Šiaip ar taip, šubravcų organizacija ir jos leidžiamas laikraštis glaudžiai siejasi su lietuvių kultūrinio judėjimo pradžia, nors pas­tarąjį veikė gana prieštaringai. „Gatvės žinios” minėtinos ne tiek dėl to, kad tai pirmasis satyrinis laikraštis Lietuvoje, kiek dėl jų savitumo ir pažangumo, be abejonės, atsiliepusio lietuviško spaus­dinto žodžio raidai.    

     Žlugus Napoleono imperijai, po Vienos kongreso Europos reak­cijai nebepavyko restauruoti padėties, buvusios iki 1789 m. revo­liucijos. Revoliucijos ir Napoleono karų metu daugelyje Europos šalių buvo įvykdyti svarbūs sočialiniai-ekonominiai pertvarkymai ir grįžti į senąsias vėžes buvo nebeįmanoma. Lietuvai šis neramus laikmetis neatnešė didesnių pasikeitimų. Tuo tarpu kai Lenkijoje, o netrukus Latvijoje ir Estijoje buvo panaikinta asmeninė valstie­čio priklausomybė, Lietuvos valstiečius baudžiava tebeslėgė visu svoriu. Tačiau Didžiosios Prancūzų revoliucijos idėjos, pažangi jų dvasia Lietuvos neaplenkė. Svarbiausias pažangių idėjų skleidimo Lietuvoje židinys buvo Vilniaus universitetas – savo mokslinin­kais ir mokslo lygiu bene žymiausias to meto carinėje Rusijoje. Dažniausiai su universitetu susiję asmenys steigė radikalios laik­mečio dvasios kupinas draugijas, laikraščius ir leidyklas. Jie įkvepiančiai veikė smulkiabajoriškos ir nebajoriškos kilmės jaunuolius.    

     Sąlygos pažangioms idėjoms plisti ir materialistinei pasaulė­žiūrai formuotis buvo gana palankios. Tuo metu caras Aleksand­ras I dar mėgo pasipuikuoti liberalizmu. „Gatvės žinių” pasirodymo išvakarėse Lietuvoje buvo toleruojamos įvairios diskusijos socialinių-ekonominių reformų klausimais. „Dziennik Wilenski” (Vilniaus dienraštis) ir kita Vilniaus periodika nuolat rašė apie valstiečių išlaisvinimo būtinumą. Buvo toleruojami net T. Kos­čiuškos – anticarinio sukilimo vado minėjimai.    

     Tuo tarpu sulenkėję Lietuvos dvarininkai degradavo moraliai, išsigimė fiziškai, tačiau puikavosi išviršiniu vakarietiškos kultūros blizgesiu, giliau jos neperprasdami ir neįsisavindami. Degraduojančią klasę buvo aplipę. įvairūs parazitai išlaikytiniai. Visa dvari­ninkų ir jų aplinkos prabanga rėmėsi prievartiniu baudžiauninkų darbu. Seimelių, tribunolo sesijų metu Vilnius tapdavo dvarininkų ,,sostine”, kuri gausdavo girtų triukšmu, puikuodavosi iššaukian­čia prabanga. Per šiuos bajorijos susibūrimus Vilniuje būdavo platinamos ranka rašytos satyros, kurios gerokai veikė viešąją nuomonę. Anonimines satyras rašė pažangūs rašytojai, visuomenės veikėjai. Taigi pribrendo satyrinio laikraščio poreikis. 1816 m. rugpjūčio mėn. pasirodęs nedidelio formato laikraštukas neįprastu „Gatvės žinių” pavadinimu tuoj pat buvo išgraibstytas.    

     Laikraštu­ke Ig. Lachnickis išjuokė rašytojiškas didiko A. Chrapovickio pre­tenzijas, pašiepė taip vadinamų „literatūrinių pietų” tradiciją. Satyra sukėlė nemažą Chrapovickio salono lankytojų sujudimą, ir tai paskatino Lachnickį išleisti antrą laikraštuko numerį. Jame buvo patalpinta satyra „Pasivaikščiojimas ant Pilies kalno”, kurio­je Lachnickis pašiepė visus salonų literatus. „Vienas dalykas nie­kus taukšti, kitas – rašyti, viena dirbti, kita – gatvės grindinį zulinti [...]” – rašė autorius.    

