Pirmoji priežastis – kai kurių pronacistiškai nusiteikusių veikėjų reakcija į rašinį „Latvių SS legionieriai – tokie pat „didvyriai”, kaip raudonieji latvių šauliai“ . Šie žmogystos, istorinę atmintį savo galvose pakeitę į rudus kraugeriškus svaičiojimus, bandė tvirtinti, kad latvių SS legionieriai represijose prieš civilius nedalyvavo.
Antroji priežastis – ir šiemet surengtas tradicinis latvių SS legionierių dienos minėjimas, per kurį Lietuvos žiniasklaida SS legionierius vėl bandė vaizduoti kaip nusikaltimų žmogiškumui nevykdžiusius kovotojus už laisvę. Pavyzdžiui, straipsnyje „Latvių SS legiono nariai negali būti vadinami nusikaltėliais” remiamasi Latvijos Saimoje vykusios latvių istorikų konferencijos dalyviu Karliu Kangeru, kuris teigė, kad „kariai į legioną iš tikrųjų buvo šaukiami priverstinai ir nedalyvavo vykdant nusikaltimus žmoniškumui, todėl negali būti vadinami nusikaltėliais“.
Žemiau pateiktos citatos kaip tik paneigia šį latvių istoriko teiginį. Tiesa ta, kad Lietuva buvo viena pirmųjų valstybių, pajutusių latvių SS legionierių brutalumą. Ji pirmoji patyrė ir jų vykdytas represijas.
Pradžioje reiktų paminėti kelias svarbias latvių SS legiono sukūrimo aplinkybes. Legionas pradėtas kurti 1943 m. kovo pradžioje. Į jį pateko anksčiau suformuoti savanoriški latvių daliniai. Kovo 28 d. visi legionieriai davė asmeninę priesaiką paklusti Adolfui Hitleriui. Gegužės mėn. kelių policijos batalionų pagrindu suformuota SS brigada. R. Zizo minimi latvių policininkai tuo metu jau buvo legionieriai.
Skaitytojams reikėtų suvokti, kad pateiktos citatos pilnai neparodo visų latvių esesininkų žiaurumų, nes mokslinis darbas, iš kurio jos paimtos, tiria represijas, nukreiptas prieš ne žydų tautybės civilius, todėl neatspindi kareivų elgesio likviduojant Vilniaus getą ir susidorojant su karo belaisviais. Be to, citatos apima tik labai trumpą periodą – 1943 m. pavasarį ir vasarą. Vis dėlto to, kas pateikta, pakanka, kad nuo nacių kolaborantų būtų nuplėšta kovotojų už laisvę aureolę.
71-ajame R. Zizo darbo puslapyje pateikiama bendro pobūdžio informacija: „Apskritai, okupantų represinė politika (...) Lietuvoje nuo 1943 m. pavasario sustiprėjo. Įvairiems okupacinės politikos uždaviniams vykdyti atsiųsti latvių, estų, ukrainiečių policijos batalionai”.
O 74 p. pateikiama ir konkreti „kovinė“ užduotis: „Gegužės mėnesį Rokiškio apskrityje (matyt, ir kitose apskrityse) nestojusiųjų į komisijas gaudynes vykdė latvių policijos daliniai. Gegužės 22 d. jie apsupo Kamajų valsčiaus Vaineikių kaimą, šaudė į bėgančius žmones, nušovė 2 vyrus.“
Baudžiamosios operacijos vyko iki vasaros vidurio (75 p.):
„1943 m. pavasarį ir vasaros pradžioje pati didžiausia žmonių gaudynių operacija Lietuvos provincijoje, matyt, buvo įvykdyta birželio 4 d. Kazlų Rūdoje (Marijampolės apskritis). Lietuvių pogrindžio šaltinių duomenimis, ją vykdė keli šimtai baudėjų: vokiečių žandarmerija ir saugumo policija, latvių bei estų policijos batalionų kareiviai, lietuvių policininkai. Operacijoje dalyvavo net aukšti vokiečių pareigūnai: SS ir policijos vadas Lietuvoje gen. mjr. L. Wysockis, Kauno apygardos gebietskomisaras A. Lentzen ir kt.
