Ryškiausias pavyzdys – paprastas XIX a. plėšikas Tadas Blinda. Ne vienas mūsų laikų nusikaltėlis šiandien pavadinamas Blinda. Pirmasis apie plėšiko – „svieto lygintojo” – mitą dar 1970 m. prabilo istorikas L. Mulevičius. Kaip Lietuvoje XIX a. nusikaltėliai Raudonkrūtinis, Blinda tapo „svie­to lygintojais”, herojais? Ar išties tuometiniai gyventojai jais žavėjosi? Kuo gi skiriasi realus plėšikas nuo įsivaizduojamo lite­ratūrinio herojaus?

XIX a. plėšiko įvaizdžiui susiformuoti didžiausią įtaką, kaip minėjome, padarė dvi rezonansinės gaujos – Panerių bei Raudonkrūtinio. Mitologizuotas įvaizdis atsirado tik praėjus kiek laiko nuo realių įvykių ir nelabai ką bendra turi su tikrove. Am­žininkų raštuose plėšiko paveiksle nėra nei „svieto lyginimo” elementų, nei heroizmo. Netgi atvirkščiai, plėšiko paveiksle dau­giau juodų spalvų.

Panerių plėšikus M. Valančius apibūdina taip: „Barzdoti kaip ožiai, barzdos rudos kaip lapės uodega, plaukai stambūs kaip karklai, akys kreivos ir baltos kaip kumelės, vambros plačios kaip mintuvai”. A. Fromui-Gužučiui plėšikai – raudonomis ir krauju aptekusiomis akimis, žvėrys, tykantys ką praryti. Panerių plėšikai per daug nesirenka ką užpulti, kas vertingesnio bus kelyje, sužino iš karčemos rendoriaus Ickės. Plėšikų Apynėlio ir Čečioro aukomis tapo senas bajoras Rimkus, bajoras Akramavičia, ūkininkas Mockus. Piemenukas Jurgutis nu­šovė Apynėlį.

Nebuvo teigiamai amžininkų vertinamas ir vė­liau „svieto lygintoju” tituluotas plėšikas bei kontrabandininkas Raudonkrūtinis. F. Kuršaitis, 1851 m. „Keleivyje” pranešdamas žinią, kad Raudonkrūtinis pakartas Vilniuje, rašė, jog jam gaila šito žmogaus, be darbo valgiusio duoną ir įpuolusio „į tokį pasi­leidimą ir piktadarystę”.

Mes galime pasekti, kaip plėšikas tampa herojumi. Raudonkrūtinis apipintas legendomis, išplitusiomis, mano manymu, praėjus gerokam laiko tarpui po jo mirties. Tai reali asmenybė – Juozas Juodeika – Jonas Vaitkus – Raudonkrūtinis. Jis išties buvo gaujos, veikusios Lietuvoje ir Prūsijoje, vadas. Raudonkrūtinio būryje buvo apie dvidešimt vyrų, dauguma jų nenorė­jo eiti į rekrūtus. Gauja veikė dviejose valstybėse – Rusijoje ir Prūsijoje. Raudonkrūtinio vyrai buvo kaltinami ne tik plėšikavimu, bet ir kontrabanda.

Daugiau nei metus Raudonkrūtinio ieškojo abiejų valstybių pareigūnai. Ilgą laiką jų pastangos buvo bevaisės, mat vietiniai gyventojai nesutiko bendradarbiauti su policija. Išleidęs įvairiems agentams ir informacijai 555 sidab­ro rublius, 1850 m. rugpjūčio 26 d. Stribaičių kaime Raudonkrūtinį sulaikė dvarininkas Jakovičius. Kurį laiką Raudonkrūtinis prisistatinėjo kaip Jonas Vaitkus. Sulaikytas jis prisipažino esąs Juozas Juodeika, pabėgęs valstietis, kilęs iš Grinkuškių kaimo, Raseinių apskrities. Raudonkrūtinis neprisipažino vykdęs plėši­mus, teigė vertęsis kontrabanda, iš Prūsijos gabendavęs prekes žydams į Skaudvilę, Nemakščius, Kelmę. Jis tvirtino Rusijos teritorijoje nusikaltimų nepadaręs, o byla jam iškelta tik Prūsi­joje.