     Tik po kelių mėnesiu pasirodo tre­čias „Gatvės žinių” numeris. Laikraštį ėmėsi redaguoti lietuvių kultūrai nusipelnęs asmuo – K. Kontrimas. Jo pastangomis laik­raštis netrukus ėrnė išeiti reguliariai – kas savaitę. Pirmuosius laikraščio numerius K. Kontrimui buvo ypač sunku parengti ir iš­leisti, nes trūko ir bendradarbių, ir lėšų. Tuo tarpu naujasis redak­torius siekė operatyviai atsiliepti į reikšmingesnius Vilniaus įvy­kius, satyriškai juos komentuodamas. „Vilniaus dienraštis” ir kiti to meto periodiniai leidiniai skelbdavo akademinius mokslininkų straipsnius, spausdindavo literatų kūrinius, beveik neskirdami vie­tos aktualijoms. „Gatvės žinių” leidėjai ryžosi užpildyti šią spragą. To nebūtų buvę įmanoma padaryti be nuolatinių kvalifi­kuotų bendradarbių, todėl Kontrimui kilo idėja suburti tokių žmonių grupę, sutvirtinti ją organizaciniais ryšiais.    

     Draugija baig­ta kurti 1817 m. balandžio 18 d., kai visuotiniame susirinkime buvo patvirtintas jos kodeksas, netrukus paskelbtas net trijuose laikraščiuose. Pats draugijos pavadinimas (žodis „szubrawiec” gali būti verčiamas „plikšis”, „driskius”, „niekšas”, „nenaudėlis”, tačiau mūsuose prigijo pastarasis) buvo aiškus iššūkis viešajai nuomonei. Savo kodekse šubravcai nurodė, kad draugijos tikslas – kovoti su tokiom paplitusiom ydom, kaip girtuoklystė, bylinėjima­sis, sukčiavimas, beprasmiškas laiko leidimas, tačiau svarbiausius tikslus jie nutylėjo. Esą visuomenės susidomėjimas pirmaisiais „Gatvės žinių” numeriais, visame krašte išaugęs prenumeratorių skaičius, sužadinęs atsakomybę skaitytojams, paskatinęs nenu­traukti leidybinio darbo. Per laikraštį buvo tikimasi formuoti vi­suomeninę nuomonę.    

     Šubravcų organizacija savo narius skirstė į urbanus ir rūstikanus. Branduolys buvo urbanai, kurių neturėjo būti daugiau ke­turiasdešimties. Urbanai savo pseudonimais turėjo pasirinkti se­novės lietuvių dievų vardus, ir per metus kiekvienas privalėjo surinkti mitologine medžiagą apie dievą, „paskolinusį” jam vardą. Tokiu budu buvo tikimasi surinkti vertingos mitologinės medžia­gos ir ją išleisti atskira knyga. Visi šubravcai priklausė „Gatvės žinių” redakcijai, o urbanai kas 20 dienų turėjo pateikti laikraš­čiui savo rašinį. Kūrinys turėjo būti perskaitytas visuotiniame susirinkime ir daugumos aprobuotas. Tematika ir forma nevaržo­mi, satyra galėjo turėti ir pozityvų pobūdį, tačiau reikalaujama išsaugoti bendrą laikraščio dvasią. Straipsniai nepasirašomi arba pasirašomi pseudonimais. Draugija privalėjo išsaugoti jų autorystės paslaptį. Beje, priklausymas draugijai taip pat buvo laikomas paslaptyje. Redaktorius kartu su redakciniu komitetu sprendė, kurie priimti straipsniai pateks į sekantį numerį ir kitus klausimus. Tačiau užbėgant už akių galimiems prezidento ar redaktoriaus savivaliavimams, ginčytini klausimai buvo sprendžiami balsų dauguma. Už savo darbą, už kurinius šubravcai negaudavo jokio atlyginimo, todėl, atsakydami į tūlo laikraščio priešininko užpuo­limą, jie galėjo išdidžiai atrėžti, kad niekam neparsiduoda.

     

    

     „Gatvės žiniose” reguliariai rašė ir šubravcų draugijai priklausė nemaža dalis to meto Vilniaus kultūros veikėjų, Draugijos organi­zatoriai, visų pirma, buvo K. Kontrimas – Vilniaus universiteto adjunktas ir bibliotekininkas, niekuomet neužėmes aukštų pareigų žmogus, tačiau dėl šviesaus proto ir pažangios pasaulėjautos tu­rėjęs didelį autoritetą Vilniaus šviesuomenės tarpe, o lietuvių istoriografijoje dažniau minimas dėl savo pastangų įsteigti lietuvių kalbos katedrą; A. Sniadeckis – garsus universiteto medicinos profesorius, reiškęsis ir literatūroje, ir materialistinėje filosofijoje; žinomas istorikas ir redaktorius M. Belinskis, kurį amžininkai žinojo ir kaip poetą. Pastarasis buvo žinomas antiklerikalas, tamsuoliškų tradicijų priešas.    

