Todėl verta prisiminti, kas gi buvo latvių SS legionieriai. Už ką ir kaip jie kariavo? Ir kodėl nusipelnė savo priešų paniekos bei neapykantos? Nesiruošiu atlikti išsamios istorinės studijos. Atsakydamas į šiuos klausimus, apsiribosiu tik keliais vaizdais, parodančiais, kokių žmonių atminimas minimas kovo 16-ąją.
Kad suprastume, kas tie veteranai, prisiminkime charakteringą 1993 m. įvykį. Latvių SS legiono karininkas Andrejsas Freimanis 1945 m. už Kuršo gynybą fiurerio buvo apdovanotas aukščiausiuoju III Reicho apdovanojimu – Riterio kryžiumi. Karo pabaigoje jo įteikti nespėjo, tačiau įteikė 1993-aisiais Rygos technikos universiteto salėje. Per iškilmes SS legiono veteranas A. Freimanis padėkojo už įteiktą kryžių nacistiniu saliutu „Heil Hitler!“. Galbūt jis ir buvo drąsus žmogus, gynė savo žemę, bet tada akivaizdžiai pasirodė ne kaip karys, o kaip nacistas.
Ištikimybę fiureriui pabrėžia ir pati Latvijos legionierių priesaika. Fašistinei Vokietijai pralaimėjus mūšį prie Stalingrado, ėmė trūkti kariuomenės, tad buvo nutarta pasitelkti latvius. „Šiaurės“ grupės sudėtyje kariavusių šešių latvių policijos batalionų neužteko, todėl 1943 m. kovo pradžioje buvo paskelbta mobilizacija. Taip tikėtasi sukurti SS brigadą.
1943 m. kovo 28 d. Rygoje kiekvienas latvių SS legionierius davė priesaiką: „Dievo vardu iškilmingai pasižadu kovoti prieš bolševikus, būti be galo paklusnus vyriausiam Vokietijos kariuomenės vadui Adolfui Hitleriui ir, kaip narsus karys, visada pasiryžęs paaukoti savo gyvybę“. Nacių vadas priesaikoje, kaip matome, buvo itin svarbus. Gal A. Freimanis saliutavo vien dėl to, kad tiesiog laikėsi prieš 50 metų duotos priesaikos?
Vėliau buvo surengtos dar kelios mobilizacijos, todėl 1944 m. liepą nustota SS legiono 15 ir 19 grenadierių divizijas vadinti savanoriškomis. 1944 m. birželio 30 d. 15-oje divizijoje tarnavo 18 412, o 19-oje – 10 592 kariai.
Kaip žinome, divizijos suburtos tada, kai žydų klausimas Latvijoje jau buvo išspręstas. Bet tai anaiptol nereiškia, kad su nacių karo nusikaltimais legiono karius siejo tik asmeninė priesaika fiureriui. Į SS legioną iš policijos atėjo nemažai karių, kurie buvo jau spėję pasižymėti taikių žmonių žudynėse.
Vienas tokių buvo Viktorsas Arājsas – žmogus, kurio pavardė reiškia „artoją”. Jis „išarė“ gilią ir kruviną vagą. Tarnybą naciams šis ponas pradėjo suburdamas vadinamąją „zonderkomandą”, kuri ėmė veikti naciams vos įžengus į Rygą. 1941 m. liepos 4 d. V. Arājso komanda Rygoje surengė didelį žydų pogromą, kurio metu buvo žiauriai nužudyta apie 2 000 žmonių. Šis vienas pirmųjų pogromų ypač skaudus šiauliečiams, nes tą dieną Didžiojoje choralinėje Rygos sinagogoje Gogolio gatvėje buvo itin žiauriai nužudyti 500 karo pabėgėlių šiauliečių žydų, daugiausia moterų ir vaikų.
V. Arājso vadovaujami išsigimėliai automobiliais atvyko prie sinagogos, suvarė žmones į vidų, sienas apipylė žibalu ir apkaišė pakulomis, o paskui padegė. Į motinas, bandžiusias išmesti iš degančio pastato vaikus, šaudė iš automatų. Kai pastatas įsidegė, mėtė per langus granatas. Taip žiauriai buvo nužudyti 500 žmonių, mėginusių pasitraukti nuo karo baisumų iš mano gimtojo miesto. Nužudyti, nes buvo žydai, nes nespėjo pabėgti nuo Rygą užėmusių nacių.
Neišsigelbėjo niekas. Gaisrininkams buvo uždrausta gesinti pastatą, jiems buvo liepta tik stebėti, kad ugnis nepersimestų į gretimus pastatus. Vokiečiai egzekucijoje nedalyvavo. Padegimu siekta įbauginti. Tą pačią dieną pagrindiniame latvių laikraštyje „Tevija“ („Tėvynė”) pasirodė skelbimas, kviečiantis visus „vaduoti tėvynę nuo žalingų elementų“ ir stoti į „zonderkomandą”.