Baudėjai naktį atvyko traukiniu ir automobiliais, auštant apsupo miestelį. Kelių (gatvių) sankryžose išstatė kulkosvaidžius, į miestelį pasiuntė automobilį su garsiakalbiu kelti gyventojus. Po to pradėtas krėsti kiekvienas namas, ieškota 1919-1924 m. gimusių neįsiregistravusių, neturinčių darbo pažymėjimų vyrų, grobtas maistas ir vertingesni daiktai. Dauguma sugautų vyrų sugrūsta į barakus, jie laikyti tol, kol buvo baigtas krėsti visas miestelis. Po to suimtieji patikrinti, atrinktas 31 vyras, kiti paleisti. Kai kurie atrinktieji mušti, sulaukus traukinio, visi išvežti į Vokietiją. Kitą dieną Kaune ir kitur pasirodė skelbimai, kuriuose grasinta visame krašte organizuoti panašias gaudynes.“
77 p. aprašoma, kaip šis etapas baigėsi: „1943 m. rugpjūty padėtis buvo labai įtempta, tvyrojo masinių represijų, rudojo teroro pavojaus baimė. Tačiau vokiečiai dėl nuolat blogėjančios padėties frontuose buvo priversti susilpninti savo dislokuotas jėgas; iš Lietuvos išsiųsti ukrainiečių ir latvių batalionai, į frontą išsiųsti kai kurie okupacinio režimo pareigūnai, vokiečių repatriantai.“
Bet atokvėpis nebuvo ilgas. Prasidėjo operacija „Sommer” (78-79 p.):
„Vis dėlto karinių ir darbo jėgos mobilizacijų nesėkmės, suaktyvėjusi raudonųjų partizanų diversinė teroristinė veikla lėmė tai, kad 1943 m. rugpjūčio 23 d. vokiečiai Rytų Lietuvoje pradėjo iki tol neregėto masto baudžiamąją ir žmonių gaudynių operaciją „Sommer”. Joje dalyvavo vokiečių žandarmerijos daliniai, latvių ir estų batalionai, iš viso apie 5 tūkst. baudėjų, vadovaujamų gen. mjr. A. Harmo ir Vilniaus apygardos gebietskomisaro H. Wulffo. Operacija pradėta Švenčionių ir Svyrių apskrityse.
Ypač nusiaubtos Švenčionių apskrities Adutiškio, Vydžių, Tverečiaus, Melagėnų, Dūkšto, Švenčionėlių, Lentupio ir kitos apylinkės. Gyvenamosios vietovės naktį buvo apsupamos, prie kelių ir takų išstatomos ginkluotos sargybos. Auštant žmonės per garsiakalbius raginami rinktis į vieną vietą, miesteliuose – į turgaus aikštę, krečiami gyvenamieji namai, masiškai grobstytas žmonių turtas. Žmonių sutelkimo vietose dirbo sveikatos tikrinimo komisijos, kurios praktiškai nepaleisdavo nė vieno, kas tik buvo tinkamas bet kokiam darbui. Labiausiai buvo „medžioti” 15 - 45 m. amžiaus vyrai ir moterys. Egzekucijas lydėjo baudėjų keliamas triukšmas ir šaudymai, suimtųjų šauksmai ir dejonės, būdavo sužeistų ir nušautų žmonių.“
Tai buvo tik pradžia. Nuo Švenčionių gaudynių banga nusirito Vilniaus kryptimi: nusiaubtos Pabradės, Nemenčinės, Riešės, Lentvario, Trakų, Valkininkų, Varėnos, Perlojos, Žiežmarių, Kaišiadorių apylinkės. Tolesnė baudžiamosios ekspedicijos eiga viename iš pogrindžio šaltinių nušviesta šitaip (79 p.):
„Visur tuojau atvykus išjungiami telefonai, lietuvių policija suimama ir nuginkluota bei izoliuota išlaikoma visą operacijos laiką. Į Valkininkus vykstančius ekspedicininkus Vilniaus - Valkininkų ruože ištiko traukinio katastrofa. Nuvykę gaudynių asmenų beveik nesurado. Visos įstaigos buvo tuščios. Nuo Varėnos ekspedicija pasipylė kautynių tvarka 50 metrų žmogus nuo žmogaus. Perlojiečiai taip atvykstančius ekspedicininkus pasitiko iš miškų kulkosvaidžių ugnimi į sparną (šis faktas labai abejotinas). Sulaukę trijų batalionų pagalbos ekspedicininkai mišką iškrėtė, bet nieko jame nerado.
