Taip ji sutriuškina viso prisitaikėliško, ir kaip pati teigia, niekingo šiandienos laikotarpio ideologiją, kuri bando visiškai išguiti maištą, ir kaip tobuloje utopijoje, paversti žmogų sočiu gyvuliu, paėdusiu paršu, klonuotu galviju.

Viskuo aprūpintas kapitalistas – tai XX amžiaus idealas, kuris jau seniai švenčia savo laidotuvės, nes net Prozacas ir visagalė medicina nesugebėjo taip užmigdyti žmogaus prigimties, kad ji netrokštų maištauti ir laužyti nusistovėjusias normas.

Kapitalizmas susimovė – jis neatneša laimės. O būtent dėl jos kiekio kuo didesniam žmonių skaičiui kovėsi visi utilitaristai, sintetindami žmogaus prigimtį mitais apie patogų dikensišką rojų. Ramų ir patogų gyvenimą.

Normalus gyvenimas yra šlykštus. Tai ne tik jau primestų ideologijų įgyvendinimas, bet ir transgresiškas ėjimas prieš savo prigimtį, prieš tai, kas tu esi arba turėtum būti.

Lietuva šiame kontekste atrodo kaip liūdnas klounas. Teoriškai išsivadavusi, praktiškai pavergta iliuzijų dėl konservuotos politikos žadamo rojaus. Rojaus nėra, bet užtat žemėje visada galima rasti pragarą. Vienintelė lietuvių išeitis – suicidinis pasitraukimas. Bailus pasišalinimas net nepabandant keisti tiek savo gyvenimo, tiek sistemos, kuris verčia rinktis savižudybę, nes nieko daugiau pasiūlyti negali.

Maištas, kaip tai suvokė ir A. Camus, ir J. Kristeva, visų pirma yra vidinė patirtis, kuri tik tada, ir tik tada gali virsti išorine, jei maištaujantysis suvokia, prieš ką ir kodėl jis maištauja. Ir jeigu A. Camus maištas reiškė egzistencinį ėjimą, tai J. Kristeva maišto prasmę mato visai kitur. Sekdama S. Freudo Edipo mitu, filosofė pirmiausia akcentuoja štai ką: tėvažudystė yra normali ir būtina visuomenės evoliucijos sąlyga.

Štai kodėl visos didžiosios revoliucijos, jei ir neatnešė išsvajotų idealių materializavimosi, tai padėjo pamatus naujoms mintis trajektorijoms, sukūrė naujus mąstymo laukus ir visiškai pakeitė pasaulio tėkmę. Maištaujanti siela yra laisva, nes ji nesusitaiko su jai primestomis kliūtimis, draudimais, valdžia ir įstatymais.

Kai lietuviai, susirinkę prie Seimo, išliejo savo emocijas svaidydami akmenis į parlamento langus, jie pajuto ne tik maišto galią, bet ir savo pačių, kaip kažką lemiančių žmonių vertę. Analogiška situacija galėjo būti seksualinių mažumų eitynes – jų maišto mastas netgi buvo didesnis už brutalų Seimo niokojimą. Drąsiaus Kedžio istorija, kuri vis dar tęsiasi, taip pat žymi tam tikrą lietuvių pabudimą iš gilaus miego. Kuo daugiau ir kuo aršiau žmonės stos į akistatą su galios struktūromis ir nebijodami nukentėti maištaus, tuo tvirtesnė visuomenė vystysis.

Juokingi, o kartais net apgailėti persisotinusių paršų pareiškimai, kad maištas griauna demokratines vertybes ir demokratinės valstybės pamatus, tėra baimė, kad sąmoninga minia vieną dieną gali tapti tokia sąmoninga, kad įstengs pakeisti ne tik esamą valdžią, bet ir jos žaidimo taisykles.

Maištas – kad ir koks jis būtų – visada yra sąmoningumo, o ne nepaklusnumo išdava. Tie, kas nenori paklusti įstatymui, daro tai tyliai ir apgalvotai, tie, kas išeina į gatves ir drąsiai stoja prieš esamos valdžios absurdą, kovoja ne tik prieš įstatymus ir draudimus – jie kovoja prieš įstatymuose ir draudimuose esančias spragas, kurios palankios juos valdantiems šunsnukiams.

Maišto prasmė yra laisvė. Maišto beprasmybė – maišto atsisakymas. Kuo greičiau lietuviai tai supras, tuo tvirčiau jie gins savo teises būti laisvais žmonėmis ir nesitaikstyti su niekingų marionečių vaidmeniu.

Geriausia valdžia yra tokia valdžia, kurią sunaikina maištas. Visos kitos valdžios formos yra iš principo nesveikos ir nukreiptos prieš kiekvieno paskiro žmogaus laisvę.