     Šubravcų draugijos kūrėjais laikomi: teisininkas A. Marcinovskis, vėliau tapęs žinomu leidėju ir žurna­listu, nuo 1815 m. leidęs „Lietuvos kurjerį”, kartu su K. Kontrimu redagavęs „Vilniaus dienraštį”; garsus medicinos mokslų dakta­ras J. Šimkevičius, Vilniaus universiteto garbės narys; J. Richteris, kurį reikia laikyti vienu iš agronominių žinių skleidimo Lietuvoje pradininku, išgarsėjusiu savo projektais valstiečių daliai paleng­vinti; populiaraus knygyno savininkas J. Zavadskis; žinomas uni­versiteto profesorius L. Borovskis ir kiti.    

     Tikėdami spausdinto žodžio galia, šubravcai stengėsi nuosek­liai įgyvendinti savo idėją apie visuomeninės sąmonės ir valios formavimą publicistikos pagalba. Labai svarbiu savo meto uždaviniu šubravcai laikė Lietuvos socialinių-ekonominių santykių re­formavimą pagal pažangesni Lenkijos karalystės modelį ir, visų pirma, valstiečių baudžiavinės priklausomybės panaikinimą. Pas­tarajai problemai „Gatvės žinių” puslapiuose skirta bene daugiau­sia vietos. Baudžiavinį išnaudojimą smerkusios satyros itin kan­džios ir įtaigios.    

     „Gatvės žinios” plačiai išgarsėjo pasirodžius aštuntam laikraščio numeriui, kuriame buvo paskelbia A. Marcinovskio satyra „Valstiečių plakimo mašina”. Šis laikraščio numeris buvo išspausdintas tuometinėje Lietuvoje negirdėtu 3000 egz. tiražu ir tuoj pat išplatintas. Satyrą netrukus perspaus­dino laikraštis „Russkij invalid”. Naivu būtų manyti, kad satyra smerkė dvarininkus apskritai. Neturime pamiršti, kad kai kurie šubravcai taip pat buvo dvarų savininkai. Šios sviftiškos satyros autorius „blogo” pono asmenyje apgailestauja, kad kai kurie dva­rininkai baudžiauninkus laiko žmonėmis. Esą įtikinėjimai valstie­čių nejaudina, todėl juos reikia plakti ir plakti. Deja, net ir muši­mas mažai juos beveikiąs. Ne taip, kaip šunį, kuris ir apspardytas nenustoja dėkingai glaustytis. „O valstietis: suduos jam vaitas ar dešimtininkas, tuoj pasiruošęs atgal smogti. Primuši jį už tingų darbą, žiūrėk, lyg geriau ima dirbti, tik vis atsigręžia, ar toli nu­ėjai, o jeigu atitolsi tiek, kad jo jau nebematysi, tuoj valstietis ima prakeiksmus svaidyti, siekia tabokos ir ne tik pats nedirba, bet ir kitus nuo darbo atitraukia [...]” Primuštas valstietis dažnai pabėga nuo pono – štai, kiek mažai jiems tereiškiančios gimto­sios vietos. Mušamųjų dejavimas erzina jautrias dvarininkų žmo­nas. Visų šitų negerovių bus galima išvengti įsigijus plakimo mašiną (autorius ją smulkiai aprašo). Mašina ir brangų laiką su­taupanti, ir širdies nedirginanti, valstietis išplakamas greit ir gerai. Todėl mašinos „išradimo” autorius ir siūląs „pažangiems” dvarininkams užsisakyti šį tobulą įrenginį.    

     Nuo kito, devintojo numerio laikraštyje pasirodo J. Sen­kevičiaus vedama rubrika (žinoma, be parašo) „Šlėkta ant kastuvo”. Kastuvas esą lietuviškų raganų keliavimo priemonė: jį apžer­gus, galima per akimirksnį atsidurti bet kurioje vietoje. Tad žingeidusis šlėkta ir skraido iš dvaro i dvarą, pats būdamas nemato­mas. Tokiu stebuklingu būdu šlėkta atsiduria dvare, kur plakamas valstietis už tai, kad, iš Rygos plukdydamas pono prekes, sudrėki­nęs kelias cukraus galvas. Ponas buvęs toks gailestingas, kad, baudžiauninkui nualpus, likusius 500 smūgių liepęs įkirsti kitądieną. O jautri ponia dejavusi: „Kiek tie chamai atima sveikatos mano mylimam vyreliui”.    

     Į kitą dvarą nuskridęs šlėkta išvydo nelaimingą dvarininkę, kuriai pritrūko pinigų šauniam pokyliui suruošti. Prakeikti vals­tiečiai nebeturėjo nė grašio, svirnai taip pat buvo tušti, tačiau išradinga ponia nepasimetusi. Iš valstiečių ji paėmusi linus, – baudžiauninkams ir pakuliniai drabužiai per geri, – merginoms ir moterims įsakiusi nukirpti plaukus – taip esą lengviau švarą palaikyti. Linus pardavusi pirkliams, plaukus – kirpėjams ir suruo-šusi tokį triukšmingą balių, kad visi pavydėję.

