Buvau tą vakarą ir aš su žmona prie bokšto. Televizija buvo mano darbovietė, aš ten dirbau šiek tiek operatoriumi, šiek tiek asistentu, bet tada buvo svarbu ne tai. Tas bokštas man buvo jau ne darbo vieta, tai buvo kažkoks simbolis, kurį turėjom apginti.
Aš stojau su visais į gynybą, bet kai vienas tankas pasisuko į mūsų pusę, o paskui iš patrankos pylė tiesiai į mane kažkokiais tuščiais šoviniais, aš pasielgiau kaip paskutinis bailys. Tankas šovė iš kokių 200 metrų, bet aš prikroviau kelnes ir dėjau į kojas.
Girdėti pradėjau po kokio pusvalandžio. Tikriausiai nepatikėsit, bet galvoje dar buvo likę kažkiek sveiko proto, ir manęs visai nebetraukė eiti ten artyn. Save laikiau patriotu, bet tada pasakiau žmonai: dinkim iš čia po velnių!
Ir mes abu dingome.
Jau tada supratau, kad esu niekšas. Aš išdavikas. Tokius kaip aš reikia sušaudyti. Per tokius kaip aš... Man trūksta žodžių... Kaip aš galėjau?
Namuose per TV išgirdau, kad kitiems užteko drąsos, jie gulė po tankais ir žuvo. Prieš tuos žmones aš esu ABSOLIUTUS BAILYS. Aš juos išdaviau. Aš dezertyras.
Kartais norėčiau nueiti ir prisipažinti, ką padariau. Bet tada nebuvo kur eiti ir kam pasisakyti.
Rytą aš jau nenorėjau gyventi ir nuėjau prie Seimo. Visi žinojome: radijo nebėra, televizoriaus nebėra – liko tik Seimas. Mes visi jį puolėme ginti.
Šalia manęs buvo šimtai gynėjų, ir jie nežinojo, kas iš tiesų esu. Aš visada norėjau, kad mano vardu būtų pavadinta kokia nors Vilniaus gatvė, na, tegu ir menkiausias skersgatvis, bet... Dabar esu nevertas, kad mano vardu pavadintų bent tualetą. Deimantai, tu esi nuorūka, kurią reikėtų sutrinti batu!
Omono kareiviški batai buvo kažkur visai netoli. Vytautas Landsbergis tą dieną labai aukojosi – neapdairiai kaišiodavo galvą pro Seimo langą ir rėkė: „Lietuva, Lietuva...” Tai mus labai įkvėpdavo, ir mes visi jį palaikėme.
Aš buvau pasiruošęs mirti.
Dabar Lietuva ne ta. Dabar rūpi kiti dalykai.
Amerikos balsas pranešė, kad Bušas paskambino Gorbačiovui ir įsakė tuoj pat nutraukti karo veiksmus Lietuvoje. Tai mums atrodė kaip pergalė.
Kaip mes tada visi apsimovėme! Juk tada prie Seimo mūsų buvo tiek daug, ir mes visi padarėme vieną esminę klaidą. Mums reikėjo ne apsupti Seimą ratu ir ginti, bet patiems pulti ir perimti valdžią. Rusų tankai jau buvo kažkur atsitraukę, amerikonai dar čia neturėjo Adamkaus ir nieko nebūtų galėję mums padaryti.
Kokį mes pražiopsojome šansą!
Dabar mes sėdėtume ten, viduje, o jie galėtų atėję šalti nosis lauke, piketuoti ir reikalauti darbo. Duokite darbo, šauktų jie mums, bent kokio darbelio, kad ir operatoriaus, kad ir sušikto asistento!.. Šūdą, sakyčiau aš jiems, šūdą – eikit ir susiraskit!
Petras Dargis
2010 m. vasaris
