Ir ištikrujų. kiekviena, kad ir mažutė, reakcijos banga, kaip matyti, darbininkų organizacijoj atsiliepia griausmu: nors laikinai, bet visgi juos dezorganizuoja.
O ar turi taip būti? Aišku, kad ne. Darbininkai turi išlaikyti visus buržuazijos puolimus, juos atremti ir būti pasirengusiems patiems buržuaziją užpulti.
O tam reikalinga organizacija ne ant popierio, bet tikra, gyva organizacija. Jau laikas atsisakyti nuo tos nuomonės, kad įsirašius profesinėn sąjungon, užsimokėjus nario mokestį ir išsirinkus valdybą mūsų darbas pabaigtas, o toliau turi veikti viena valdyba. Ne. Jeigu darbininkai suprato organizacijos reikalingumą ir ją net sutvėrė, jie visi turi ir dirbti: rinktis kur guli, ar fabrike, ar ordinarininkų butuose, kalbėti apie savo reikalus ir apie einamąjį momentą. Tiklai tada bus sliprios darbininkų organizacijos, tiktai tada galima bus priversti darbdavius mokėti tinkamai už darbą ir lik tada turės skaitytis su darbininkų organizacijomis valdžia.
Geriausiai galima su savo priešais kalbėtis tada, kada turi jėgą, o jėga—gyva organizacija, bet ne popierinė.
Darbininkai, bruzdėkite, kalbėkitės, leiraukitės. Kova už išsiliuosavimą, prasidėjo ir jį vistiek mūsų laimėjimu pasibaigs. O aukų-nuostolių tuomet mažiau turėsime, kuomet būsime tvirtesni.
Darbininkai, nesnauskit!
Daubaras.
„Laisvė ir žemė“. Darbo klasės laikraštis. Marijampolė 1920 m. vasario mėn. 4 d.
Kalba netaisyta.