Į siautėjimo pabaigą ekspedicija pasidarė kiek švelnesnė. Trakuose gaudytojai laikėsi formalaus korektiškumo ir ėmė tik tuos, kurie niekur nieko nedirbo. Iš viso iš Trakų išvežė apie 70 asmenų. Žiežmariuose buvo priešingai. Gaudytojai net po bažnyčią siautėjo su kepurėmis, traukdami žmones nuo klausyklų.
To paties šaltinio duomenimis, baudžiamosios ekspedicijos dalis keletą dienų užtruko Vilniuje likviduodama žydų getą, pačiame gete „veikė” vokiečiai. Per 3 dienas Daugpilio kryptimi išvežta apie 10 tūkst. žydų.“
Kitame puslapyje susumuotos ir operacijos aukos (80 p.):
„Ką vokiečiams davė akcijos „Sommer” kampanija? Per dvi savaites į Vokietiją buvo išsiųsta 1815 vyrų, 1061 moteris ir 155 vaikai. Įvykdyta baudžiamoji ekspedicija turėjo sunkių socialinių ekonominių padarinių. Po jos Rytų Lietuvoje liko sudegintų, nusiaubtų kaimų, laukuose liko nenuimto derliaus. Švenčionių apylinkėse klaidžiojo be šeimininkų likusių pabėgusių gyvulių bandos: jie buvo gaudomi ir varomi į „Maisto” fabrikus, iš ištuštėjusių sodybų javai suvarytomis pastotėmis gabenti į „Lietūkio” sandėlius.
Kaišiadorių valsčiaus viršaitis 1943 m. rugsėjo 14 d. rašte Trakų apskrities viršininkui pažymėjo, jog po gaudynių žmonės taip įbauginti, kad negali ramiai jaustis, dirbti, mažiausiam gandui kilus, palieka gyvenamąsias ir darbo vietas ir bėga slėptis „patys nežinodami, kur jie bėga”. Sumažėjo žemės ūkio produktų prievolių vykdymas, žiemkenčių sėja būsianti atlikta prastai, ūkininkai bijo atvykti į Kaišiadoris. Viršaičio nuomone, žmonių gaudymas tikslo nepasiekia, nes pagaunami tik tie, kurie dirba. Bedarbiai, spekuliantai nepagaunami, nes jie, nieko neveikdami, suspėja pabėgti ir pasislėpti. Jeigu gyventojams nebus grąžinta ramybė, suirsiąs visas gyvenimas ir ateisiąs badas.
Peržengianti padorumo ribas buvo minėta žmonių gaudynių akcija Žiežmarių bažnyčioje. 1943 m. rugsėjo 10 d. iškilmingų pamaldų metu ginkluoti žandarai apsupo bažnyčią, įsiveržę į ją su ginklais, ėmė varyti žmones į šventorių. Apie 20 jaunesnio amžiaus vyrų ir moterų nuvežti į Kaišiadoris ir uždaryti pradžios mokyklos patalpose. Iš čia vyrai išvežti sunkvežimiu į Vilnių, moterys nuvarytos į geležinkelio stotį ir išvežtos į Vokietiją.
Incidentas Žiežmariuose (ginkluotų baudėjų įsiveržimas į bažnyčią pamaldų metu) išsiskyrė savo brutalumu. Žmonių gaudynių faktų per religines šventes pasinaudojant žmonių sambūriais būta ir daugiau.“
Taigi, perfrazuojant vieną dabar europarlamentaru patapusį profesorių, būtų galima pasakyti: „Tiek žinių apie latvių SS legionierių kovas už tūkstantmetį reichą Lietuvoje”. Šias žinias verta prisimint minit latvių SS legionierių dieną.
Evaldas Balčiūnas
2012 03 22
