Na, viską suprantu. Jei būčiau rūstus vyriškis iš Čeliabinsko, irgi susinervinčiau pamatęs, kad „Yandex“ paieškos sistema toponimą „Čeliabinskas“ pateikia ieškant „labiausiai užteršto planetos miesto“ ir „labiausiai užteršto Rusijos miesto“. Valdžią netgi galima suprasti. Ji gi nekalta dėl branduolinių avarijų ir radioaktyvių atliekų. Bet vis tiek ji atrodo sumautai.
Tik gerai apšvitintam žmogui gali šauti į galvą idėja priversti paieškos sistemą, kad ši pateiktų pozityvią informaciją ieškant pagal žodžius „Ozerskas“, „Karabašas“, „Majako“ avarija“, „Tečos upė“, „Musliumovas“, „radiacija Čeliabinske“, „Kyštymo avarija“. Būtų tas pats, jei „Yandex“ sistema Černobylį pristatytų kaip kurortą, o Fukušimoje apšvitintą jautieną – kaip delikatesą. Matyt, radiacija Čeliabinske iš tikro baisi. Nepagailėjo rūsčių valdininkų.
O kad jiems būtų lengviau ieškoti internete, pakartosiu šiuos žodžius straipsnyje ir pridėsiu juos į vadinamuosius „tagus“ . Be to, vadovaudamasis SEO (tinklapio turinio optimizavimo) dėsniais, pateiksiu dar ir didelį teksto gabalą apie radiaciją Urale iš didelio straipsnio, kurį kartu su Maša rašėme portalui Polit.ru.
Jei kas nežino, papasakosiu, kas nutiko Čeliabinske. 1949 m. į Tečos upę (Čeliabinsko sritis) pateko radioaktyvios atliekos. Pavojingos medžiagos atsidūrė vandenyje iš įmonės, saugojančios ir perdirbančios panaudotą branduolinį kurą.
Po avarijos įmonės veiklą skubiai sustabdė dėl korozijos, kuri prasidėjo bichromatui ir kitoms druskoms daug kartų viršijus leistiną koncentraciją skystose atliekose. Išsiskiriančių garų radioaktyvumo lygis buvo per aukštas, ir „Majako“ vadovybei neliko kitos išeities, kaip išpilti teršalus tiesiog į upę.
Nuo 1951 iki 1956 m. radioaktyvių atliekų kiekis sumažėjo 100 kartų, o nuo 1956 m. į atvirą hidrosistemą nedideliais kiekiais ėmė tekėti vidutinio radioaktyvumo atliekos. Nežiūrint to, per 1949–1956 m. laikotarpį į Tečos upės ekosistemą pakliuvo apie 76 mln. kubinių metrų radioaktyvių nuotekų. Tik praėjus devyneriems metams Teča buvo išbraukta iš visų „naudotinų vandens telkinių“ sąrašo.
„Mano tėvai stengėsi neleisti mūsų prie upės nieko neaiškindami, matyt, patys nieko nežinojo. Mėgome stovėti ant tiltelio, gėrėtis gėlėmis, augančiomis nedidelėje salelėje... Vanduo buvo skaidrus ir labai švarus, bet tėvai sakė, kad upė „atominė“... Tėvai retai kalbėjo apie 1957 m. avariją, o jei kalbėjo, tai pašnibždomis“, – pasakojo Gulfira Chajatova, Muslimovo kaimo gyventoja. Jos žodžiais, termino „spindulinė liga“ tada nevartojo, vietiniai gyventojai kalbėjo apie „upės“ ligą.
1949 m. avarija nebuvo paskutinė „Majako“ chemijos kombinate. 1957 m. rugsėjį įmonėje sprogo talpa, kurioje buvo laikomos radioaktyvios medžiagos.
Debesis nuslinko Čeliabinsko, Sverdlovsko ir Tiumenės sričių link, sudarydamas vadinamąjį Rytų Uralo radioaktyvųjį pėdsaką (RURP). Užterštos teritorijos plotas – 23 tūkst. kv. km. Po kelių dienų šioje teritorijoje nudžiūvo spygliuočių miškai, nukentėjo virš 100 tūkst. hektarų derlingos žemės. Tuo metu RURP teritorijoje gyveno 272 tūkstančiai žmonių. Avarijos pasekmes likvidavo vietos gyventojai, tarp jų moterys ir vaikai.
„Buvau 9 metų ir mokiausi mokykloje. Kartą mus surinko ir pasakė, kad rinksime derlių. Buvo keista, bet vietoje to, kad jį rinktume, mus vertė jį užkasti. O aplinkui stovėjo milicininkai, jie saugojo mus, kad niekas nepabėgtų. Dauguma mūsų klasės mokinių vėliau mirė nuo vėžio, o tie, kurie liko gyvi, pasidarė labai ligoti, moterys kenčia nuo nevaisingumo“, – sako Gulšara Ismagilova, Tatarskaja Karabolka kaimo gyventoja.
700 kv. km žemės plotas, virš kurio praslinko RURP, buvo laikinai pripažintas netinkamu žemės ūkiui. Čia draudžiama užsiimti žemės ūkiu, ką nors auginti, uogauti ir grybauti. Vėliau šioje teritorijoje buvo sukurtas Rytų Uralo draustinis, į kurį iki šiol neįleidžiami žmonės be specialių leidimų. Užterštos žemės plotas apytikriai lygus teritorijai, kurią užima Singapūras.
Šią avariją „Majako“ chemijos kombinate pirmą kartą patvirtino tik 1989 m. liepą įvykusi TSRS Aukščiausiosios Tarybos sesija. Iki tol visa informacija apie avariją buvo nutylima. Vėliau žiniasklaidoje ją pavadino „Kyštymo avarija“, nors kai kuriais duomenimis, radiacija šio miesto nepalietė. Bet pačiame Kyštyme yra įsitikinę kitaip. Žvejai tvirtina, kad kelis kartus yra pagavę žuvų be pelekų ir akių, o smulkūs naminiai gyvuliai ten dažnai žūva. Kartą mieste netgi pasirodė keistas padaras, pavadintas Kyštymo nykštuku arba „Aliošenka“. „Aliošenkos“ skrodimas parodė, kad jis neva nebuvo nei žmogus, nei gyvūnas.
Iš http://mrzff.ru vertė E. B.
2011 07 22
