Jo atminimui įrengta nemažai atminimo lentų, jo vardu pavadinta gimnazija, jo garbei vyksta įvairūs renginiai, net šachmatų turnyrai... Lietuvoje apie šį asmenį rašant reikia būti atsargiam, nes jo dukra – aktyvi politikė, buvusi Seimo narė – jai nepatinkančius autorius karts nuo karto apkaltina tėvo šmeižimu ir reikalauja kelti baudžiamas bylas.
Adolfas Ramanauskas-Vanagas žinomas dar ir nuolatiniais LGGRTC atstovų pareiškimais, kad „partizanų vadai su Holokaustu nesusiję“. Štai vienas jų:
„Dėl pokario pasipriešinimo vadų Juozo Lukšos ir Adolfo Ramanausko, Izraelio interneto svetainėje kaltinamų žydų genocidu Antrojo pasaulinio karo metais, informuojame, kad Adolfas Ramanauskas, prasidėjus Vokietijos–SSRS karui atvyko į Druskininkus, įstojo į 1941 m. birželio mėn. sukilėlių gretas ir tapo turto apsaugos būrio vadu. Būryje buvo 18 žmonių. Tapęs vadu skirstė būrio vyrus „į sargybas, prie įvairių sandėlių ir krautuvių, kuriuose buvo likęs turtas. Daugiau šis būrys [...] niekuo neužsiminėjo [...]. Kokių nors baudžiamųjų veiksmų šis būrys nevykdė, nes miestelyje tuo metu jau buvo susiorganizavusi policija“. Ginklo A.Ramanauskas neturėjo, o maždaug po 2 savaičių įsidarbino kurorto valdyboje. (...) PAGRINDAS. Adolfo Ramanausko 1957 m. birželio 17 d. ir 1957 m. liepos 9 d. tardymo protokolai, Lietuvos ypatingasis archyvas (toliau – LYA), b. Nr. 44618/3, t. 2, l. 240–241, 284.“
Vienu Lietuvos politikų sprendimu sovietinės teisėtvarkos surinkti įrodymai tapo niekiniais. Na, dar pripažįstama tai, ką žmogus pats apie save pasakė, bet net ir tuo neretai abejojama teigiant, kad parodymai galėjo būti išgauti prievarta. Taigi šios LGGRTC nuorodos kaip ir nepakaktų tvirtinti, kad Adolfas Ramanauskas vadovavo vienam iš 1941 metų sukilėlių būrių Druskininkuose.
Visgi yra ir dar vienas šaltinis, tvirtinantis kad A. Ramanauskas-Vanagas buvo sukilėlių vadas. Tai jo atsiminimų knyga „Daugel krito sūnų“ (Vilnius, 1991), kurioje rašoma:
„...išsilaisvinimo iš bolševikinės okupacijos dienomis vadovavau partizanų būriui Druskininkų apylinkėse ir miestelyje“.
Taigi tvirtinimas dėl vadovavimo partizanų būriui, atrodo, yra tiesa. Bet sovietams duotose parodymuose tvirtinama, kad partizanų būrys buvo neginkluotas. Štai šis teiginys atrodo labai abejotinas, panašus į bandymą išsisukti nuo atsakomybės.
Kad ir kos fantastiškas būtų pasakojimas apie neginkluotus sukilėlius, tačiau LGGRTC jį priima už gryną pinigą. Na taip, jei būrys neginkluotas, vadinasi, negalėjo prisidėti prie žydų žudynių. Praėjo daug laiko ir galbūt tikimasi, kad įrodymų, ar Adolfas Ramanauskas tuo metu turėjo ginklą, neatsiras.
Naivu? Galbūt, tik nuo nacių okupacijos laikų išliko dokumentai apie Druskininkų sukilėlių nuginklavimą ir apie jų darbus. Tvarkingi buvo to meto pareigūnai, paliko nemažai raportų. Keista, bet istorikais prisistatantys LGGRTC darbuotojai apsimeta tų dokumentų nežinantys. Dalį jų dar 1973 metais išleistame rinkinyje „Masinės žudynės Lietuvoje“ (2 dalis) paskelbė sovietai. Štai:
Druskininkų policijos vadas 1941 m. liepos 14 dieną raportuoja Alytaus policijos vadui:
„Pranešu Tamstai, kad buvau užmezgęs santykius su Merkinės ortskomendantu, bet užvakar į Druskininkus atvyko vokiečių kariuomenės dalinys ir įsteigė savo komendatūrą. Lietuvių komendatūrą panaikino. Burmistru, kaip ir seniau, paskyrė Luobikį, aš esu policaišefu.
Žydai komendanto parėdymu šiandieną užsidės ant dešinės rankos baltą juostą su Dovydo žvaigžde ir per dvi dienas žydai bus apgyvendinti įsteigtame žydų kvartale. Žydai varomi darban.