    

 

          Raiškios ir įsimenančios profesoriaus A. Sniadeckio satyros, puolančios reakcingus dvarininkus, piešiančios nežmonišką vals­tiečių padėtį. Jo satyros meniškesnės už daugelio senosios Žečpos­politos teritorijoje gyvenusių satyrikų kūrinius. Jose jaučiasi Svifto, Rable, Voltero įtaka. Nebodamas tradicijos, A. Sniadeckis neskirstė visko tik į ryškąa šviesą ir tamsius šešėlius. Jo komizmas ir šaržai taip pat subtilesni. Viename savo straipsnyje A. Snia­deckis samprotavo, kad žmones reikia skirstyti į dvi klases: į tuos, kurie savo darbu gausina žemės turtus. ir į tokius, kurie, nieko negamindami, smagiai tuos turtus sunaudoja. Pastarąją apsi­švietusią klasę autorius taip pat suskirsto j dvi grupes: vieni už sunaudotas gėrybes atsilygina kokiu nors naudingu darbu, o ki­ti – tik gerais norais ir nepasotinamu apetitu.    

     Panašios A. Snia­deckio mintys akivaizdžios ir jo satyroje „Guliverio kelionių tęsi­nys”, kurioje autorius aprašė nesamą Balnibarbio salą (suprask – feodaline Lietuvą) ir tris pagrindines jos gyventojų klases. Vienos klasės žmones vaikšto vyžoti, gyvena po šiaudiniu stogu, kvėpuoja pirkios dūmais, maitinasi pelų duona, nors tik jie aria ir sėja. Antros klasės atstovai vaikšto persijuosę plačiomis juostomis, ma­tyt, prilaikančiomis nepaprastai didelį pilvą. Jiems visa, kas iš­spausdinta, akis rėžia, todėl skaityti nemėgsta ir nieko neskaito. Trečioji klasė esanti labai skaitlinga, jos tradicinis rūbas – ilgi, juodi apsiaustai. Sie ilgaskverniai moka gaminti svaiginantį gė­rimą, su kuriuo iš vyžotųjų viską išvilioja ir nieko nedirbdami gy­vena.    

     Vaizdelyje „Išvyka į kaimą” A. Sniadeckis objektyviau negu kiti to meto beletristai nupiešė Lietuvos valstiečių skurdą, neviltį ir atsilikimą. Kreipdamasis į žemvaldžius, kunigus ir arendatorius autorius teiraujasi, kodėl Lietuvos liaudies nedainuoja, o jeigu dainuoja, tai tik liūdnai. „Jeigu taip juos veikia gamtos grožis, tai prisipažinsiu jums, geradariai ponai, kad tokio liūdno grožio aš nemėgstu”, – įgelia jis. A. Sniadeckis labai gerai matė padėties kaime taisytinumą, kaltino ponus dėl primityvių žemės ūkio įran­kių, netinkamų gyventi dūminių valstiečių pirkių, badmiriavimo, taikliai demaskavo žiaurų ekonomų ir ponų elgesį su valstiečiais. Pašiepdamas tuos rašytojus, kurie idealizavo Lietuvos kaimą ir tuo pačiu sankcionavo pasenusias išnaudojimo formas, A. Snia­deckis išradingai sugretino sentimentalius jų kūrinių vaizdus su niūria tikrove. A. Sniadeckiu sekė anoniminis „Gatvės žinių” autorius, šaipydamasis iš to meto poezijos ir prozos kūrinių, ku­riuose vaizduojami „geram” savo ponui linksmai šokantys ir dai­nuojantys Lietuvos baudžiauninkai, be galo dėkingi už „gauna­mas” gėrybes.    

     Būdami ištikimi baudžiauninkų išnaudojimo problemai, „Gat­vės žinių” leidėjai rašė apie valstiečius, veltui ieškančius nuo neatmenamų laikų kažkur „pamesto” sekmadienio, apie dvarinin­ką, tiesiog iš kiaulių lovio dalinusį alkaniems baudžiauninkams po pusę puodelio jovalo ir už tai reikalavusio atidirbti vieną lažo dieną, Nenaudėliai rašė apie dvarininkus, verčiančius savo baudžiauninkus dirbti prie mėnulio šviesos, rinkti grybus gegužės mėnesį ir pan.    

     Pasikliaudami spausdinto žodžio galia, šubravcai stengėsi ne tik rašyti, bet ir rodyti visuomenei pavyzdį. Antai pirmasis šubravcų prezidentas J. Šimkevičius, vienas iš nedaugelio draugijos narių buvęs žemvaldžiu, testamentu aprūpino buvusius savo bau­džiauninkus žeme ir išskyrė lėšas jų vaikų mokymui. 1817 m, Vilniaus seimelio metu šubravcai taip aktyviai kovojo dėl vals­tiečių išlaisvinimo, jog reakciniai dvarininkai suabejojo, ar tik jie patys nesą mužikiškos kilmės, tuo išprovokuodami kandų šubravcų atkirtį.    

