Popietė. Praveriame vienos Vilniaus kavinės duris. Čia pamažėle būriuojasi žmonės. Vienų rankose alaus bokalas, kiti mėgaujasi vynu ar kava. Marga minia – pilnamečiai, nepilnamečiai, pagyvenusieji, prasigyvenusieji. Visi tarsi kažką pametę. Laukiame dėstytojo. Šiandien vyks paskaita apie neformalių savišvietos iniciatyvų istoriją. Konspektuoti nereikia, kolokviumo nebus. Egzaminų – irgi.

Kas tai? Koks nors klubas ar būrelis? Sąjūdis? O gal anarchistai kelia kasdienes revoliucijas? Beje, o kiek reikės mokėti už semestrą? Čia viskas nemokamai. Nemokamai? Argi gali taip būti? Taip, mes šviečiamės neformaliai ir nemokamai. Ne iš pareigos, o iš azarto. Tokia universitetinė savišvieta.

Lotynų kalboje „universitas” reiškia visumą. Jau pati pirmoji Lietuvos knyga ragino imti ją ir skaityti. Tiek išmokome. Tačiau, norėdamas pasiekti minėtą visumą, dar turi ir permanyti, ką perskaitei. O šiandienos universitetuose, primenančiuose dideles gamyklas, didelio permanymo nereikia. Iškalei, kas parašyta, įtikai dėstytojui, gavai pažymį – ir užmiršk!

Laisvasis universitetas man pirmiausia yra bendraminčių susibūrimo vieta. Vieta, kur renkamės ne dėl geresnė pažymio, storesnio diplomo ar solidesnės karjeros. Nieko bendra su rinka, ateitimi ir finansine gerove. Iš smalsumo visa tai. Tam tikru aspektu universitetas ir yra ta neformali vieta, kuri ne tik suteikia galimybę tobulėti, bet pati savaime skatina pažinimą. Panaši dvasia tvyrojo Antikoje (Platono akademijoje) arba XVIII amžiaus Europos salonuose ir alubariuose, kur žmonės rinkdavosi aptarinėti, diskutuoti ir praplėsti savo pažinimo horizontus.

Kaip viskas prasidėjo? 2008-ųjų pavasarį kilo Lietuvos studentų ir aktyvaus jaunimo nepasitenkinimas aukštojo mokslo reforma, kurią tada dar tik stengėsi „prastumti” dešinieji. Jau tada buvo baiminamasi, kad studijos bus neprieinamos daugeliui norinčiųjų – nebent norėtum savo noru kišti galvą į paskolų su dešimtprocentinėmis palūkanomis pelėkautus. Tačiau dabarties realijos – ne šio straipsnio tema. Tą pavasarį netgi buvo bandyta protestuoti užimant Vilniaus „Alma Mater“, kuriai iš motinos maitintojos grėsė tapti pamote lupikautoja. Bet vėliau kilo mintis sukurti kitokią erdvę, laisvą ir nuo naujųjų reformų, ir nuo pačios tradicinio universiteto disciplinos. Tokia erdvė buvo skandalingai įkurta 2008-ųjų rugsėjo 11-ąją Vilniuje.

Per pirmuosius savo gyvavimo metus LUNI tapo tikra ateities eksperimentų laboratorija. Jis tarsi klajoklis dažnai keitė savo vietą, į jo veiklą įsitraukė įvairių sričių žinovai, kurie laisvai dalijosi savo sukauptomis žiniomis, bendruomenė nuolatos keisdavosi, ateidavo vis nauji žmonės. Šiuo metu LUNI fakultetai veikia devyniose Lietuvos vietovėse: Alytuje, Joniškyje, Kaune, Klaipėdoje, Kuršėnuose, Panevėžyje, Plungėje, Vilniuje ir Žemaitijos kaime įsikūrusioje „Ekotroboje“. Nors lietuviai gana konservatyvūs ir individualistiški, tačiau smalsumui neatsparūs. Tokia fakultetų gausa tai tik patvirtina.

