„Fluxus ministerija“, talentų konkursai televizijoje, milijonus kainuojantys kultūriniai renginiai mieste ir žurnalų viršeliuose atsidūrę „kūrybinės klasės“ menininkai – visa tai kūrybinių industrijų pavyzdžiai. Šia tema jau porą dešimtmečių Vakaruose netyla diskusijos, kūrybinės industrijos ir liaupsinamos, ir aštriai kritikuojamos. Ir tai nenuostabu.

Viena vertus, šiuolaikinėje kultūroje vis daugiau erdvės skiriama žūtbūtinėms kūrybingumo, naujų talentų paieškoms: skatinama savarankiška meninė veikla ir saviraiška, ji tampa svarbia ne tik kultūrai, bet ir ekonomikai, verslui. Susidaro įspūdis, kad prieš kelis dešimtmečius skambėję radikalių menininkų šūkiai „Kiekvienas žmogus – menininkas“ buvo perimti oficiozinio diskurso, ir dabar menininkais gali vadintis tiek reklamos vadybininkai, tiek dizaineriai, tiek verslininkai. Jų meniniai sugebėjimai nuolatos gilinami įvairiuose mokymuose, jiems skiriamos egzotiškos miestų erdvės, dalyvaujant projektuose įgyjamos simbolinės trumpalaikės garantijos.

Kita vertus, kūrybinės industrijos ne tik leidžia atsirasti tokioms kategorijoms, kaip „sėkmingas“ ir „nesėkmingas“ menininkas, bet taip pat paverčia menininkus priklausomais nuo kapitalistinio išnaudojimo, paverčia jų egzistenciją trapia. Šiuolaikinis kapitalas nėra vis labiau suinteresuotas nematerialaus, negarantuoto darbo sektoriaus plėtra.

Kyla klausimas, ar menininkai – visi tie, kurie vadinami menininkais, – nepriverčiami kurti pridėtinės vertės kapitalui, prisitaikyti prie jo logikos, nors patys nesulaukia jokių garantijų? Ar kūrybinių industrijų, iš mažai apmokamo kūrybinio menininkų darbo mintančio kapitalo, kritika – pribrendęs dalykas Lietuvoje? Koks šūkis geriau išreiškia kūrybinių industrijų credo – „Kiekvienas žmogus – menininkas“ ar „Visa, kas tvirta, ištirpsta ore“?

Gintautas Mažeikis. Tezės diskusijai apie kūrybines industrijas

1. Žmonės gyvena simboniuose pasauliuose: kultūros, civilizacijos. Šios simbolinės organizacijos pačios savaime nesitęsia ir tam kad išliktų reikalinga industrinė simbolių reprodukcija.

 2. Kultūrinės ir kūrybinės industrijos yra reprodukcinės priemonės, kurios pačios savaime nėra susietos nei su morale, nei su jokiais idealais ir gali būti naudojamos ir indoktrinacijos, ir išlaisvinimo tikslams.

 3. Smulkios ir vidutinės kūrybinių industrijų įmonės padeda sutelkti ir išreikšti visuomenės kūrybinį potencialą ir mažina kuriamų vaizdų susvetimėjimą ir fetišizmą.

 4. Laisva kūribinių industrijų rinka išlaisvina kūrėjus iš hegemoninės priklausomybės nuo dominuojančių politinių partijų ideologijų ir valstybės diktato.

 5. Šiuolaikinės komunikacijų ir skaitmeninės technologijos demokratizuoja aukštosios kultūros vartojimą ir daro menus visuotinai prieinamus bei užtikrina jų vartojimo aukštą kokybę.