Archyvinė medžiaga nepateikia duomenų, kad šis plėši­kas būtų turėjęs vargšų gynėjo bruožų. Legendos apie Raudonkrūtinį paplitimui įtakos greičiausiai turėjo tai, jog jis bene pačios didžiausios žinomos lietuviškos gaujos vadas, kilęs iš valstiečių. Galima manyti, kad legendos apie jį paplito XIX a. antrojoje pusėje. 1884 m. išleistame „Lietuviškame Auszros ka­lendoriuje” M. Jankaus rašinyje „Raudonkrūtinis”11” jau teigia­ma, kad šis „razbaininkas” – vargšų gynėjas. M. Jankus stebisi, kodėl „apie jį pikta paskelbta”. Archyviniuose dokumentuose užfiksuota 25 žmonių gauja padidėja iki 400, o 2 merus gyvavu­sios gaujos veikla – iki 5 metų. Kaip ir kituose archetipiniuose mituose, plėšiko karjerą pradeda apvogęs savo poną, o pinigai reikalingi merginai, kurios tėvai neleidžia už beturčio.

Kita gana išsami istorija apie Raudonkrūtinį parašyta lenkų kalba greičiausiai XX a. pradžioje ir niekur nepublikuota. Jos autorius Antanas Medekša teigia surinkęs liaudies pasakojimus. Čia tikroji Raudonkrūtinio pavardė jau Vincentas Giedraitis. Jau­nas, gražus, stiprus vyras, turėjęs sakalo akis, be vargo lankstęs pasagas. Plėšiku tampa vengdamas rekrutų. Keletą metų su gau­ja, beje, tik iš kelių asmenų, gyvena Paspirgėlinės girioje, verčiasi daugiausia kontrabanda, bet apie paramą vargšams beveik nekalbama. Autoriaus manymu, Raudonkrūtinis nebuvo anar­chistas, neturėjo plačių pažiūrų, buvo konservatyvus, religingas, dažnai gulėdavo kryžiumi, bandė eiti pas vyskupą į Varnius išrišimo, šv. Petrui paaukojo 100 dukatų ne iš plėšimų, o „švarių pinigų iš kontrabandos”. Vedė gaujos bendro seserį, dvarininko Belozoro guvernantę Katrę ir iškėlė miške vestuves. Vėliau sklandė gandai, esą Raudonkrūtinis emigravęs į Ameriką.

Raudonkrūtiniui skirtas dar vienas nepublikuotas literatūros kūrinys – Butkų Juzės „Raudonkrūtinio istorijėlė”. Ši pjesė pa­rašyta 1946 m. Čia Raudonkrūtinis „žymus svieto lygintojas”, užpuldinėjęs turtingus, atiminėjęs „iš žmonių suplėštąjį turtą bei pinigus” ir išdalydavęs neturtingiesiems.

Taigi tik XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje atsiranda ir toly­džio stiprėja „svieto lygintojo” mitas. Kaip „svieto lygintojas” pasirodo ir plėšikas Raudonkrūtinis. Dalis Raudonkrūtinio isto­rijos glūdi Tado Blindos mite. G. Landsbergis-Žemkalnis dramos apie Tadą Blindą prakalboje teigia, kad „pagarsėję Žemaičių razbaininkai”, tokie kaip Raudonkrūtinis, Lygnugaris ir Blinda, „ne­buvo paprasti plėšikai žmogžudžiai; juose buvo vis dėlto idėja kovos prieš neteisybę”.

