teise skiriant direktorius. Iškilo klausimas, „kaip valstybinio valdymo sistemą pritaikyti prie įmonių savivaldos sistemos. Patys ministrai, buvę jau puvimo būsenoje, vienareikšmiškai norėjo šią problemą iškelti į pirmąjį planą vykdydami visą reformą. Tokiu būdu dialogas su ministrais taip pat skatino vyriausybę rimtai žiūrėti į darbininkų tarybas ir su jomis susitarti “ [10] Dokumentai liudija koncepciją, kuri numato mišrią ekonomiką ir įvairius ūkio sektorius: valstybinį, savivaldos ir ribotą privatų.

 

Tačiau pagrindiniai praktiniai klausimai buvo išspręsti politinėje kovoje. Centrinė Budapešto darbininkų taryba ir apskritai darbininkų tarybos neketino sutikti su valdžios siekiu paversti darbininkų savivaldos organus grynai gamybinėmis organizacijomis.  Janozsas Kadaras kalbėjo apie tai, kad darbininkų tarybos turi valdyti gamyklas, bet joms nereikėtų užsiimti politika, nes tai ne jų reikalas [11]. Kadaro valdžios koncentravimas darė darbininkų tarybas vis labiau nereikalingas, jos pakibo tarp ministerijų ir jų interesus atstovaujančių įmonių direkcijų.

 

Balsavimas Vengrijos darbininkų taryboje. Netrukus šios tarybos bus panaikintos

 

Centrinė Budapešto darbininkų taryba stiprino savo politinius reikalavimus streikuodama, tačiau šie reikalavimai pasirodė nepriimtini Kadaro vyriausybei (ir, žinoma, buvusiai jam už nugaros sovietinei vadovybei). Įmonėse vis stiprėjo aiški alternatyvi jėga. Alternatyva vietinėms darbininkų taryboms tapo reorganizuota Vengrijos socialistų darbininkų partija (vengr. Magyar Szocialista Munkáspárt, MSZMP) [12]. Savo vaidmens nelabai matė ir pačios darbininkų tarybos [13]. Vykstant aštriai politinei ir ginkluotai kovai, klausimas dėl naujos valdžios sistemos ir „daugiapartinės“ socializmo formos galiausiai buvo išbrauktas iš svarstymo plano. Tai padaryta nepaisant to, kad darbininkų tarybos iki paskutinės savo gyvavimo dienos savo kreipimuose į vyriausybę ir į kapitalistines jėgas pabrėždavo: „Gamyklos ir žemė priklauso liaudžiai, mes jų niekam negrąžinsime“.

 

Valstybinio socializmo restauracija ir Tarybų Sąjungos draudimas atsirasti „antrajai Jugoslavijai“ pasirodė svarbiau nei stichiškas siekis kurti naujas socializmo formas. Politinės kovos logika restauravo vienpartinę sistemą, kuriai esant Vengrijos darbininkų taryboms nebuvo leista turėti savo organizacijos, kuri atitiktų analogiškas organizacijas Jugoslavijoje, daug metų veikusias kapitalo ir biurokratijos gniaužtuose. Mažiau nei prieš 30 m., 1990 m. darbininkų tarybas ištiko toks pat likimas ir buržuazinio parlamentarizmo – daugiapartinės sistemos – sąlygomis. [14]

 

Vengrijos patirtis įrodė, kad darbininkų tarybos sugebėjo valdyti gamybą, sukurti socialistinę kolektyvinę savivaldos sistemą, tačiau šis regioninis išbandymas konkrečiomis to laikmečio politinėmis sąlygomis pasirodė esąs neilgalaikis. Pakartosime, kad ir vienpartinė, ir po 30-ties metų atkurta daugiapartinė sistema priešinos atsvarai, sukurtai visuomeninės. Atrodo, kaip dėl politinių ir ekonominių priežasčių sėkmingas ir tvirtas savivaldos, kaip alternatyvios visuomeninės valdžios sistemos, sukūrimas įmanomas tik bendradarbiaujant tarptautiniu mastu.

 

___________________

(1) Apie šią problematiką žr.: Hajdu Tibor: Kozep-Europa forradalma 1917-1921. Gondolat, Bp., 1989.; .Sipos Peter: Legalis es illegalis munkasmozgalom (1919-1944). Gondolat, Bp., 1988.; Uo. A munkasarisztokracia sanyargatasa. Historia, 2006. 4. sz. 20-22.o., Kende Janos: Forradalomrol forradalomra. Az 1918-1919-es forradalmak Magyarorszagon. Bp., Gondolat, 1979., Mark Pittaway: A „munkasallam“. Rankraštis.

