Vilma Pajuodienė-Fiokla. Būti anarchistu (-e)
JUODRAŠTIS NR.1 (2008 liepa)

Fiokla      Rašau „būti” anarchistu, o ne juo „tapti“. Todėl, kad anarchizmas – tai visų pirma dvasios būsena, jos gyvybiškumas, kūrybiškumas ir maištas, o tik paskui – saviindentifikacija kurioje nors anarchizmo srovėje. Anarchistu gimsti, esi ir miršti. Kiekvienam anarchistui įgimtas laisvės troškimas, kuris vėliau priverčia užsiimti tikrojo žmogiškumo paieškomis, nesiliaujančiomis visą gyvenimą. Mes niekados nesakome, kad jau va, jau esu savimi patenkintas. Mūsų sielos nerimsta, o dvasia ryškia ugnimi dega visą gyvenimą... Taigi savojo anarchizmo paieškos – nesibaigiantis procesas, reiškiantis mūsų pasirinkimą – kasdien konfrontuoti su melu, nelygybe ir vergyste.


      Savo sąmoningą anarchistinio pasipriešinimo kelią pradėjau tarp gatvės pankų 1988-1989 metais. Tais laikais mūsuose sklandę šūkiai „Gyvenk linksmai – mirk devyniolikos!“ ir „No future!“ manęs kažkaip nepribaigė, nors daugelis tada „perdegė“ ir „sudegė“. Prieš tuometinę muštro ir baimės užzombintą sovietinę visuomenę maištavome demonstruodami savo įkarštį ir aistrą gyvenimui. Buvom sistemos priešai ir jos „brokas“, savanoriai tremtiniai.

      Nors iš šalies atrodėme kaip prakeikti apskurę bedaliai, bet apokaliptinis prakeiksmas „kadangi esi drungnas ir nei karštas, nei šaltas, Aš išspjausiu tave iš savo burnos“ (Apr 3, 15–16) tikrai buvo skirtas ne mums. Atvirkščiai, „gyvaisiais numirėliais“ vadinome kaip tik tuometinę „drungnųjų“ prisitaikėlių visuomenę (beje, tie numirėliai niekur nedingo, jie tik įsigijo geresnius automobilius).

      Kvėpavome pilna krūtine, stengėmės visavertiškai nugyventi kiekvieną dieną, degėme ir ieškojome atsakymų į vėl ir vėl iškylančius klausimus, drąsiai pasitikome „visuomet teisiųjų“ iššūkius. Apie anarchistines teorijas žinojome tik iš nuogirdų, kažką – iš Machnovijos stebuklo, kažką – iš bakunininkų (pvz., juokelį, kad jie nesiprausdavo, nes pirtyse gamino bombas). Nors vienintelis aiškesnis anarchizmo apibrėžimas buvo V. Cojaus (grupė „Kino“) dainos „Mama – anarchija, papa – stakan portveina“ priedainis, bet mes kažkokiu būdu sugebėjome užčiuopti tą anarchizmo esmę ir suformuoti savo pirmines pažiūras. Pažiūras į tikrąjį žmogiškumą.

      Purvini pankai buvo mano geriausi žmogiškos meilės ir tolerancijos mokytojai. Iš jų išmokau ir esminio dalyko – pasitikėti žmonėmis. Šis pasitikėjimas – fundamentalus kiekvieno anarchisto būdo bruožas. „Neteisk ir nebūsi teisiamas“ – dažnai iš sakyklų kartojama frazė, bet tūli puritonai, linkę teisti ir pasmerkti žmogų už menkiausią prasižengimą, turbūt didžiai nustebtų sužinoję, kaip dažnai mes kultivavome šią dorybę. Atleisti draugui buvo kasdienis poelgis, šia savybe pasižymėjo net arogantiškiausi visoje Sovietų Sąjungoje Estijos pankai.