     Šubravcų reikalavimai buvo riboti, nes jie neagitavo panai­kinti dvarininkinės žemėvaldos. Tačiau neistoriška į tų tolimų laikų reiškinius žiūrėti iš mūsų laikmečio pozicijų. Baudžiavos nenaikino nei 1791 m. gegužės 3 d. konstitucija, nei Kosciuškos sukilimo vadovybė. Šubravcai nuėjo toliau: jie buvo pasiryžę atsi­sakyti nuo didesnės dalies savo luominių privilegijų, ir tai neabe­jotinas jų nuopelnas.    

     Šubravcai nesiekė likviduoti savojo bajorų luomo, jie tik stengėsi jį pagerinti, paskatinti užsiimti kraštui naudinga veikla. Šitaip mėgindami spręsti problemą, šubravcai suabsoliutino švie­timo vaidmenį visuomenės pažangai, pervertino savo galimybes. Visos tos ydos, kurioms ,,Gatvės žinios” skelbė ryžtingą karą, buvo būdingos daugiausia valdančiajai klasei. „Gatvės žiniose” ne kartą kandžiai pasišaipyta iš feodalų nekultūringumo, dvasinio skurdumo. Antai 82-ame laikraščio numeryje paskelbtas tūlo grafo bibliotekos knygų sąrašas. Šalia kitų veikalų paminimos: į avi­no (!) odą įrišta studija, kaip greičiausiai pavergti moterų širdis, „Šūvis iš po furgono” – 1812 m. paties grafo ranka surašytas „istorinis” rankraštis, šimtas tomų knygų paryžietiškais viršeliais, pavadintų „Enciklopedija”. Tų tomų puslapiai esą tušti, švarūs. Šią lektūrą grafas labiausiai gerbęs. Grafo bibliotekoje dar pui­kavosi veikalas apie perukus, tūkstantį patiekalų aprašantis gast­ronomijos veikalas (beje, grafo šios srities žinios kur kas giles­nės), knyga apie burtus, filosofinį akmenį, veikalas, kuriame samprotaujama apie dangiškus migdolus, ir kitos.    

     Šubravcai savo laikraštyje išradingai šaipėsi iš šlėktų titulo manijos, kad anūkai ir proanūkai tebestpuikuoja stalininkų, tau­rininkų ir kitais titulais, kuriuos kažkada turėjo jų seneliai, užim­dami vienokias ar kitokias ,,garbės” pareigas seniai žlugusioje Žečpospolitoje. Šubravcai reikalavo gerbti žmogų tik už jo asme­ninius nuopelnus ir sugebėjimus, taip pat įspėjo, kad negalima tėvų nuodėmes suversti ant sūnų pečių. Jie aukštino visuomenei naudingą veiklą, kritikuodami feodalų įsitikinimą, kad civilinės tarnybos yra kilmės privilegija ir joms užimti nereikia jokio spe­cialaus pasiruošimo. Daugelis šubravcų, patys kilę iš nusigyve­nusių bajorų, siekė, kad gabūs neturtingųjų vaikai galėtų užimti aukštus postus valstybėje.    

     „Gatvės žinios”, kaip, beje, ir „Vilniaus dienraštis” smerkė aklą Vakarų Europos kultūros mėgdžiojimą. Auklėjimą namuose, dės­tant menko išsilavinimo užsieniečiams guvernantarns, jie laikė šios „kultūros” diegimo įrankiu. Toks vaikų auklėjimas išugdęs tinginystę, panieką mokslui ir naudingam darbui, duodąs apverk­tinus rezultatus ir individui, ir visuomenei. Šitaip auklėti Lietuvos bajorai esą papūgiškai mėgdžioja visa, kas svetima ir yra abejingi viskam, kas sava: nuo suknios sukirpimo iki literatūros ir gimto­sios kalbos.

    

     Nutautėję Lietuvos bajorai savo gimtąja kalba laikė lenkų kalbą. Ir tuo pat metu jie didžiuodamiesi pabrėždavo savo lietu­višką kilmę. Antai šubravcai, o taip pat filomatai-filaretai pseudo­nimais pasirinko, ką jie pabrėžė, savo protėvių lietuvių garbintų dievų vardus. Daugelis bajorų manė, kad lenkai ir lietuviai esanti viena tauta, ir lietuviai tai tie patys lenkai, tik kitaip kal­bantys. Jie gerbė Lietuvos praeitį, bet nenorėjo tikėti jos, kaip valstybės, netgi kaip tautos ateitimi. „Lietuvio” ir ,,lenko” sąvokos buvo taip susipynusios, kad, pvz,, istorikas J. Belinskis savo veikale Lietuvos nepamini net smulkioje vardų bei dalykų ro­dyklėje, o kitas lenkų istorikas M. Balinskis savo   statistiniuose duomenyse apie Vilniaus universitetą visai nemini lenkų, lietu­vius ir lenkų kilmės studentus vadindamas bendru „lietuvių” vardu.    