Laisvajame universitete nėra valdžios. Galima išskirti pagrindinius iniciatorius, žmones, aplink kuriuos viskas sukasi, tačiau nėra valdžios, reguliavimo, rektoratų. Tradicinis universitetas didžiuojasi savo autonomija. Nors tokios autonomijos apraiškų tradiciniame universitete ir pasitaiko, tačiau šiandien universitetas yra stipriai biurokratizuota ir hierarchinė struktūra, puoselėjanti autoriteto galią.

Laisvasis universitetas yra horizontalus: atsisakoma bet kokių hierarchinių struktūrų, panaikinama riba tarp dėstytojų ir studentų, studentas virsta dėstytojo bendraminčiu ir dialogo partneriu. Klausiate, kaip tai įmanoma? Kaip gali būti ištrinamos ribos? Ogi jas ištrina neformalus ir lygiateisis bendravimas. Čia visi lygūs, o autoritetas įgaunamas ne dėl to, kad esi docentas ar profesorius, o dėl to, kad protingai ir įžvalgiai kalbi.

Viena didžiausių šio universiteto vertybių yra tai, kad jis ugdo laisvus ir kritiškai mąstančius žmones. Visų šiuolaikinių universiteto reformų tikslas – kuo glaudžiau integruoti aukštąjį mokslą į laisvosios rinkos sistemą, padarant studentus arba valstybės tarnais, arba nušlifuotais ir savo kėdę atitinkančiais riboto suvokimo sistemos sraigteliais. Laisvasis universitetas ugdo asmenybę, kuri siekia išsilavinimo, o ne tik diplomo ir žadamos šiltos vietelės valstybiniame ar verslo sektoriuje. 

Laisvajame universitete pabrėžiama tolerancija. Čia nesvarbi nei tavo išvaizda, nei socialinis statusas, nei religinės pažiūros. Kiekvienas gali jaustis laisvai, užduoti nepatogų klausimą arba įžiebti karštą diskusiją. Net liberaliausiu save tituluojančiame universitete per seminarus negirdėjau tokių debatų, kokius kartais galima išgirsti Laisvajame universitete. Sėkmę lemia tai, jog Laisvasis universitetas kuriamas ne kaip institucija, o kaip tinklinė struktūra. LUNI nėra universiteto rūmų, rektorių, katedros vedėjų, nėra jokių hierarchinių santykių. Mokymosi programos sudaromos bendru sutarimu, informacija apie planuojamus užsiėmimus platinama internetu ir kitais nepriklausomais žiniasklaidos kanalais.

 

„Lunatikų“ perspektyvos

Laisvajame universitete galima sutikti ir žymų profesorių, ir gatvės panką. Mokytis LUNI gali kiekvienas žmogus, nepaisant jo amžiaus, nesvarbu, ar jis dirba, ar studijuoja kitame universitete, ar yra mokinys, ar bedarbis. LUNI galima išgirsti dalykų, kurie nedėstomi valstybinėse ar privačiose švietimo įstaigose, nes paskaitų temas nusprendžia patys „lunatikai“. Universitetas yra besivystantis organizmas. Lietuviško miško paklotėje jis išplito tarsi šakniastiebis – rizoma, kuris, šiuolaikinių Vakarų filosofų teigimu, keičia sumedėjusius tradicinių institucijų paviršius. Studijų programų penkmečiui neturime, pasikliauname kūrybingu mūsų būryje dalyvaujančių žmonių spontaniškumu, bet tikimės, kad ilgainiui universitetas subrandins kritiškos visuomenės vaisius.

Laisvajame universitete įgytos žinios netampa nei nuosavybe, nei galios monopoliu. Kai mokslas Lietuvoje tampa turtingųjų privilegija, LUNI propaguojama nemokama savišvieta gali tapti vienintele išeitimi.

