Ne vienos vyskupijos liga
Pedofilijos skandalai lyg sniego griūtis prasidėjo 2002 metais, kada paaiškėjo, jog JAV nuo praėjusio amžiaus šešto dešimtmečio daugiau nei 4 tūkstančiai kunigų lytiškai išnaudojo apie 11 tūkstančių vaikų. Iki 2004 metų JAV kunigus lytiniu išnaudojimu apkaltino 10 667 žmonės. Maždaug pusė kaltinimus kunigams pateikusių nukentėjusiųjų sakė, kad nuo praėjusio amžiaus šešto dešimtmečio iki 2002 metų lytinę prievartą patyrė ne po kartą.
2007 m. dėl seksualinio išnaudojimo buvo įteikti dar 689 pareiškimai. Iki 2008 m. balandžio JAV katalikų bažnyčia kunigų pedofilų aukoms už padarytą žalą buvo sumokėjusi 2 mlrd. dolerių (apie 4,6 mlrd. litų). 2009 m. gegužę panašus skandalas nauja jėga užvirė ir Airijoje. Čia buvo paviešinta ataskaita, kuri apnuogino Katalikų bažnyčios globotų vaikų patirtą prievartą. Dokumentą paskelbė komisija, devynerius metus tyrusi žiaurumus, kuriuos nuo praėjusio amžiaus ketvirto iki dešimto dešimtmečio patyrė Katalikų bažnyčios globojami airių vaikai.
Ataskaitoje surinkta šimtai liudijimų, kurie atskleidžia, jog šimtai vaikų pramonės ir pataisos mokyklose turėjo liūdnų, o kartais iš tiesų tragiškų patirčių, už kurias atsakingi suaugusieji – juos prižiūrėję religinių kongregacijų nariai, pasauliečiai, iš išorės atėję žmonės, vyresni mokyklų auklėtiniai, kurie kartais irgi išnaudodavo, skriausdavo jaunesnius. Išmokų suma aukoms Airijoje gali siekti nuo 2 iki 11 mlrd. eurų (6,9–37,9 mlrd. litų).
Pedofilijos skandalas sukrėtė ir Italiją, kai išaiškėjo, kad kunigai tvirkindavo pavyzdine laikytos kurčnebylių prieglaudos auklėtinius. Apie seksualinį išnaudojimą Italijos spaudai pranešė 67 draugėn susibūrę buvę internato auklėtiniai. Jie paskelbė apie 30 metų trukusį seksualinį išnaudojimą, už kurį, pasak aukų, atsakingi 25 ugdymo įstaigoje dirbę kunigai ir vienuoliai. Liudininkai teigia, kad nuo pedofilų dvasininkų gali būti nukentėję per šimtą asmenų. Prievartos ir seksualinio išnaudojimo aktai vyko visur: dušuose ir miegamuosiuose, kunigų kambariuose ir netgi klausykloje.
Pasak liudininkų, seksualinė prievarta prieš vaikus prasidėjo dar 1950-aisiais ir, jų žiniomis, truko iki 1984 metų. Skandalas dėl dvasininkų pedofilijos Vokietijoje įsiplieskė sausį, kai paaiškėjo, kad vienoje prestižiškiausių šalies mokymo įstaigų – jėzuitų Petro Kanizijaus gimnazijoje Berlyne du kunigai praėjusio amžiaus aštuntajame ir devintajame dešimtmetyje seksualiai prievartavo mokinius. Skandalas ėmė sparčiai plėstis ir dabar jau apima du trečdalius iš 27 šalies vyskupijų, o apie savo patirtą prievartą išdrįsta papasakoti vis daugiau dvasininkų aukų.
Taigi kalba eina ne apie pavienius kunigus ar atsitiktinius nusikaltimus. Jau ir kai kurie dvasininkai pripažįsta, kad tai – netgi ne kai kurių vyskupijų ar tam tikros šalies, kad tai - visos Katalikų bažnyčios liga. „Turime rimtai apvalyti Bažnyčią, – aukštas popiežiaus Benedikto XVI kardinolas Valteris Kasperas sakė Italijos dienraščiui „La Repubblica“. Kardinolo nuomone, ši problema turėtų būti plačiau išanalizuota. „Galbūt visoje Bažnyčioje, o ne vienoje šalyje", – apibendrino dvasininkas. Šiandien jau kyla rimtų abejonių, ar kardinolo pasiryžimas taps visos bažnyčios pasiryžimu.
