Įžangoje Karolis apžvelgs duomenis apie tokio smurto formas bei dinamiką pasaulyje, pasvarstys apie ideologines šitokio smurto prielaidas, konkrečiai – sąsajas su seksualinės ir tautinės „skaistybės“ idėjomis. Diskutuosime Vilniuje įvykusių LGBT eitynių sukeltas reakcijas (tiek įvykio vietoje, tiek žiniasklaidoje). Ginčysimės apie neapykantos homoseksualėms (-ams) ir homofobinio smurto prigimtį bei galimas jo užkardymo taktikas bei strategijas.

Bažnyčia pataria homoseksualių polinkių turintiems asmenims laikytis skaistybės ir neturėti seksualinių santykių, t.y. „ydos“ nepaversti „nuodėme“. Tie, kurie ragina fiziškai susidoroti su homoseksualiais asmenimis, dažnai kaip motyvą nurodo tariamą grėsmę vaikų lytinei skaistybei. Be to, gėjai ir lesbietės suvokiami kaip nacionalinio Tautos kūno parazitai, kenkėjai arba užkratas, dėl kurio tas tautinis kūnas darosi pažeidžiamas, neatsparus išorės grėsmėms. Kitaip tariant, tai „užkratas“, atveriantis kūną įsiskverbimui iš išorės. Šį nerimą gana tiesmukai išreiškė plakatas, pastebėtas ant vieno prieš Vilniaus eitynes protestavusiųjų nugaros: „Šikna skirta kakoti“...  

Vis dėlto, homofobija yra gerokai sudėtingesnis ir klampesnis reiškinys nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Pvz., neapykantos motyvuojamas smurtas prieš homoseksualus arba tariamus homoseksualus yra viena iš sparčiausiai plintančių neapykantos nusikaltimų rūšių JAV. Apklausų duomenimis, iki 64 proc. amerikiečių mano, kad homoseksualumas yra nepriimtinas. Tačiau tuo pat metu apie 54 proc. respondentų yra įsitikinę, kad homofobinis smurtas irgi yra nepriimtinas. Be to, nors didžiausi gėjų ir lesbiečių priešai yra (kai kurie) jauni vyrai, akivaizdu, kad didelė dauguma jaunų vyrų (taip pat ir Lietuvoje) nesigriebia smurto prieš gėjus ar lesbietes. Kodėl?

LUNI iniciatyvinė grupė