Laisvieji universitetai kituose pasaulio kraštuose

Vieno iš LUNI dėstytojų, o kartu ir studento Dariaus Pocevičiaus manymu, dabartiniai universitetai yra ne kas kita, o kvalifikuotos darbo jėgos – aukščiausio lygio specialistų – gamyklos. Universitetuose mokoma pagal griežtai aprobuotas programas, iki minimumo sumažintos kūrybiškumo ir kritinės minties galimybės, visas dėmesys sutelktas į galutinį „universiteto kaip gamyklos“ konvejerio produktą – diplomuotą specialistą, galintį siekti profesinės karjeros. Diplomas, o ne žinios, karjera, o ne išsilavinimas, griežta mokymosi programa, o ne kūrybiškumas – štai tie trys banginiai, ant kurių laikosi šiandieniniai universitetai visame Vakarų pasaulyje, taip pat ir Lietuvoje.

Žinoma, tai jokia naujovė. Pasaulyje yra nemažai „laisvųjų universitetų“, kurie bando teigti autonomiją nuo valstybės ir verslo struktūrų. Kaip pavyzdį galima paminėti Laisvąjį Berlyno universitetą (Freie Universität Berlin). Tačiau „laisvuoju“ jis buvo pavadintas todėl, kad paskelbė „savivaldą“ ir siekė nepriklausyti nuo valstybės. Vis dėlto ta „nepriklausomybė“ yra greičiau parodomoji – kiekvienais metais Laisvasis Berlyno universitetas gauna 290 ml. eurų valstybės dotaciją, dar 59 mln. eurų jis prisiduria iš užsienio bei Vokietijos verslininkų. Taigi valstybė yra didžiausias šios gamyklos, vadinamos universitetu, akcininkas, kuris ir valdo šią gamyklą – sudaro gamybos planus (mokymo programas), skiria direktorius ir viršininkus (rektorius ir katedrų vedėjus) ir visaip kitaip kišasi į universiteto veiklą.

LUNI greičiau reikėtų lyginti su tokiomis nepriklausomomis savišvietos iniciatyvomis kaip Eksperimentinis koledžas (EXCO), 2006 m. įkurtas Mineapolyje ir St. Paulyje (JAV), kontrkultūrinė Laisvoji Londono mokykla (London Free School), Toncio Kuzmaniciaus Liublianoje įkurtas „Darbininkų ir pankų universitetu“ (Delavsko-pankerska univerza, DPU), arba Sankt Peterburgo gatvės universitetas, susikūręs tiesiog gatvėje, kai šiame mieste buvo uždarytas Europos universitetas. Šiems universitetams svarbus realus, o ne tariamas autonomiškumas.

LUNI studentai Vilniuje ir Kaune susitinka porąkart per savaitę, o jų bendraminčiai kituose miestuose stengiasi susirinkti bent porą trejetą kartų per mėnesį. Kiekviename susitikime paprastai sulaukiama 50-60 klausytojų.

LUNI aktyvistai savanoriškai susiskirstę į tris grupes: vieni ieško lektorių, kiti – patalpų, treti kviečia žmones į užsiėmimus. Akademinė grupė ieško tęstinių kursų ir vienkartinių rėmimų vadovų. Vienintelis LUNI seminarų atrankos kriterijus – temos alternatyvumas ir aktualumas. Ūkio grupė ieško mokymosi patalpų, technikos ir kito lektoriams reikalingo inventoriaus. Ne toks jau lengvas darbelis, kai reikia viską gauti nemokamai! Viešųjų ryšių grupė rengia būsimų seminarų anonsus ir žiniasklaidos pranešimus, kuria plakatus, dizainą ir pan.

Naujam LUNI filialui patariama susikurti bent minimalią struktūrą ir pasidalyti funkcijomis – balsavimu išsirinkti grupių kuratorius, nuspręsti, kas už ką atsakingas ir pan. Savivalda ir autonomija – pats svarbiausias LUNI principas.

Autorius yra vienas iš LUNI organizatorių

2010 m. kovo 19-25 d.