Bažnyčia tylėjo ilgai
Į akis krenta tai, kad visos istorijos senos, kunigų prievarta truko ne vienerius metus, o apie nusikaltimus žinojo ne tik pedofilai ir aukos, bet ir kas nors daugiau. Įsiplėskus skandalui Airijos katalikų bažnyčioje, jos primas ir Vyskupų Konferencijos pirmininkas Seanas Brady sakė: „Esu labai nuliūdęs ir jaučiu didelę gėdą dėl to, kad vaikai tose mokyklose kentėjo baisiais būdais.“ Tačiau, įvykiams rutuliojantis toliau, ėmė aiškėti, kad ir pats S. Brady žinojo apie vaikų kankinimus, bet nesiėmė reikiamų žingsnių. Negana to, nukentėjusiems vaikams buvo nurodytą... tylėti.
Kardinolas dabar ginasi dėl tokio savo vaidmens 1975 metais, bet visgi pripažįsta, kad dabar tokioje situacijoje elgtųsi kitaip. O kodėl apie galimą vaikų tvirkinimą dabartinis bažnyčios vadovas nesikreipė į teisėsaugą? Kardinolas teisinasi teisinasi labai painiai: jis žinojęs, jog tai kriminaliniai nusikaltimai, bet nemanęs, jog pranešti policijai – jo pareiga.
Reikia turėti omenyje, kad bažnyčia – labai uždara organizacija, savotiška „valstybė valstybėje“ ir nėra linkusi leisti kam nors „kištis į jos reikalus“. Netgi kai valstybė skiria lėšų tam tikriems bažnyčių projektams įgyvendinti, tarkim, remontuoti bažnyčios stogą, dvasininkai nelabai linkę įsileisti kontrolierius į savo „vidaus reikalus“. Jeigu dvasininkas 1975 metais būtų pranešęs policijai apie kito dvasininko daromus nusikaltimus, tai prilygtų vos ne žygdarbiui.
Kardinolas ir pats pripažįsta, kad 1970-aisiais buvo įprasta „apie tokius dalykus kalbėtis tyliai“. Dabar, kai apie dvasininkų nusikaltimus sužinojo visas pasaulis, nutylėti šitų dalykų nebėra kaip...
Pedofilijos aukos patiria tokią traumą, kad ir po daugelio metų ne visos ryžtasi prabilti apie skausmingus išgyvenimus. O kunigų pedofilų aukos patiria ne tik fizinę bei psichologinę, bet ir labai didelė dvasinę traumą. Juk tai tikinčių tėvų arba katalikų globėjų labai religingai auklėjami vaikai, ir kunigo įvaizdis jiems labai susijęs su religiniais įsitikinimais ir visa pasaulėjauta. Paprasčiau sakant, tikram katalikui kunigas nėra „toks pat žmogus“ arba „vienas iš mūsų“. Apie tai, kad „kunigas – irgi žmogus“, paprastai prabylama tik tada, kai jis padaro kokį nusikaltimą, ir jį reikia išteisinti. O normaliomis aplinkybėmis kunigas yra „Dievo tarpininkas“, paties Dievo suteiktų galių turintis „dvasinis tėvas“. Žodžiu, paties Dievo atstovas, toks tarsi vietinis Dievas... Ar jis gali elgtis blogai? Ar galima blogai galvoti ir kalbėti apie savo Dievą?..
Patyrę savo kunigų prievartą, kai kurie buvę ministrantai vėliau prisipažino nusivylę pačiu Dievu, nustoję tikėti į Dievą. Tai rodo, kad jie dievino kunigus, laikė juos pačių Dievu. Tokia aplinkybė labai palanki į pedofiliją linkusiems kunigams, ir jie sugeba pasinaudoti savo nepaprasta įtaka. Kuo labiau žmogus pasitiki kokia nors institucija ar konkrečiu asmeniu, tuo jis labiau pažeidžiamas.
„Esu labai nuliūdęs ir jaučiu didelę gėdą dėl to, kad vaikai tose mokyklose kentėjo baisiais būdais. Vaikai nusipelnė kitokio elgesio, ypač iš tų, kurie juos prižiūrėjo Jėzaus Kristaus vardu“, – dabar kalba S. Brady, ir jau negali suprasti, ar jis šneka nuoširdžiai, ar tik iš profesinės pareigos vartoja tam tikras frazes. Visgi jis prisipažino nesilaikęs vertybių, "kurias pats išpažįsta".