Nuo to laiko, kai G. Landsbergio-Žem­kalnio „Blinda, svieto lygintojas” pirmąkart išvydo rampos švie­są 1907 m. „Vilniaus kanklių” scenoje, plėšikas Tadas Blinda iš Luokės pamažu giliai įsirėžė į lietuvių sąmonę kaip herojus. Jis plėšė, degino dvarus, bet šelpė neturtinguosius. Si drama faktiš­kai įtvirtino visuomenėje „svieto lygintojo” mitą. Autorius, nau­dodamasis Lazdynų Pelėdos surinkta medžiaga, sujungė visas girdėtas legendas ir sukūrė naują herojų, valstiečių lyderį Tadą Blindą, kuris visiškai atitinka Robino Hudo archetipą. 1905-1907 m. Tado Blindos personažas G. Landsbergiui-Žemkalniui veikiau „buvo kovos priemonė prieš ponus, bajorus „Blin­dos” veikalu jis paskelbė jiems žūtbūtinę kovą”.

Autoriui labiau rūpėjo socialinis valstiečio ir pono konfliktas. Ponų gau­domas kilnus plėšikas klajoklis, jo gyvenimas paslaptinguose miškuose, meilė, romantiškos vedybos, iškilminga Čigonėlio priesaika kelti Lietuvą iš miego, – visa tai buvo artima liaudies žiūrovui. Net išpopuliarėjus spektakliui, XX a. pradžioje dar nebuvo visuotinio literatūrinio herojaus bei tikro nusikaltėlio su­tapatinimo. Tai patvirtina 1912 m. „Šaltinyje” išspausdinta žinu­tė „Blindos sukaktuvės”, kurioje rašoma, kad „Žemaitijoje buvo labai pagarsėjęs plėšikas Blinda. Daug jisai su savo kuopa nužu­dė žmonių, bet pagaliau ir pats gavo galą – liko suimtas ir nužu­dytas. Neseniai sukako 30 metų nuo Blindos mirties. Tą dieną susirinko daugelis senių, kurie Blindą pažinojo. Tie seniai pasi­dalijo tarp savęs atsiminimais apie Blindą, padūsavo ir prašė Die­vo, kad tokių Blindų daugiau neatsirastų”.

Tarpukariu šis mitas nebuvo stiprinamas. Tuo tarpu soviet­mečiu Blinda vėl tapo ideologiškai naudingas ir sušvito naujo­mis spalvomis. Periodikoje kartkartėmis pasirodydavo straips­neliai, sutvirtindavę literatūrinio herojaus ryšius su realybe. Gyventojų sąmonėje įsitvirtino plėšikas-herojus Tadas Blinda. Tik pasitelkus ir paskelbus archyvinius dokumentus galima at­skirti personažą nuo tikrovės. Kaip minėta, dokumentus apie plėšiką rinko istorikas L. Mulevičius, bet nespėjo jų paskelbti. Įdomių žinių yra paskelbęs kraštotyrininkas J. Andriuševičius. Jis išsiaiškino, kad daina „Mes razbainikėliai Bivainės miškų”, tarsi patvirtinusi „svieto lygintojo” mitą, buvo visai ne liaudies daina, nes ją sukūrė poetas K. Stiklius. Pamažu „svieto lygin­tojo” mitas ėmė braškėti, kai 1993 m. K. Misius paskelbė doku­mentą apie Blindos mirtį. Šis 1877 m. balandžio 27 d. Kauno gubernatoriaus pranešimas Vilniaus generalgubernatoriui by­loja apie tai, kad „gretimų apylinkių didžiausias vagis ir arklia­vagis” Tadas Blinda buvo faktiškai nulinčiuotas maždaug 300 žmonių įtūžusios minios Luokėje. Jo nepavyko išgelbėti nei ispravnikui, nei popui, nei Luokės klebonui.