Kurorto direktoriaus pareigas eina daktaras Gylys. Visi ginklai ir kariuomenių bei Sovietų sąjungos turtas įsakytas surinkti ir atiduoti vokiečiams. Poliocijai paliko 25 šautuvus. Be to, leidžia laikyti neginkluotų tvarkdarių Ordungdienst.
Daboklėn pasodinti 25 žmonės. Vienuolikos komunistų bylos buvo perduotos Merkinės komendantui, bet atvykus į Merkinę ir į Druskininkus naujiems komendantams, bylų sprendimas užsivilkino. Esant reikalui, prašau atsiųsti policijai ant rankovių juostų 14 štukų. Policijos etatą kol kas numatau iš 15 žmonių, bet juostos reikalingos kitiems ginkluotiems žmonėms.
Vietos policijos vadas“
(Lietuvos CVA, f. 1436, ap.1, b. 12, t. 122)
Iš šio raporto matyti, kad Druskininkų sukilėliai buvo nuginkluoti tik 1941 m. liepos 12 dieną. Nepaisant to, policija turėjo papildomai ginklų. Ten pat yra paskelbtos ir 1941 m. liepos 18 d. raporto ištraukos:
„Į Tamstos pastatytus klausimus pranešu:
1. Druskininkų miesto ir valsčiaus yra sušaudyta 26 komunistai, vienas plėšikas ir vienas provokatorius skundikas – viso 28 žmonės.
2. Šiuo laiku daboklėje sėdi vienas komunistas.
3. Policijos priežiūroje yra 14 asmenų. (...)
11. Partizanų yra 38, visi vokiečių nuginkluoti. Jiems vadovauja buv. pasienio policijos rajono viršininkas atsargos ltn. Jakavonis. Šiuo tarpu partizanai nakties metu patruliuoja gatvėmis, saugo sandėlius ir bazes, padeda policijai perkraustyti žydus į atskirą kvartalą. Apsitvarkius, tuoj jų pagalbos reikalingumas sumažės. (...)
24. Blogiausia, kad liepos 15 d. vokiečių komendanto parėdymu Druskininkų policija tapo nuginkluota. Tas neigiamai atsiliepė į pareigūnų ir kitų lietuvių ūpą. Bijoma, kad lenkai gali pradėti aktyviau pasireikšti. Ginklų atėmimą rišame su lenkų norais ir nusiskundimais vokiečių komendantui.
Raportą pasirašė nuovados viršininkas V. Bajerčius.“
(Lietuvos CVA, f. 1436, ap. 1. b.29, l. 67)
Taigi turime ir trumpą sukilėlių veiklos aprašymą – sušaudyti 28 žmonės. Pagal nužudytų „komunistų“ skaičių galima pagalvoti, kad Druskininkai buvo didelis miestas, nors karo pradžioje jame gyveno mažiau nei 2,5 tūkstančio gyventojų. Nelabai aišku, kokiais kriterijais vadovaudamiesi šaudytojai nusprendė, kas komunistas, o kas provokatorius. Iš raportų matyti, kad sukilėliai buvo įtraukti ir į žydų persekiojimus. O kaip pamenam, A. Ramanauskas buvo ne eilinis sukilėlis, o sukilėlių vadas.
Istorikas Arūnas Bubnys straipsnyje „Holokaustas Alytaus apskrityje 1941 m.“ („Genocidas ir rezistencija“ 2012 m. Nr. 1), remdamasis P. Tertelio 1944 m. liepos 19 d. tardymo protokolu (LYA, f. K-1, ap. 58, b. 44385/3, l. 5–6), taip aprašo vieną tyčiojimosi iš žydų epizodą:
„Policijos nuovados viršininkui buvo pavaldus vadinamasis partizanų būrys, kuriam tuomet priklausė 38 asmenys (būrio vadas – ats. ltn. Jakavonis). Partizanai (vėliau reorganizuoti į pagalbinės policijos būrį) naktimis patruliavo gatvėse, saugojo sandėlius ir bazes, padėjo policijai perkelti žydus į getą, kuris pradėtas steigti 1941 m. liepos 16 d. Nacių okupacijos pradžioje policininkai, surinkę apie 60 žydų, įsakė jiems sunaikinti SSRS vadų skulptūras. Kadangi žydai nenorėjo to daryti, policininkai ėmė mušti juos šautuvų buožėmis ir grasino sušaudyti. Tada žydai nugriovė skulptūras, o šipulius sumetė į duobę.“
A. Bubnys yra vienas iš LGGRTCvadovų, taigi nesitiki, kad centrui nėra žinoma, kada buvo nuginkluoti Druskininkų sukilėliai. Negi A. Bubnys nežino, kad sukilėliai, kurių vienam būriui vadovavo A. Ramanauskas-Vanagas, persekiojo žydus ir varė juos į getą?
Tolesnis Druskininkų žydų likimas buvo tragiškas. 1942 m. rugpjūtį juos perkėlė į Kielbasino stovyklą prie Gardino, o po kelių savaičių išvežė į Treblinkos mirties stovyklą.
Evaldas Balčiūnas
2014 m. balandis
