Tačiau šiandien internetas sukūrė pasaulį, kuriame nėra platinimo išlaidų, todėl nėra prasmės riboti dalijimąsi ir rinkti pinigus centralizuotam platinimui. Autorių teisių panaikinimas šiandien yra ne tik įmanomas, bet ir labai pageidaujamas. Iš to finansinės ir estetinės naudos gautų ir kūrėjai, ir jų auditorija. Vietoje korporacinių monstrų, lemiančių, ką galima ir ko negalima platinti, atsirastų žymiai subtilesnis filtravimo procesas – kūrinių sklaida vyktų remiantis vien jų vertinimu. Taip mums pavyktų sugrįžti prie senesnės ir turtingesnės kūrybingumo kosmologijos, kada kopijavimas ir atviras dalijimasis kitų kūryba įtraukiami į kūrybinį procesą kaip pirminių šaltinių pripažinimo ir jų tobulinimo būdas. Tuomet senas melas, kad autorių teisės būtinos autoriams, norintiems užsidirbti duonai, bus atskleistas kaip dar viena pretenzija.
Tačiau nieko panašaus neįvyks, jei ir toliau viską lems leidybos pramonė. Jau tris šimtmečius ši pramonė sunkiai dirba bandydama paslėpti tikrąją autorių teisių kilmę ir skleisti mitą, kad autorių teises sukūrė rašytojai ir menininkai. Net šiandien ji tęsia kampaniją už dalijimąsi ribojančius griežtesnius įstatymus, už tarptautines sutartis, verčiančias visas pasaulio šalis prisitaikyti prie pačių griežčiausių reikalavimų. Svarbiausia – ji nori, kad visuomenė net neklaustų, kam tokia sistema iš tikro padeda.
Leidybos pramonės pastangų rezultatas matomas visuomenės reakcijoje į keliamus teisinius ieškinius. Nors dauguma žmonių sutinka, kad pramonė jau peržengė visas ribas, tačiau į ieškinius žiūrima tik kaip į neadekvačius ar perteklinius, tarytum įrašų kompanijos turėtų realų pagrindą juos kelti.
Susipažinus su tikrąja autorių teisių istorija darosi aišku, kodėl tokia reakcija visiškai atitinka pramonės poreikius. Įrašų įmonėms iš tikro visiškai nerūpi, ar jos laimės bylas, ar pralaimės. Pagaliau, jos net nesitiki visiškai sunaikinti dalijimąsi failais. Kova vyksta dėl žymiai reikšmingesnių dalykų. Jos kovoja dėl tam tikros proto būsenos, dėl požiūrio, kad privalo būti koks nors protinės veiklos produktų savininkas, kontroliuojantis, kas gali šiuos produktus kopijuoti.
Formuluodama problemą kaip ginčą tarp užspausto menininko, kuriam autorių teisių reikia, kad jis susimokėtų už buto nuomą, ir nemąstančių masių, kurios greičiau nusikopijuos dainą ar apsakymą iš interneto, nei sumokės teisingą kainą, pramonė pasiekė stulbinamos sėkmės. Jai pavyko gana tikslų „kopijavimo“ terminą pakeisti tam tikrą prasminį krūvį turinčiu „piratavimu“ ar „vagyste“, lyg nebūtų skirtumo tarp tavo dviračio vagystės (tu nebeturi dviračio) ir tavo dainos nukopijavimo (mes abu turime dainą). Dar daugiau – leidybos pramonės propaganda pasiekė, kad beveik visi manytų, jog autorių teisių dėka dauguma kūrėjų užsidirba pragyvenimui, kad be autorių teisių intelektualinės gamybos mašina sustotų, o menininkai neturėtų nei noro, nei priemonių kurti naujus kūrinius.
Įdėmiau patyrinėjus istorinius šaltinius darosi aišku, kad autorių teisės niekada nebuvo svarbiausias kūrybingumo klestėjimo faktorius. Autorių teisių apsauga išsivystė iš vyriausybinės cenzūros privatizavimo XVI a. Anglijoje. Nebuvo jokio netikėto autorių sukilimo, reikalaujančio apsaugoti jų kūrinius nuo kopijavimo. Greičiau priešingai – į kopijavimą paprastai buvo žiūrima ne kaip į vagystę, o kaip į meilikavimą. Kūrybinis darbas visada – tiek anksčiau, tiek šiandien – priklausė nuo pačių įvairiausių finansavimo šaltinių, dotacijų, stipendijų, globos ir pan. Autorių teisių įdiegimas nieko nepakeitė, o tik leido sukurti tam tikrą verslo modelį – pasitelkus centralizuoto platinimo spaudimą, padaryti kelis kūrinius prieinamus platesnei auditorijai, o platintojams susižerti didelį pelną.