     XIX a. pradžioje Lietuvoje labai išaugusiame susidomėjime savo krašto istorija, liaudies menu ir kalba daugelis šubraveų įžiūrėjo vien žalingą (senajai Žečpospolitai) separatizmą. Jie ne­norėjo net girdėti apie kultūrinį lietuvių atskirumą, jau nekalbant apie tautinį atskirumą. Didelė išimtis čia buvo K. Kontrimas ir gal dar vienas kitas. Taigi, spręsdami šią problema, daugelis šubrav­cų stokojo kritiškumo.    

     Visiškai dėsninga, kad lietuvių tautinio judėjimo pradžioje krašto praeities ir kalbos tyrinėjimu užsiėmė diletantai. Entu­ziazmo ir gerų ketinimų jie turėjo daug, tačiau profesionalaus pa­siruošimo moksliniam darbui – jokio. Todėl šubravcai be didelio vargo galėjo surasti pažeidžiamų vietų jų samprotavimuose ir „Gatvės žinių” puslapiuose kandžiai tai išjuokė. Laikraščio pus­lapiuose ne kartą buvo „pagerbtas” D. Poška ir jo Baublys. Mu­ziejaus šeimininkas – D. Poška lietuviškai vadinamas „Sargas Kawotois ir Uszkotois” (Sargu kovotoju ir ieškotoju), Antai lie­tuviškai pavadintame straipsnyje „Apey iszkalba sudyne mokslas” ironizuojama: „[...] Būk pasveikintas, Baubly! Tikratikis maho­metonas mažiau jaudinasi, apžiūrinėdamas Didžiojo pranašo lopšį ar karstą, negu aš žvelgdamas į tavo vidų, pilną mūsų didybės šlovingų palaikų”. Šios satyros tonas sukėlė ne tik Poškos, bet ir daugelio kitų nenutautėjusių Žemaitijos bajorų pasipiktinimą. Šubravcams užkliuvo K. Bogušo veikalas ,,Apie lietuvių tautos ir kalbos pradžia” (Bogusz K. O początkach narodu i języka litewskiego.– Warszawa, 1808) ir ypač jo samprotavimas, kad lietuviai, turėdami tokią seną ir gražią kalbą, negalėję senovėje neturėti savo literatūros; karų metu rankraščiai buvo slepiami medžių drevėse ir ten jie sutrūniję arba juos pelės sugraužusios.    

     Šitą „senų rankraščių” temą „Galvės žinios” išnaudojo įvairiomis varijacijomis, ji šubravcams pasirodė labai juokinga. 75-ame laikraščio nu­meryje tikinama, kad rasta geležinė dėžė su rankraščiais. Vieno rankraščio autorius Užplausis, karaliaus Mingailos istoriografas, rašąs apie lietuvių tautos pradžią. Jis aprašė ir karaliaus Mingailos kelionę po Lietuvą. Čia satyrikas nepraleidžia progos pašiepti feodalinės Lietuvos ydas. Kitame rankraštyje – moraliniame-politiniame veikale autorius Švapliukas raginąs dvarininkus panai­kinti baudžiavą (!). Dar iš kito rankraščio išaiškėję, kad Poklius ne dievaitis, o mitologijos autorius, Algirdo laikų Kernavės profe­sorius ir galiausiai Vytauto mokytojas bei bičiulis, jo bibliotekos Vilniaus Aukštutinėje pilyje saugotojas.    

     Kiek vėliau buvo pasijuokta iš tuo metu labai populiarios ro­mėniškos lietuvių kilmės teorijos. Ten aprašomas dvarininkas Giark-Alaus, kuris perskaitęs apie atsitiktinai surastą Babilono bokštą. Tada jis prisiminės, kad jo tauta kilusi iš Babilono. Žemiaytis – tautos protėvis Babilono bokšte turėjęs aukštą vietą, mat nuomojo kambarį 52-ame aukšte ir ten ramiai gerdavo porte­rį. Bet kai Babilone susimaišiusios kalbos, porterio vietoje jam padavę acto. Supykęs dėl tokių nevykusių juokų, apleido Babiloną ir nuvyko į Šiaurės vakarų šalį (turima omenyje Palemono atvy­kimo Lietuvon legenda). Tačiau romėnai užpuolę tą kraštą, išgėrę porterį, dėl ko kilusios aršios kovos, aprašytos knygoje „Apie lie­tuvių tautą ir kalbą” (įgeliama K. Bogušui). Ponas Giark-Alaus nukeliavęs į Babiloną ir ten jam pavykę rasti labai reikšmingą radinį – to paties Žemaičio medinį šaukštą, su kuriuo jis valgė iki šiol garsų šiupinį. Tą neįkainojamą radinį jis padovanojęs Baub­liui (satyros autorius šaiposi iš D. Poškos senienų rinkimo).    