„1877 m. balandžio 27 d. Kauno gubernatoriaus pranešimas Vil­niaus gubernatoriui Šiaulių apskrities pirmos nuovados pristavas pranešė man, kad ba­landžio 22 dienų, penktų valandų vakaro, per prekymetį Luokės mieste­lyje, netoli žydo Jovelio Lapideso karčiamos, Luokės valsčiaus valstietis Tadas Blinda, gretimų apylinkių didžiausias vagis ir arkliavagis, bei kiti asmenys, kurie yra nežinomi, tarpusavyje susikivirčijo, o paskui pradėjo muštynes, kurias nuraminti atvyko vietos tūkstantininkas su policijos tarnautojais, viršaitis, du žandarų puskarininkiai, jie pradėjo vaikyti susirinkusiuosius, tačiau aikštėje buvę žmonės, išgirdę, kad muša Blindą, tiek vyrai, tiek moterys ir vaikai, puolė į muštynių vietą ir, čiupę kas pakliuvo, daužė Blindą ir šaukė, jog jį reikia užmušti. Pasipil­davo akmenys arba smūgiai į policininkus arba kitus asmenis, bandžiu­sius ką nors sulaikyti ar išvaikyti. Vietos tūkstantininkas Aleksejevas muštynių pradžioje gavo akmeniu į galvą ir be sąmonės nugriuvo ant žemės, todėl jį nunešė namo, buvo taip pat apkultas ir viršaitis. Buvęs mugėje Blagoveščensko [nuo 1865 m. taip pavadinti Kolainiai] stačia­tikių cerkvės šventikas Rozovas, eidamas prie vietos, kur susirinkusi minia mušė Blindą, mėgino prabilti į žmonių sąžinę, bet ir į jį pradėjo mėtyti akmenimis bei purvu. Pagaliau buvo pakviestas Luokės klebo­nas, kuris, atvykęs į piktadarystės vietą, taip pat bandė įkalbėti minią ir, pasinaudojęs šiokia tokia sumaištimi, paliepė įnešti Blindą į karčiamą, kas ir buvo padaryta, tačiau vos tik jie suspėjo užsisklęsti karčia-mos duris ir paguldyti Blindą į lovą, apspitusi minia pradėjo mėtyti akmenimis į langus: buvo girdėti šauksmas, jei neatiduosią Blindos, padegsią karčiamą, tada klebonas liepė išgabenti Blindą iš karčiamos pro užpakalines duris ir per daržą nunešti į valsčiaus valdybą. Kai jį (Blindą) išvedė, vėl puolė žmonių minia ir, nepriėjus valsčiaus valdy­bos, Blindą pagrobė ir pradėjo akmenimis bei kuolais mušti jį per gal­vą. Klebonas, matydamas, kad ir jo įtikinėjimai negelbsti, rado būdą pergabenti Blindą vežime į arešto namus, apsuptus tvora, dėl kurios ten žmonės negalėjo pakliūti. Į arešto namus nuvežtas Blinda dar tru­putėlį kvėpavo, nieko nekalbėjo, o nepraėjus nė valandai mirė. Pristavas, apžiūrėjęs mirusįjį, galvoje rado kelias žaizdas ir kai kur įlaužtą kiaušą. Muštynėse dalyvavo ne vietiniai gyventojai, bet atvykę į mugę iš kitų Telšių apskrities parapijų. Buvo apie 300 žmonių, beveik visi įtūžę. Nurodyti septyni asmenys, mušę Blindą, iš kurių penki buvo areš­tuoti dar neatėjus teismo tardytojui, apie kitų dviejų, iš Telšių apskri­ties, suėmimą ir išsiuntimą pranešta Telšių apskrities ispravnikui. Apie tai turiu garbės pranešti Jūsų Prakilnybei.