Atsiradus internetui su greitomis ir pigiomis dalijimosi galimybėmis, toks verslo modelis ne tik paseno, bet ir tapo kliūtimi tiems privalumams, kurių tariamai buvo siekiama kuriant autorių teisių apsaugą. Laisvo informacijos dalijimosi draudimas naudingas tik leidėjams. Nors pramonė kaip įmanydama stengiasi mus įtikinti, kad dalijimasis yra tam tikru būdu susijęs su menininkų gerbūviu, tačiau net paviršutiniškas žvilgsnis sako, kad tai netiesa. Didžiajai menininkų daugumai autorių teisės neduoda jokios ekonominės naudos. Žinoma, yra kelios žvaigždės, kai kurios net gana talentingos, kurių kūrybą tikrai palaiko pramonė, pasiimdama liūto dalį nuo platinimo ir atitinkamai gaudama didesnį pelną, kuriuo ji pasidalina su kūrėju palankesnėmis nei įprasta sąlygomis, nes tokio kūrėjo derybinės pozicijos yra stipresnės. Neatsitiktinai būtent tokias žvaigždes leidybos pramonė pateikia kaip naudos, gaunamos iš autorių teisių, pavyzdį.
Tačiau šią menką žvaigždžių grupelę prilyginti visiems kūrėjams būtų tas pats, kaip vadybą prilyginti realiam gyvenimui. Daugumos menininkų gyvenimas nė iš tolo neprilygsta žvaigždžių gyvenimui ir niekada neprilygs esant dabartinei į pelną orientuotai sistemai. Būtent todėl net po trijų šimtų metų vis dar gajus nuskurdusio menininko stereotipas.
Leidybos pramonės siekis išsaugoti autorių teises remiasi vien savanaudiškais interesais, tačiau kartu ir verčia rinktis. Mes galime stebėti, kaip didžioji mūsų kultūrinio paveldo dalis sukišama į parduotuvių lentynas ir vėl mums parduodama doleris po dolerio. Kita vertus, mes galime nauju žvilgsniu pažvelgti į autorių teisių mitą ir rasti alternatyvą.
{youtube}a462o6NcD9A{/youtube}
Pirmasis autorių teisių įstatymas buvo cenzūros įstatymas. Jame nebuvo kalbama apie autorius, nebuvo skatinama kurti naujus kūrinius. Autorių teisėms XVI a. Anglijoje nebuvo jokio pavojaus, o ką tik pasirodęs spausdinimo presas (pirmoji pasaulyje kopijavimo mašina) suteikė rašytojams papildomos energijos. Tiek energijos, kad, tiesą sakant, Anglijos vyriausybė susirūpino, jog išspausdinama ne per mažai, o per daug kūrinių. Naujoji technologija leido skaityti maištingus kūrinius daugybei žmonių, tad vyriausybei prisireikė skubiai rasti būdą, kaip kontroliuoti spausdinamų leidinių srautą. Taip cenzūra tapo tokia pat teisėta administracine funkcija, kaip kelių tiesimas.
Vyriausybė įkūrė privačią cenzorių gildiją – Londono raštininkų kompaniją (London Company of Stationers), kurios pelnas priklausė nuo jai skirtų užduočių atlikimo. Raštininkams karalius suteikė monopolines teises į visus Anglijos spaudinius, tiek naujus, tiek senus, mainais už tai, kad raštininkai budriai prižiūrės, kas yra spausdinama. Jiems buvo suteikta ne tik išskirtinė teisė spausdinti, bet ir teisė konfiskuoti nelegalius spausdinimo presus bei deginti nelegaliai išspausdintas knygas. Nė viena knyga negalėjo būti išspausdinta prieš tai nepatekusi į kompanijos registrus ir nė viena knyga negalėjo patekti į registrus prieš tai nepraėjusi karališkosios raštininkų cenzūros. Taip Londono raštininkų kompanija tapo privačia, pelno siekiančia policine jėga.