     Šubravcai, aišku, negalėjo numatyti, kokį didelį vaidmenį lie­tuvių tautos atgimime ateityje suvaidins mėgėjiški Poškos, Bogušo, Narbuto tyrinėjimai, kad romantiški, istoriniam objektyvumui neretai nusižengiantys, jų veikalai stipriau budins tautinį susi­pratimą negu kritiškųjų istorikų darbai.    

     Pro išviršinį moralizuojantį „Gatvės žinių” toną, jų pastangas „pagerinti”, „patobulinti” šlėktas, akivaizdžiai jaučiamos antifeodalinės ir antiklerikalinės laikraščio tendencijos. Daugelio šubravcų idealas buvo kiek naivokai, idealizuotai suprasti kapitalistiniai santykiai – tuo metu, be abejo, pažangi gamybinių santykių forma.    

     „Gatvės žinios” neretai skelbė straipsnius ir satyras, pliekian­čias kai kurių dvasininkų veikla: jų savanaudiškumą, godumą pi­nigams, tikinčiųjų pamaldumo panaudojimą piktam. Gana ryžtin­gai priešinamasi jėzuitų pretenzijoms dėl mokslo ir mokymo. Skirtingai nuo jėzuitų, kurie jaunąją kartą reikalavo auklėti reli­gijos ir paklusnumo valdžiai dvasia, Šubravcai siekė mokslą ir mokymą išlaisvinti iš religijos varžtų. Jie pašiepė ir tuos kilmin­guosius studentus, kurie atsidurdavo universitete tik išviršiniam blizgesiui, o ne gilių, praktiniam darbui reikalingų žinių įgyti. Antiklerikalinės „Gatvės žinių” tendencijos bene ryškiausiai atsi­spindi šubraveo A. Goreckio rašytose eilutėse: „Šventojo tikėjimo skelbėjai, nebodami, kad nekaltieji verkia, yra parsidavę tiro­nams. Girdami blogus ponus, tampa niekšais ir veltėdžiais. Pilni pragariško pamišimo, liaudį laikydami aklą, mindo savo brolių galvas, meilę artimui tik žodžiais skelbdami. Tiems, kuriems teisybė brangi, priekaištauja [...) bendru atsiperka šūkiu: esi burno­tojas, esi bedievis”. To meto Lietuvoje panašios mintys buvo negirdėta erezija, todėl reakcija aiškinasi: „Autorius nekėlė sau uždavinio išniekinti visą šį iš pašaukimo šventą luomą, tačiau smerkia tuos, kurie savo pažiūromis, gyvenimu ir papročiais jam daro nešlovę”.    

     Tuo tarpu svarbesnės politinės problemos „Gatvės žinių” pus­lapiuose nebuvo keliamos. Iš pirmo žvilgsnio net gali susidaryti įspūdis, jog šubravcai buvo lojalūs carizmui. Tačiau negalima pa­miršti cenzūros laikraščiui keliamų reikalavimų, kurie neretai ver­tė tenkintis mažiau opių krašto negerovių kritika, nutylint svar­biausias.    

     Didelė dalis Lietuvos bajorijos šubravcų ir jų laikraščio nemė­go. Jų požiūrį į draugiją taikliai išreiškė patys šubravcai, „Gatvės žiniose” patalpindami tariamo skaitytojo laišką: ,,Jūs, Nenaudė­liai, esate plikšiai, neturite už ką nusipirkti vyno ar alaus, o tokių dykūnų išgerti taip pat niekas nepakviečia. Ponas Kamarnikas (Teismo vykdytojas) [...] tvirtino, kad pasaulyje taip jau surė­dyta, jog neturtingas keikia turtingąjį, kvailys – protingąjį, bau­džiauninkas – šlėktą [. ..]” Apie tai, kaip taikliai ir skaudžiai „Gatvės žinios” pašiepdavo kai kuriuos feodalų klasės atstovus, byloja Vilniuje platintas anoniminis paskvilis, kurio autorius šubravcus už tai, kad jie išduoda ir juodina savo „brolius”, anaiptol nejuokaudamas, ragino pakarti.    