Gubernatorius (Bazilevskis)“

Jau vien tai rodo, kad amžininkai labai nepalankiai vertino šį asmenį. Kitaip ir negalėjo būti. Tai liudija dar vienas faktas. 1876 m. naktį iš spalio 17 į 18 d. Telšių apskrityje buvo užpulti valstiečio Kazimiero Braso namai. Plėšikai surišo K. Brasą ir jo žmoną, ėmė reikalauti pinigų. Valstietis atidavė jiems 13 sidabro rublių, 3 rublius kredito bilietais bei 66 varines kapeikas. Plėši­kams to nepakako, jie dar įvairiais būdais kankino valstietį – ba­dė adata krūtinę, dėjo prie kūno degančius šiaudus. Kazimieras Brasas liko gyvas ir teigė tarp plėšikų atpažinęs Šiaulių apskri­ties valstietį Tadą Blindą. Nusikaltėlis, valstietis iš Luokės Tadas Blinda nebuvo nuteistas. Jis buvo įtariamas keliais nusi­kaltimais ir savo elgesiu toli gražu nepriminė teisuolio ar „svieto lygintojo”.

Istorikai, literatūrologai, psichologai jau seniai pastebėjo žavėjimosi nusikaltėliais fenomeną ir bandė jį paaiškinti. Kodėl nenusikaltėliai žavisi nusikaltėliais? Psichologų manymu, nusi­kaltėliais žavimasi ne tiek dėl jų nusikalstamos veiklos, kiek dėl asmeninių savybių: drąsos, laisvės, iššūkio papročiams ir elgesio normoms. Nusikaltėlis tarsi įkūnija laisvę. M. G. Duncan nuomo­ne, laisvė ir nusikaltėliai susiję, tačiau gana primityviai – kaip laisvė nepaisyti įstatymų, t. y. laisvė nusikalsti. Vienais atve­jais nusikaltėliais žavimasi dėl valstybės tironiškumo, kitais – dėl jos silpnumo. Kuo ilgiau nusikaltėlis būna laisvėje nebaudžia­mas, tuo greičiau juo susižavima. Tai gali reikšti nusikaltėlio sumanumą, drąsą, kita vertus, tai byloja apie valstybės nesuge­bėjimą palaikyti tvarką.

1960 m. britų istorikas Ericas Hobsbavvmas įvedė „socialinio bandito” terminą. Anot jo, „socialinis banditizmas” – universalus reiškinys, būdingas valstiečių visuomenėms. Socialinį banditą jis apibrėžė kaip asmenį, esantį už įstatymo ribų, kurį lordas ar vals­tybė laiko nusikaltėliu, tačiau valstiečių visuomenei jis išlieka savas, maža to, valstiečiai jį ima laikyti herojumi, nugalėto­ju, keršytoju, kovotoju už teisybę. Kodėl taip atsitinka? E. Hobsbawmas įsitikinęs, kad visuomenė pasiilgusi laisvės, heroizmo ir svajoja apie teisybę. Toks herojus vadovaujasi principu „vogti iš turtingų, duoti vargšams”. Nusikalsdamas jis tarsi vykdo sociali­nį teisingumą, primityviai kovoja su socialine tvarka. Taip nusi­kaltėliui suteikiama socialinė prasmė, ir jis tampa „primityvaus socialinio protesto išraiška”.

Socialinio plėšiko archetipas būdingas daugeliui šalių: Robinas Hudas – Anglijoje, Janošikas - Slovakijoje, Diego Corrientes – Andalūzijoje, Tadas Blinda – Lie­tuvoje. Visi jie be galo panašūs, nors atsirado skirtingose vietose ir skirtingu laiku. Labai panašios jų karjeros: jauni, mylimi moterų, viskas prasideda nuo nedidelio incidento, jiems suteikiamos ant­žmogiškos galios. Tokie mitai būdingi valstiečių visuomenei. Anot E. Hobsbawmo, jie kyla iš poreikio turėti gynėją, nors šis ir negali niekuo padėti. Todėl ir lietuviams paprasti nusikaltėliai tampa herojais, ką galima pastebėti ir nūdienos visuomenėje.

Rima Praspaliauskienė. Nereikalingi ir pavojingi: XVII a. pabaigos – XIX a. pirmosios pusės elgetos, valkatos ir plėšikai Lietuvoje. V.: Žara, 2000.