Sistema gana atvirai tarnavo prekeiviams ir vyriausybei, o ne autoriams. Į kompanijos registrus knygos buvo įtraukiamos su jas tikrinusių raštininkų, o ne autorių vardais. Pagal sutartį knygą užregistravęs raštininkas įgydavo „autoriaus teises“ ir išskirtinę teisę ją spausdinti. Šios knygos negalėjo spausdinti net kiti raštininkai, o kilusius ginčus spręsdavo kompanijos teismas.
Tai nebuvo kokia nors nauja anksčiau veikusios autorių teisių apsaugos forma, nes iki tol nebuvo jokių formalių autorių teisių, kurias būtų galėję perimti raštininkai. Raštininkų teisė buvo nauja teisė, besiremianti sena monopolinių teisių suteikimo įvairioms gildijoms tradicija. Autorių teisės, t.y. visuotinai paplitęs draudimas kopijuoti, tiesiog neegzistavo. Žmonės dažnai patys atsispausdindavo vertingus leidinius, ir būtent dėl to šie leidiniai išliko iki mūsų dienų. Žinoma, kai kas galėjo džiūgauti platindamas potencialiai šmeižikiškus dokumentus ar knygas, valdžios laikomas pavojingomis ir maištingomis. Tačiau tokios knygos nekėlė grėsmės privačiai nuosavybei, jos galėjo tik suteršti reputaciją. Nors anksčiau buvo taikomos specialios privilegijos (tuomet vadintos „patentais“), suteikiančios išskirtinę teisę spausdinti kai kurias knygas, tačiau iki raštininkų kompanijos įkūrimo nebuvo nei spausdinti draudžiančio įstatymo, nei pačių autorių teisių, kaip privačios nuosavybės, kuri gali būti perduota, idėjos.
Kiek ilgiau nei šimtmetį tokia valstybės ir raštininkų partnerystė veikė be sutrikimų. Raštininkai pelnėsi iš savo monopolio, o vyriausybė per raštininkus kontroliavo informacijos sklaidą. Baigiantis XVII a., dėl politinių pokyčių vyriausybė kiek atleido cenzūros gniaužtus ir leido sunykti raštininkų monopolijai. Tai reiškia, kad spausdinimas grįžo prie ankstesnės anarchistinės būsenos ir, žinoma, tapo tiesiogine ekonomine grėsme raštininkų kompanijai, jau įpratusiai prie išskirtinių teisių į knygas. Monopolijos griūtis buvo gera naujiena ilgai engtiems autoriams ir nepriklausomoms spaustuvėms, tačiau tai buvo katastrofa raštininkams, todėl jie netrukus sulipdė strategiją, kaip išsaugoti savo pozicijas liberaliame politiniame klimate.
Naujoji raštininkų strategija rėmėsi prielaida, kuria iki šiol remiasi visi leidybos konglomeratai. Ši prielaida teigia, kad autoriai paprastai neturi galimybių platinti savo kūrybą. Parašyti knygai pakanka pieštuko, popieriaus ir laiko, tačiau tam, kad ji būtų išplatinta, reikia spausdinimo preso, transportavimo tinklo ir išankstinių investicijų į spausdinimo medžiagas bei įrangą. Taigi raštininkai numatė, kad rašantys ir savo kūrybą platinantys žmonės privalės bendradarbiauti su leidėjais, ir šį faktą maksimaliai panaudojo savo tikslams. Jie pasisakė parlamente ir iškėlė tuo metu naują argumentą, kad autoriai neva turi natūralią nuosavybės teisę į tai, ką jie parašė, ir tokia teisė, kaip ir kita nuosavybė, gali būti perleista kitai šaliai pasirašant atitinkamą sutartį.
Nors raštininkai žinojo, kad autoriams nebus kitos išeities ir jie bus priversti perleisti tas teises leidėjams, tačiau jiems pavyko įtikinti parlamentą ir išvengti kaltinimų cenzūra, nes naujos autorių teisės buvo siejamos ne su valdžios draudimais, o su tariamu autorių teisių gynimu. Parlamente buvo šiek tiek pasiginčyta dėl teisinių ir politinių detalių, bet galų gale visi raštininkų siūlymai buvo priimti ir tapo statutine Anglijos teise. 1709 m. buvo priimtas pirmasis autorių teisių dokumentas – Anos statutas, įsigaliojęs 1710-aisiais.