(2) Iš esmės tai pripažino ir Janozsas Kadaras, kuris 1956 m. sausį TSKP prezidiumo posėdyje, atsižvelgdamas į didelį darbininkų masių sukilimo palaikymą, kelis kartus jį pavadino „nacionaldemokratine revoliucija“. Tuo pačiu nurodydamas ir kontrrevoliucinį Rákosi-Gerő sėbrų pavojų, ir restauracijos siekiančias Horthy jėgas.  Žr.: Президиум ЦК КПСС 1954-1964. Том. I. Черновые записи заседаний. Стенограммы. Гл. ред.: A.A. Фурсенко. Moсква, РОССПЕН, 2003. С. 196.

(3) Svarbiausi darbai: Magyar munkastanacsok 1956-ban. Dokumentumok. Sajto ala rendezte: Kemeny Istvan es Bill Lomax. Magyar Fuzetek, Parizs, 1986., Bill Lomax: Magyarorszag 1956. Aura, 1989. Toth Eszter Zsofia: A Csepel Vas- es Femmuvek munkastanacsainak tortenete es a munkastanacs emlekezete. Рукопись, 2006.; Feitl Istvan: Parlamentarizmus es onigazgatas az 1956-os forradalomban. Multunk, 2005. 2. sz. р. 231-243. Uo.: A magyar munkastanacsok es az onigazgatas 1956-ban. Eszmelet, 2.sz. (1989.) р. 42-52. Molnar Janos: A Nagybudapesti Kozponti Munkastanacs. Akademiai Kiado, Bp., 1969. A forradalom elozmenyei, alakulasa es utoelete. Tanulmanyok es kronologia. Parizs-New Jersey, 1987. Ripp Zoltan: 1956. Forradalom es szabadsagharc Magyarorszagon. Korona Kiado, Bp., 2002.

(4) Magyar munkastanacsok 1956-ban... р. 42-43.

(5)  Magyar munkastanacsok 1956-ban … р. 132.

(6) Žr.: Eszmelet 2. sz. р. 48-49.

(7) Išliko daug 1956 m. gruodžio dokumentų, liudijančių valstybinės valdžios ketinimą įtraukti į reformuotą valdymo sistemą darbininkų tarybas, suteikiant joms gana plačias funkcijas gamybos srityje.

(8) Žr.: Feitl I. Parlamentarizmus es onigazgatas… p. 241. Dar lapkričio 30-ąją į Csepelo darbininkų tarybos posėdį atvyko sovietinis karininkas. Šį vizitą, žinoma, tučtuojau užprotestavo posėdyje dalyvavęs dviračių gamyklos darbininkų tarybos atstovas, bet visa tai rodo, kad net ir tada dar nebuvo priimtas galutinis sprendimas dėl darbininkų tarybų. „Žinoma, kalba nieko nepakeitė, o karininkas lyg ir domėjosi praktiniu darbininkų tarybų modelio įgyvendinimu.“ Žr. Toth E.Zs. A Csepel Vas- es Femmuvek...

(9) Toth E. Zs. A Csepel Vas- es Femmuvek...

(10) Kis Janos: Az 1956-57-es restauracio - 30ev tavlatabol. In: A forradalom elozmenyei…, р.133.

(11) Ten pat. Šie Taip[ buvo atsakyta į Csepelo ir kitų darbininkų tarybų atstovų klausimą, kuomet 1956 m. gruodžio 27 d. darbininkų tarybos paskutinį kartą derėjosi su Kadaru ir VSDP vadovais.

(12) Molnar Janos: A Nagybudapesti Kozponti Munkastanacs, р. 90-91.

(13) Ten pat. Žr. dar: Toth E. Zs.: A Csepel Vas- es Femmuvek... и Ripp Z.: 1956..., р. 234. Gruodžio 9 d. vyriausybė uždraudė teritorines darbininkų tarybas, po to prasidėjo darbininkų tarybų vadovų suėminėjimai. Gruodžio 11 d. buvo suimtas Centrinės darbininkų tarybos vadovas Sándoras Ráczas, į streikus ir demonstracijas vyriausybė atsakė sustiprindama teroro priemones.

(14) Priimta 1989 m. konstitucijos pataisa istorinę akimirką leido atlikti savivaldos eksperimentus, tačiau 1990 m. pirmasis „demokratinis“ parlamentas priėmė naują konstitucijos pataisą, panaikinusią 12/2 paragrafą, kuriame buvo užfiksuota kolektyvinė darbininkų nuosavybė.

 

Versta iš http://thecommune.co.uk

Vertė marksistai.lt (vertimas šiek tiek redaguotas)

2011 03 09