* Kad žmogus galėtų turėti būstą, jam reikia „judėjimo ir apsigyvenimo laisvės“.

* Kad žmogus galėtų pareikštų savo nuomonę, jam reikia „žodžio laisvės“.

* Kad žmogus galėtų parašyti laišką, jam reikia „teisės į susirašinėjimo privatumą“.

„Kiekvienas žmogus turi teisę į gyvenimą ir fizinę neliečiamybę. Asmenybės laisvė neliečiama. Šias teises gali apriboti tik įstatymas“.

Taigi ne tik gyveni, kalbi ir turi virš galvos stogą, bet ir gauni leidimą gyventi, kalbėti ir turėti būstą. Argi už tai reikia dėkoti valstybei? Tokia valstybės „malonė“ leidžia padaryti tik vieną logišką, bet nemalonaus turinio išvadą: valstybė, teikianti visas tas teises (netgi teisę gyventi!), yra aukščiausias teisėjas, savo nuožiūra tvarkantis pavaldinių gyvenimus ir galintis kėsintis į jų gyvybę, t.y. į elementarias egzistencijos sąlygas!

Bet kurioje kitoje situacijoje iš karto paaiškėtų, kad posakiu „AŠ LEIDŽIU TAU GYVENTI“ abejojama pačia galimybe gyventi; toks posakis turėtų prasmę, kai jį įštartų apsigalvojęs žmogžudys, nuleidžiantis ginklą. Tokia pat yra ir malonę teikianti valstybė. Visos tos elementarios egzistencijos sąlygos, užrašytos kaip teisės (netgi teisės gyventi!), valstybei nėra nei svarbios nei savaime suprantamos, priešingai – ji turi valdžią, kad jas suteiktų arba nesuteiktų.

Jeigu valstybė iš principo leidžia savo piliečiams gyventi, kalbėti ir persikelti į kitą vietovę, vadinasi, ji tuo suinteresuota. O tas egzistencijos sąlygas ir gyvenimo apraiškas, kurios neneša valstybei naudos, ji uždraudžia. Taip „teikdama“ teises, valstybė leidžia suprasti, kad žiūri į savo piliečius kaip į valdomą masę ir pajungia juos savo interesams „žemuosiuose parlamento rūmuose“, nurodydama tų teisių ribas.

Kada gyvenimas turi prasidėti ir kada turi baigtis – visa tai reguliuoja įstatymų straipsniai (pradedant karine prievole ir baigiant „teisių pasirinkimu“ pagrobimo atveju – taip atsitiko pagrobus Hansą Martiną Schleyerį, kurio teisė gyventi buvo atimta vien dėl to, kad „valstybė nenusileistų teroristams“). Valstybinė valdžia aprašo žmogaus teises ir tuo pačiu nurodo, kaip jos turi būti įgyvendinamos, todėl valstybė niekada „nepažeidžia“ nė vienos „pagrindinės teisės“; esant reikalui jos perrašomos pagal „pasikeitusius teisinės aplinkos reikalavimus“.

Tie, kurie prieš kelis metus atvyko į Vokietiją pasinaudoję politinio prieglobsčio teise, šiandien gali tikėtis tokios pat teisėtos deportacijos. Įkalinimas vienutėje visai neprieštarauja konstitucijai, o yra konkretus teroristo „teisės į asmeninę saviraišką įgyvendinimas“. („Jis netenka teisės apeliuoti į jam suteiktą teisę, bet ne į konstituciją“, – sakoma valstybinio politinio švietimo centro brošiūroje.).

Žmogaus teisės – tai principai, kurių laikydamasi valstybė nori valdyti savo piliečius, nuolat apeliuodama į tų principų prigimtį, kurią neva reikia saugoti. Ta „apsauga“ iš tikro apima visas piliečiams gyvybiškai svarbias sferas ir verčia juos laikytis teisinių institucijų nustatytų kriterijų.

Pirmasis teisinės valstybės principas skelbia „Žmogui reikia teisių“. Klausti „Kam?“ neleidžiama, nes taip būtų abejojama antrąja teisinės valstybės dogma: žmogui naudinga paklusti valdžiai, nes ši suteikia jam paspirtį visuose reikaluose.

Versta iš brošiūros „Argumente gegen die Politologie“ („Argumentai prieš politologiją“), Miunchenas, 1987. Iš www.gegenstandpunkt.com vertė EB

2011 01 07