Autorių teisių apsaugos čempionai dažnai teigia, kad priėmus Anos statutą, autoriai galų gale sulaukė ilgai lauktos ir užsitarnautos apsaugos. Net šiandien jis vis dar cituojamas teisiniuose ginčuose ir leidybos pramonės pranešimuose žiniasklaidai. Tačiau tokia šio statuto interpretacija prasilenkia su sveiku protu ir istoriniais faktais. Autoriai, iki tol nesinaudoję autorių teisių apsauga, nematė jokios dingsties staiga imti reikalauti gana paradoksalios galios, apribosiančios jų darbų sklaidą, ir jie to nedarė. Anos statuto galiomis naudojosi tik patys raštininkai, susirūpinę savo monopolio žlugimu. To laikmečio liudininko lordo Camdeno žodžiais, peticiją atnešę raštininkai „...atėjo į parlamentą su ašaromis akyse, netekę vilties ir nusiminę. Norėdami sukelti užuojautą, jie atsivedė savo žmonas bei vaikus. Jiems pavyko įtikinti parlamentą, ir šis jiems suteikė statutinę apsaugą.“
Be to, raštininkai, teisingai numatydami, kad autorių teisės bus perduodamos leidėjams, gudriai pasiūlė, kad autorių teisės kaip nuosavybė, kurią būtų galima parduoti bet kam, priklausytų patiems autoriams. Toks siūlymas buvo įžvalgus taktinis ėjimas, nes parlamentas buvo susirūpinęs, kad vėl nesusikurtų centralizuota knygų leidybos monopolija ir nebūtų atgaivinta karališkoji cenzūra.
Benjaminas Kaplanas, Harvardo universiteto teisės profesorius emeritas ir gerbiamas autorių teisių tyrinėtojas, taip apibrėžia raštininkų poziciją: „Raštininkai tvirtino, kad jie negali apsaugoti trapios nuosavybės, vadinamos knygomis, ir tokiu būdu skatina išsilavinusius žmones rašyti jas be apsaugos nuo kopijavimo. [...] Akivaizdu, kad galima atsekti teises iki pirminio autorystės šaltinio, bet tai neturi būti sureikšminta. Jei nenorime leidybos verslo atiduoti į keleto monopolistų rankas, jei norime, kad statutas būtų lyg „universalus patentas“, turime matyti pavojų, kad raštininkas gali įgyti teises į knyga, taigi ir teises į autorius. Raštininkas bet kokiu atveju žinos, kad pasirašius sutartį teisės tuojau pat atiteks jam, kaip ir anksčiau, įsigijus rankraštį. [...] Manau, kad būtų teisinga sakyti, kad leidėjai, iškeldami autoriaus interesus kartu su savo interesais, įžvelgė savo taktinius privalumus ir tai tam tikru būdu atsispindėjo statute.“
Iš istorinės perspektyvos Anos statutas atrodo kaip užtaisytas autorių teisių apsaugos ginklas. Jame matomas visas, kol kas dar neužmaskuotas šiuolaikinės autorių teisių apsaugos mechanizmas. Apie autorių teises jame kalbama kaip apie nuosavybę, tačiau ši nuosavybė numatyta leidėjams, o ne autoriams. Kalbama apie naudą visuomenei, kurią atneš žmonių skatinimas rašyti knygas, tačiau nepateikiama jokių įrodymų, kad tie žmonės ims nerašyti knygų, jei nebus autorių teisių. Vietoje to raštininkai aiškina, kad leidėjai neišgalės spausdinti knygų be apsaugos nuo konkurencijos ir kad spaustuvininkai neišgalės garbingai gaminti knygų, jei naudosis nevaržoma spausdinimo laisve. Jų išvada buvo ta, kad be patikimo platinimo perspektyvos autoriai beveik neberašys knygų.
Raštininkų argumentai, turint omenyje to laiko technologijas, buvo gerai suprantami. Norint pagaminti gerą kopiją, reikėjo turėti originalų presą ir naudotis profesionaliomis rinkėjo paslaugomis. Jei buvo norima užtikrinti patikimą gamybą, tuomet autorių teisių sistema turi logikos. Leidėjai buvo verčiami mokėti autoriams už išskirtines spausdinimo teises (nors, tiesą sakant, raštininkai kartais mokėdavo autoriams avansu, kad knyga būtų užbaigta), o autoriai, kuriems sekėsi parduoti šią naują teisę leidėjams, neturėjo ypatingų priežasčių skustis, nors apie mažiau populiarius autorius mes nedaug ką žinome. Autorių teisių įtvirtinimas leido kai kuriems autoriams, nors ir labai mažai jų daliai, pragyventi vien iš honorarų, kuriais su jais pasidalindavo leidėjai.