      Prisimenu, kaip nusibastę į Taliną, be pinigų ir alkani, radome prieglobstį metaluojančių ir pankuojančių estų draugijoje, šėlome ir linksminomės gana prabangiame vieno estuko tėvų bute, kuriame stovėjo didžiulis akvariumas su dviem plaukiojančiais retos rūšies žuveliokais teleskopinėmis akimis. Žuveliokai buvo tokie brangūs, kad mums jie buvo „pristatyti“ kaip to buto savininkų šeimos nariai. Bet, nepaisant visų „oficialumų“, vienas svetingai priglaustas mūsiškis linksmybių įkarštyje, jau gerokai apkvaitęs ir pablūdęs, susižvejojo brangųjį žuvelioką ir... negailestingai nukando jam galvą. Nežinia, kas jam tada pasivaideno (tie padarai buvo išties demoniškos išvaizdos), bet toks poelgis, rodos, garantavo, kad mes visi būsime su trenksmu išmesti iš jaukaus prieglobsčio į šaltą gruodžio naktį. Bandėme gelbėti situaciją, piktadarybę nuslėpti bent iki ryto – pridengti akvariumą su ten plūduriuojančiu žuvusiuoju, tačiau gana greitai žuvies lavonėlis buvo surastas. Viena estė mergina ėmė jį apraudoti. Na, visas tas rafinuotas interjeras su akvariumu ir verkšlenimais mūsiškiams tik žadino cinizmą ir vietoj atsiprašymo kažkas net pasiūlė (lietuviškai) tą žuvį išsikepti...

      Šitoks tėvynainių elgesys bent jau man pasirodė neatleistinai bjaurus ir, turint omenyje, kad mes buvome svečiuose pas estus, kurie nuolat demonstruodavo savo pranašumą, mintyse jau piešiau klajonių naktyje ir šaltyje po nuošalų Talino kvartalą vaizdus... Bet viskas susiklostė „pankiškai“. Žuvžudys netrukus buvo paskelbtas „psichiškai išsekusiu“, per daug „primaišiusiu“ ir dėl to nepakaltinamu. Jam buvo mielaširdingai atleista pasitenkinus kelių sakinių pamokslu estų, rusų ir anglų kalbų mišiniu, o visą susitaikymą apvainikavo bendras parūkymas balkone... Ryte jau niekas nebeprisiminė nei to nesusipratimo, nei nuoskaudų... Išsiskyrėme kaip geriausi draugai, gavome netgi racionalų pasiūlymą merginoms į Lietuvos pusę saugiai keliauti vieno iš bičiulių estų motinos (ji pasirodė esanti dujų tiekimo įmonės vadovė) darbovietės transportu. Gerą šimtą kilometrų iki kažkokio Estijos ir Latvijos pasienio miestelio „saugiai“ važiavome senu MAZ, prifarširuotu propano balionų, su visiškai nusenusiu vairuotoju už vairo. Ir nepaisant to, kad visą kelią turėjome tikrinti, ar jis (vairuotojas) dar nemirė, o ties posūkiais – melstis visų pasaulio religijų maldomis, vis dėlto buvome dėkingi Marekui ir jo mamai už žmogišką rūpestį.

      Tęsiant atlaidumo temą norisi pabrėžti, kad tokie smulkūs „apknisimai“, kaip pragerti bendram reikalui skirti „skladkės“ pinigai, išsiblaškymai ir neatsakingumai, pamirštant paimti kad ir žadėtąją palapinę išvykai į gamtą gegužės mėnesį, nebuvo laikomi jokia nepagarba ar piktadarybe. Na, gal pamiršo, gal ką sutiko, gal rytoj ateis, gal labai troškino... Tiesiog buvo kažkoks keistas savas moralės kodeksas, kuris mokė į kitų silpnybes žiūrėti iš savo silpnybių pozicijų.

      Taigi pagyvenus „pankiškai”, vėliau teko savotiškai integruotis į „normaliųjų“ visuomenę. Sunkiausia buvo priprasti „šliaužioti“ prašant atleidimo. Ir dabar sunku suvokti tuos atsiprašymo ir atleidimo ritualus. Pasaulis pilnas neklystančių pasipūtėlių, kurie suklupusiems atleidžia taip, tarsi valdovai nuo savo dramblio kaulo sostų – kaip kokie hierarchai, kaip „aukštesnieji” ir „geresnieji”. Smerkti ir teisti – teatrališkas ritualas, atleisti ir priimti – brangiausia indulgencija. Žmonės, kuriantys hierarchijas, pirmiausiai jas susikuria savo viduje. Jie skirsto ir rūšiuoja žmones į „vertus atleidimo“ ir nevertus net būti po Saule...