Kunigas gali ne viską
Kad ir kaip pikta dėl tylėjusių kunigų, turime pripažinti, kad pagal bažnyčios įstatymus kunigas gali ne viską, net ir tada, kai žino apie kito dvasininko padarytą kriminalinį nusikaltimą. Jeigu nuodėmklausys išklausė pedofilo ar kokio kito nusikaltėlio išpažinties, jis turi saugoti paslaptį. Negana to, jis negali net reikalauti, kad nusikaltėlis nueitų ir pasiduotų teisėsaugos institucijoms. Neseniai Vatikanas išaiškino, kad tarp nuodėmklausio ir nusidėjėlio turi būti absoliutus pasitikėjimas, todėl vienintelis dalykas, kurio gali tikėtis išpažinties atėjęs žmogus, – išrišimas. Tokia bažnyčios pozicija.
Nežiūrint į tai, kad itin griežta hierarchinė struktūra riboja dvasininkų galimybes viešai reikštis, visgi jau pasigirsta nepasitenkinimo balsų bažnyčios viduje. Tas niurnesys itin ryškus popiežiaus tėvynėje Vokietijoje, kur po pedofilijos skandalo buvo laukiama popiežiaus pareiškimo, bet sulaukta Vatikano atsakymo, kad tai esanti viso labo „prieš popiežių nukreipta akcija“.
„Daug Katalikų Bažnyčios tikinčiųjų apgailestauja dėl fakto, kad Benediktas XVI nesugebėjo pareikšti nė vieno užuojautos žodžio“, – spaudoje pareiškė Katalikų Bažnyčios disidentinio reformų judėjimo „Mes esame Bažnyčia“ (Wir Sind Kirche) padalinio Vokietijoje atstovas Kristianas Veisneris. Jo nuomone, popiežius Benediktas XVI „dar nesuvokė viso šio skandalo sukelto pavojaus masto“.
Airijos katalikai po kunigų pedofilijos skandalo sulaukė popiežiaus laiško, bet jis buvo sutiktas nevienareikšmiškai. Nors popiežius pripažino, kad vyskupai, atsakydami į pedofilijos skandalą, „padarė rimtų klaidų“, ir dalis aukų tokį pareiškimą pavadino „padrąsinančiu“, kita dalis nukentėjusiųjų pasijuto išduoti. Mat jie tikėjosi, kad popiežius pareikalaus pedofilijos skandalą dangsčiusio kardinolo S. Brady atsistatydinimo. Tačiau tokio raginimo niekam nebuvo pareikšta, nors kai kurie vyskupai atsistatydino savo iniciatyva. Vieninteliu vaistu Popiežius įvardijo nuoširdžią maldą.
Pedofilijos aukų organizacija „Vienas iš keturių“ teigia, kad popiežius turėjo tiesiogiai nurodyti . Brady atsistatydinti, nes jis dangstė pedofilijos skandalą, norėdamas išsaugoti gerą Bažnyčios vardą. Tačiau kaip tik dėl to, kad saugojo gerą bažnyčios vardą, kardinolas galėjo būti paliktas savo poste.
Ar Lietuva kitokia?
O dabar palieku spręsti patiems, ar tai galėjo vykti ir Lietuvoje, ar tai pas mus neįmanoma. Jeigu Lietuva, kurią juokais pavadiname ir Marijos žeme, yra kitokia šalis su kitokia bažnytine struktūra, o žmonės ne tokie jautrūs dvasininkų įtakai, tada, žinoma, mes apsidraudę nuo panašių sukrėtimų.
Kol kas esame girdėję tik apie vieną įtarimą kunigui. Kunigų lytinių nusikaltimų bylas tirianti Šventojo Sosto Tikėjimo mokymo kongregacija nuo visų pareigų nušalino ir kunigiškas teises apribojo daugiau nei penkis dešimtmečius Panevėžio vyskupijoje pastoracinį darbą dirbusiam 80-mečiam monsinjorui Juozapui Antanavičiui.
J.Antanavičius kaltinamas prieš du dešimtmečius lytiškai nuskriaudęs paauglį. Dabar Panevėžyje gyvenantis vyras apie tai pranešė Panevėžio vyskupijai ir Šventojo Sosto atstovams. Jis iš monsinjoro pareikalavo 6 mln. litų moralinės žalos atlyginimo arba netoli miesto centro esančio jo namo.
Prieš gerą dešimtmetį panašus skandalas buvo bekyląs Šiauliuose, bet jis niekuo nepasibaigė. Neliko nukentėjusiųjų - jie išvyko mokytis į užsienį, o jų tėvai, pajutę "per daug dėmesio", nebenorėjo audrinti aistrų. Pedofilija įtartas berniukų chorų steigėjas ir vadovas toliau dirba kunigu - jeigu kaltė neįrodyta, žmogus yra nekaltas.