     Kritikuodami feodalus, šubravcai stengėsi remtis viduriniai­siais visuomenės sluoksniais ir susilaukė jų pritarimo bei paramos, „Gatvės žinias” skaitė filomatai-filaretai; šis laikraštis turėjo nemažą poveikį jų pasaulėžiūros formavimuisi, o vienas iš šios anti­carinės organizacijos vadovų – T. Žanas priklausė šubravcų or­ganizacijai. Tačiau ,,Gatvės žinios” galėjo veikti tik mokančią skaityti visuomenės dalį. Lenkų kalba leidžiamas laikraštis nega­lėjo būti prieinamas paprastai liaudžiai, kuri, beje, nemokėjo skai­tyti ir savo gimtąja lietuvių kalba. Šiandien sunku spręsti, ar bent dalinai buvo įgyvendinta šubravcų svajonė per viduriniuosius visuomenės sluoksnius savo idėjas išplatinti baudžiauninkų tar­pe. Žiūrėdami į liaudį iš „globėjiškų” liberalinių pozicijų, šub­ravcai pervertino savo misiją ir galimybes.    

     „Gatvės žinios” paplito labai plačiai. Laikraštis buvo skaito­mas Baltarusijoje, Volynėje, Podolėje, pasiekdavo Varšuvą, netgi užsienyje gyvenusius lenkus. „Gatvės žinias” skaitydavo pats caras Aleksandras I ir vėliau išgarsėjęs ministras Arakčejevas. Amži­ninkų liudijimu, laikraščio numeriai būdavo tol skaitomi, kol vi­siškai sudildavo.    

     Nedaugelis „Gatvės žinių” pašieptų asmenų išdrįsdavo stoti j atvirą kovą su šiuo satyriniu leidiniu. Jei užkabintasis parašy­davo redakcijai pasipiktinimo kupiną laišką, laikraštis noriai jį skelbdavo, nevengdamas atviros polemikos, ir paprastai šią kovą laimėdavo. Pats Vilniaus policijos viršininkas Šlykovas, laikraš­čio pavadintas piktadariu, bevelijo nutylėti.    

     Ilgoką laiką sekę „Gatvės žiniose” talpinamą medžiagą, aukš­tieji cariniai pareigūnai šubravcų veikloje įžiūrėjo antivalstybinį pobūdį, 1822 m. balandžio mėnesį laikraštis buvo uždarytas. Parengtas 288 numeris nebeišėjo. Nustojo gyvuoti ir šubravcų draugija.    

     Nuo to laiko labai pagriežtinama cenzūra ir likusiems laikraš­čiams. „Liberalizmo” laikmetis baigėsi.    

 

     Išvados  

  

     Pirmasis satyrinis laikraštis Lietuvoje „Gatvės žinios” pradė­tas leisti 1816 m. rugpjūčio mėnesį. Jo leidėjai – šubravcų orga­nizacijos nariai, daugiausia su Vilniaus universitetu susiję pa­žangūs mokslininkai ir literatai: K. Kontrimas, M. Balinskis, A. Marcinovskis, J. Richteris, A. Sniadeckis ir kiti.    

     Svarbiausiu savo organizacijos uždaviniu šubravcai laikė kovą su visuomenės ydomis, visų pirma, socialinėmis. Šmaikščios saty­ros „Gatvės žinių” puslapiuose buvo pagrindinis jų ginklas. Laik­raščio puslapiuose šubravcai daug vietos skyrė baudžiavinio vals­tiečių išnaudojimo kritikai, propagavo pažangesnius kapitalistinius gamybinius santykius. Reikšmingiausios satyros šia tema – A. Marcinovskio „Valstiečių plakimo mašina”, A. Sniadeckio „Gu­liverio kelionių tęsinys” ir kitos.    

     Šubravcai vylėsi pagerinti bajorų luomą, todėl kritikavo jo ydas: dvasinį skurdumą, pomėgį bylinėtis, dykinėjimą, tituloma-niją, svetimybių garbinimą. „Gatvės žinios” aštriai kritikavo atskirų dvasininkų veikla, ta­čiau neskelbė karo visam įų luomui.    

     Daugelis šubravcų nepritarė XIX a. pradžioje pasireiškusioms lietuvių kultūrinio ir ypač tautinio atskirumo tendencijoms. Sa­vo laikraštyje jie pašiepė D. Pošką ir jo Baublį, kritikavo kai ku­riuos K. Bogušo veikalo „Apie lietuvių tautos ir kalbos pradžią” teiginius bei lietuvių romėniškos kilmės teoriją. Kartu jie rinko duomenis lietuvių mitologijos istorijai, pabrėžė savo „lietuvišką” kilmę.    

     „Gatvės žinios” prisidėjo prie filomatų-filaretų pasaulėžiūros formavimosi, prieštaringai veikė lietuvių kultūrinį judėjimą. 1822 m. balandžio mėn., parengus 288 laikraščio numerį, cari­nė cenzūra jį uždarė.    

 

     Istorija XX (1 sąsiuvinis). – V.: Mokslas, 1980.