      Tiek paniekos, kiek patyriau kelis metus būdama su gatvės pankais, manau, užteks visam gyvenimui. Vien už tai, kad atrodėm truputį kitaip (išvaizda nė iš tolo neprilygom šiuolaikiniams pankams), kad mąstėm ir gyvenom ne taip, kaip visi, mus persekiojo, mėtė iš mokyklų, varė iš namų ir net imdavosi represijų. Vaikinams – tarybinė armija su KGB „rekomendacijomis“, merginoms – paslaugūs sovietiniai psichiatrai.

      Šitaip sistema „taisė broką“. Tais laikais būti už „sistemos“ ribų ar, dar blogiau, prieš ją eiti, reiškė tapti nusikaltėliu, kuriam nėra atleidimo. Ir visai nesvarbu, kad priešinomės tik savo pačių gyvenimo, ateities ir gerbūvio sąskaita. Paaugliai nuplyšusiais drabužiais ir cukraus sirupu suklijuotais plaukais buvo tarybinės visuomenės priešai. Tvirtai sakau: visuomenės, nes, rodos, prieš mus buvo visi. Mokytojai atvirai tyčiodavosi, tėvai gėdijosi, ir net bjauriausia traukinio palydovė nušiurusiu kuodu nepraleisdavo progos viešai aprėkti.

      Tiesa, mažai kas tepasikeitė... Tie patys mokytojai, kurie mus vertė prisiekti Leninui, dabar verčia mano vaikus melstis Trispalvei. Agresyvūs tarybiniai milicininkai, spardę mus sunkiais kerziniais batais, persirengė „gražesnėmis“ uniformomis ir tapo dar agresyvesniais policininkais. O didžiausi ideologiniai priešai – apsukrūs turginiai „farcovščikai“ – tapo didžiai gerbiamais ir klestinčiais verslininkais stilingomis barzdelėmis...

      Mitui, kad anarchizmas – tai maištaujančių paauglių ideologija, jau gal šimtas metų, o teiginys, kad iš anarchizmo išaugama – visiška nesąmonė. Keičiasi anarchizmo išraiškos formos, bet pati anarchistinė dvasia – nemari, jei ji, aišku, tikra. Manau, kad pas anarchistus viskas kitaip nei pas „normalius“ žmones, kad anarchistai pirmiausia „atlieka praktiką“ pankuodami ar kitaip įsitraukdami į jaunimo judėjimus, ir tik paskui, jei susiklosto palankios aplinkybės, ima rimtai studijuoti anarchistines teorijas, taikyti šias teorijas kūryboje bei profesinėje veikloje.  

      Menas, filosofija ir publicistika – parankiausios sritys subrendusiam anarchistui realizuoti savo maištą. Gal todėl tarp vyresnės kartos anarchistų dauguma humanitarai, kurie tą pačią savanorišką tremtį realizuoja per nonkonformistinę kūrybą ir kritinę mintį.

      Pabaigai noriu pasakyti, kad būti anarchistu visuomet vienodai sunku – ar alkanam pankui klajoti po pasaulį, ar vėliau laviruoti, kad išgyventum, išaugintum vaikus ir nepasiduotum „sistemai“. Mokytojų patyčias keičia kolegų sarkazmas, alkaną klajojimą – buitiniai nepritekliai.

      Todėl jaunam žmogui, kuris vis dar ieško savęs, patarčiau:
      – Nori matyti besišypsančią savo motiną – nebūk anarchistu.
      – Nori matyti viskuo aprūpintus ir sočius savo vaikus – nebūk anarchistu.
      – Nori būti visų mylimas – nebūk anarchistu.
      – Jei tik gali – nebūk anarchistu.
      – Būk anarchistu tik tada, jei negali juo nebūti.


      alt

      Nevalstybinės politikos ir neoficialiosios kultūros žurnalas „Juodraštis“, 2008 m. Nr. 1
      Daygiau „Juodraščio“ tekstų: www.anarchija.lt/index.php/juodrastis.html