Taigi galime aiškiai pasakyti, kad autorių teisių apsaugą sukūrė platintojai, kad naudą iš jos gautų jie patys, o ne kūrėjai. Apie šią paslaptį garsiai nekalba nė vienas autorių teisių lobistas, nes ją atskleidus, tikrasis autorių teisių įteisinimo tikslas tampa gėdingai aiškus.
Anos statutas buvo tik pradžia. Sutikusi su prielaida, kad autorių teisės apskritai turi egzistuoti, Anglijos vyriausybė buvo nuolatos spaudžiama plėsti autorių teisių pritaikymo ribas. Per ilgus šimtmečius nusidriekusioje teisinių reguliavimų virtinėje svarbi ne konkrečių įstatymų ir nutarimų seka, o ieškovų identifikacija, nes čia nuolatos reiškėsi verslo, gebančio dešimtmečiais bylinėtis ir užsiimti lobizmu, interesai. Visi ieškovai buvo leidėjai, o ne autoriai. Jie įteisino autorių teises vien dėl ekonominio intereso ir tik po to, kai prarado cenzūra besiremiantį savo monopolį. Kai tapo aišku, kad ši taktika veikia, leidėjai pasitelkė lobistus, kad šie dar labiau sustiprintų autorių teisių apsaugą.
Tas pats vyksta ir šiandien. Visi JAV kongreso sprendimai, plečiantys teisines autorių teisių ribas ar galias, yra leidybos pramonės spaudimo pasekmė. Lobistai kartais išstumia į priekį kokią nors superžvaigždę – rašytoją ar muzikantą, kad suteiktų savo veiksmams žmogiškąjį veidą, tačiau visada nesunku suprasti, kas vyksta iš tikro – reikia tik pasidomėti, kas apmoka teisininkų ir lobistų sąskaitas ir kieno vardai mirga teismų bylose. Taip – tai leidėjai.
Šimtametės leidybos pramonės pastangos įtvirtinti autorių teises yra ne tik paprastas verslo teritorijos užėmimas. Tai natūrali ekonominė reakcija į technologines aplinkybes. Per spausdinimo presą ir vėlesnį jo analogą – garso įrašymo technologijas – buvo siekiama sujungti kūrybinį darbą ir platinimo priemones. Autoriams reikėjo leidėjų kaip elektros srovei reikia laidų, o leidėjai turėjo vienintelį ekonomiškai prasmingą kelią, kaip pasiekti skaitytojus (klausytojus), – vienu metu jie privalėjo pagaminti tūkstančius vienodų kopijų ir jas išplatinti per platinimo taškus. Aišku, kad prieš ryždamasis tokioms investicijoms, bet kuris leidėjas natūraliai nori nusipirkti ar išsinuomoti autoriaus teises. Lygiai taip pat natūraliai jis stengiasi prastumti vyriausybėje kuo griežtesnius autorinių teisių įstatymus, kad apsaugotų savo investicijas. Tokia yra gana tiesmuka autorių teisių ekonomika.
Verslo požiūriu, spaustuvės veikla yra bauginanti ir rizikinga. Prieš pradedant spausdinti knygas reikalingos didžiulės pradinės investicijos į medžiagas ir sudėtingą bei brangią techniką. Leidėjas taip pat turi derėtis dėl kainų ir suderinti platinimo būdus, o tam būtina ne tik buhalterija, bet ir sunkvežimiai, traukiniai bei konteineriai. Galų gale, leidėjas verčiamas išleisti dar daugiau pinigų vadybai ir reklamai, kad atsirastų kuo daugiau galimybių padengti visas tas išlaidas.
Kai suvokiame, kad visa tai turi būti padaryta iki sugrįžtant pirmajam centui, neturėtume nustebti, kad už autorių teises tvirtai pasisako būtent leidėjai. Pradinės leidėjų investicijos (o tai yra jų rizika) yra kur kas didesnės nei autorių, todėl kopijavimą nori kontroliuoti ne autoriai, o leidėjai. Ir, žinoma, pasaulyje, kuris užpildytas karališkomis privilegijomis besiremiančių leidėjų rinkodaros skyrių, autoriams leidėjų reikia dar labiau. O platinimo pajamų koncentracija neišvengiamai veda į mums gerai žinomą ginklavimosi varžybų logiką.
B.d.
Iš http://questioncopyright.org vertė RB
2012 03 04