1941 m. V. Arājso būriui priklausė 300 budelių. 1942 m., kai būrį imta siųsti į Rusijos ir Baltarusijos teritorijas, jis buvo papildytas naujais žudikais. Latvijos teritorijoje būrio kariai nužudė apie 26 000 žmonių. Dalis komandos karių saugojo Salaspilio koncentracijos stovyklą – ši stovykla būriui buvo lyg poilsio bazė. Po karo Tarybų Sąjungoje buvo sulaikyti ir nuteisti 344-is V. Arājso komandos karius. Pats vadas pabėgo į Vakarus ir ilgai vaidino dorą karį, kol 1975 m. Izraelio ir TSRS protestai privertė šį sadistą suimti ir teistį. V. Arājso nusikaltimai buvo įrodyti, jis buvo nuteistas kalėti iki gyvos galvos, bet dėl padarytų nusikaltimų nesigailėjo. Mirė kalėjime 1988-aisiais.
Būtent V. Arājso „zonderkomanda” vaidino svarbų vaidmenį kuriant SS legioną. Jos paskirtis buvo gaudyti „savanorius“ ir šaudyti aktyviai vengusius tarnybos. Vakaruose atsidūrę V. Arājso pavaldiniai pasislėpė tarp kitų SS legionierių ir, naudodamiesi sąjungininkų palankumu, nebuvo teisiami ar deramai nuteisti. Konrādsas Kalējsas – antrasis žmogus komadoje – mirė 2001 m. Australijos kalėjime, o Latvijos teisingumas taip ir nesulaukė, kada galės jį teisti. Buvo tarp budelių ir įžymių žmonių: šachmatininkas Karlis Ozolsas, nors ir kaltintas žudynėmis, taip niekada ir nebuvo teisiamas. Latvių aviacijos legenda Herbertsas Cukursas, nors ir dalyvavo sinagogų padeginėjime bei žydų žudynėse, bet teisiamas nebuvo. Tik 1965 m. jį Montevidėjuje susekė Izraelio specialiosios tarnybos ir likvidavo.
Tokia yra rudai kruvina legionierių portreto pusė, kuria nesididžiuoja ir norėtų pamiršti netgi dabartinė Latvijos valdžia, palankiai žiūrinti į legionierių garbinimą. Būtinai reikia pabrėžti, kad dalyvavimu žudynėse visų Latvijos SS legionierių niekas ir nekaltina. Štai ką apie tai mano Simono Wiesenthalio centro direktorius E. Zuroffas: „Niekas niekada nesakė, kad žmogus, kuris buvo latviškame SS legione, už tai turi būti patrauktas atsakomybėn. Tai netiesa. Mes žinome, kad latviškas SS legionas buvo sukurtas 1943 m. kovo mėnesį, kai beveik visi žydai jau buvo nužudyti, bet tiesa ta, kad kai kurie iš žmonių, buvusių SS legiono nariais, ankščiau dalyvavo nusikaltimuose prieš žydus.“
Kiekvienais metais kovo viduryje Rygoje vykstančios iškilmės – tai bandymas rodyti pagarbą SS legionieriams, vaizduoti juos didvyriais, neišskiriant ir tų, kurių rankos buvo suteptos krauju. Jausčiausi kur kas saugiau, jei Lietuvos respublikos vyriausybė pasiklaustų ES narės Latvijos respublikos, ar ši vis dar tebelaiko nusikaltimu Rygos Didžiosios choralinės sinagogos ir 500 Lietuvos piliečių sudeginimą 1941 m. liepos 4 dieną.
Legionierių pagerbimo šalininkai mėgsta pabrėžti, kad latvių SS legioną sudarė koviniai, fronte kariavę daliniai. Tai ne visai tiesa. Yra žinomi faktai apie jų vykdytas baudžiamąsias ekspedicijas. Jie kaltinami prie Nevelio, Opočkos ir Pskovo nužudę 560 žmonių. Kai kurie šaltiniai tvirtina, kad 1944 m. Baltarusijoje legionieriai sunaikino 138 kaimus ir nužudė apie 17 tūkstančių žmonių.
Niurbergo tribunole buvo patvirtintos pretenzijos legionieriams dėl žiauraus belaisvių kankinimo ir žudymo. 1944 m. rugpjūčio 6 d. patyčios, aprašytos jas tyrusio rusų pareigūno, tikrai žiaurios: belaisviams kareiviams išbadytos akys, karininkams išpjautos žvaigždės, moterims nupjaustytos krūtys. Kaltinami sadistai iš 19-osios SS divizijos 43-iojo pulko.
Ne ką menkesnių kaltinimų randame ir 15-osios SS divizijos kariams. 1945 m. vasario pradžioje Lenkijos Podgajos kaimelyje jie gyvus sudegino paimtus į nelaisvę 32 lenkų karius. Liudininku teigimu, svirnui su belaisviais degant, latviai šoko ir dainavo.
Jei Latvijos nacionalistai kovo 16-ąją nori pagerbti karius, kovojusius su sovietais, jie turi atsakyti į klausimus dėl tų karių padarytų nusikaltimų ir juos įvertinti. Kitaip sunku tikėtis taikos. Kitaip tie SS legionieriai bus tokie pat didvyriai, kaip ir raudonieji latvių šauliai, pasižymėję kovose su Rusijos ir Ukrainos valstiečiais bei žinomi kaip ČK budeliai.
Evaldas Balčiūnas
2012 03 05