Redas Diržys. Tezės diskusijai apie kūrybines industrijas

Kūrybinės industrijos yra liberalistinio sparno politikų peršamas kultūros modelis, kurio absoliučiai visi lygmenys ir aspektai pritaikyti rinkos ekonomikai, o pagrindinis vertės kriterijus – pridedamoji vertė ir jos kūrimas. Skirtingai nuo Adorno apibrėžto kultūros industrijų kaip masinio vartojimo kultūros gamybos sampratos, kuriai dar buvo bandoma priešpastatyti tik siauram ratui suprantama „rimtoji kultūra“, šiandienos kūrybinės industrijos suprekina visus kūrybinio aktyvumo lygmenis.

Kodėl bijoma pripažinti, kad giluminis žmogaus poreikis ieškoti, pažinti ir kurti nesukuria jokios pridėtinės vertės, nes yra skirtas ne pelnui didinti, o skurdui ir išnaudojimui mažinti. Ir menas, ir mokslas, kuriais siekiama pelno išnaudojant kitus, yra tiesiog iškrypėliškos veiklos, kurias reikia ne skatinti, bet – atvirkščiai – guiti lauk. Tą reikia atvirai įvardinti: kultūrinės industrijos kūrybinius žmogaus gebėjimus kovoje prieš išnaudojimą ir skurdą paverčia nauja išnaudojimą ir skurdą skatinančia gamybos priemone.

Dar vienas žymus šiandieninės žinių ekonomikos pasiekimas – kompetencijų samprata, be kurios neįsivaizduojamos ir kūrybinės industrijos. Tai gražiai viena nuo kitos izoliuotos ir patraukliai supakuotos žmogaus savybės, kurios įgavo prekės pavidalą vien tam, kad būtų parduotos rinkoje. Jos pagimdo naujo pavyzdžio monstrą – ekspertą, kuris pasižymi „geru skoniu“ ir kurio statusas yra svarbesnis nei bet kokie jo nuomonę pagrindžiantys argumentai.

Nežiūrint deklaruojamo kūrybinių industrijų pritaikymo dalyvauti jose kuo platesniems žmonių sluoksniams, pastarųjų kultūrinė saviraiška (lygiai kaip ir dalyvavimas priimant sociopolitinius sprendimus) radikaliai utriruojama iki susitapatinimo su tais, „kurie viską atlieka geriau“, – su profesionalais. Taip žmonės suskirstomi į dvi grupes – viena (mažoji) gauna atlygį, tuo tarpu kita (didžioji dauguma) susimoka. Tikslas – dar labiau specializuoti ir atriboti nuo plačiųjų gyventojų sluoksnių dvi sritis, kurios buvo neteisėtai pasigvieštos saujelės vadinamojo „elito“, – kultūrą ir politiką.

Susitapatinimo su autoritetais kultūra virsta autoritarine vartojimo forma, jeigu norite – spektaklio visuomene. Niekas negali paneigti, kad kultūrinės industrijos nesiekia dar labiau išplėsti kultūrinio vartojimo – tai toks niekam nereikalingo produkto vartojimas vien dėl aukštesnio statuso visuomenėje. Tiek masinės, tiek „elitinės“ kultūros vartojimas šiandien yra toks pat niekingas kaip ir vadinamoji atstovaujamoji demokratija. Alternatyva šioms kapitalistinėms specializacijoms būtų viena – tiesioginė demokratija tiesioginės kultūros forma, arba visomis neišvengiamomis formomis (B.A.M.N. – By Any Means Necessary).

Kol kritinė menininkų masė nesuvoks, kad jų vaidmuo šioje visuomenėje atneša pelną ne jiems, bet jais manipuliuojančioms struktūroms, kol jie neatsisakys dalyvauti šiame farse ir kol savo kūrybinės potencijos nepradės naudoti bendram laisvės nuo išnaudojimo siekiui – tol nematysime jokių kokybinių kultūrinių poslinkių šioje socialinio, politinio, psichinio, kultūrinio, dvasinio ir seksualinio skurdo visuomenėje. Visokios „industrijos“ atskirai paimtose sferose padėtį tik dar labiau komplikuoja – priemonės turi būti visuotinės!

Vilniaus LUNI iniciatyvinė grupė