Musės taip lengvai nepagausi. Aš turiu treniruotis ir galiu ją sumedžioti. Aš daug gudresnis už ją. Aš galiu suvokti, kas vyksta, galiu ne tik sumedžioti – aš galiu atsisakyti medžioklės. Aš laisvas, mano galva – ištisas kosmosas. Žmogus – didžiausias Kūrėjo (Gamtos arba Dievo, kaip norit) šedevras. Ką jūs matėte dar tobulesnio?

Prieina žmogus juodais drabužiais ir sako:

– Ne, žmogus nėra tobulas.

Kas jame padaryta blogai?

Juodaskvernis teologas dėsto:

– Jo blogi instinktai, žemi potraukiai, jis turi nešvarių organų, tokių, kaip penis, makštis, užpakalis… Visas jo kūnas nuo juosmens į apačią yra bjaurus!

 

Bet papuasai mano kitaip, jie nedalija kūno į blogus ir gerus, o indai net garbina penį, penio stabui neša gėlių... 

– Žmogus klysta, jis daro blogus darbus! – pagaliau sušunka teologas ir atskleidžia savo mąstymo klaidą. Pasirodo, jis veiksmą painioja su veikėju, ligą – su ligoniu. Tų dalykų nuo pasaulio pradžios jis neįstengia arba tyčia nenori atskirti.

Skaitau: snaiperis nušovė žmogų. Ar blogas šautuvas, kuriuo buvo nušautas žmogus? Automobilis įvirto į griovį – ar tikrai blogas automobilis? Peilis perdūrė nekalto žmogaus širdį – ar blogas peilis? Kompiuteris apskaičiavo neteisingą prognozę – ar tikrai sugedęs kompiuteris?

Ištyrę tuos daiktus, ekspertai nustatė, kad snaiperio šautuvas labai gerai padarytas, ir tik tokiu galima kliudyti taikinį už kelių kilometrų. Dėl avarijos kaltas ne automobilis, nes jame nebuvo jokio gedimo, peilis aštrus ir tinka pjaustyti mėsą, o kompiuteris nėra sugedęs.

Išvada – šitie daiktai geri, jų taisyti nereikia. Bet jie gali daryti žalą. Arba duoti naudos. Kai šitais daiktais padaromi nusikaltimai, jie tampa nusikaltimo įkalčiais. Bet kitą dieną jais galima nudirbti neblogą darbą.

Žmogus būna girtuoklis, bet tik tada, kai girtauja. Kai jis nustoja girtavęs, ar ir tada girtuoklis? Ir kai liaujasi vogęs - ar ir tada vagis? Kam smerkti žmogų, jeigu užtenka pasmerkti negerą darbą? Kam išmesti kompiuterį, jeigu galima jam įdėti teisingą programą?

– Nieko nebus, – sako teologas.

Pasiknisęs jis pagaliau randa atsakymą senoje bažnyčios žiurkių apgraužtoje knygoje:

– Jo prigimtis bloga.

Ak taip, prigimtis!.. Vadinasi, viskas beviltiška?

– Neprarask vilties! - atkunta teologas. – Tave išgelbėtų krikštas, švenčiausias sakramentas, išpažinties, sutvirtinimo ir kiti sakramentai... Dar šventintas vanduo, smilkalai, šventieji paveikslai ir statulėlių galia…

Iš kur aš juos gausiu? „Maximoj“ šito nėra!

– Turiu aš! Galiu padaryti paslaugą, – pasisiūlo teologas ir iš po juodo skverno jam išlenda paauksuotas kryželis. Pasirodo, tai – kunigas, profesionalus sielų ganytojas!

– Pradėsim nuo krikšto…

Ak štai! Esu taip sugadintas, kad be bažnyčios meistrų neapsieisiu. Pats Dievas prie manęs nagų nebekiš – su tokiu šliužu kaip aš jis net nebendraus, kreiptis į jį galiu tik per tarpininką – parapijos kunigėlį. Virš jo dar yra visa piramidė tarpininkaujančių darbuotojų: vyskupai, kardinolai ir, žinoma, popiežius, paties Dievo įgaliotasis vietininkas.

Ir kas po to? Kai visi tie burtai su manimi bus atlikti? Ar jau negirtausiu, nevogsiu, nepaleistuvausiu ir nedarysiu kitų klaidų?

– Ne, – sako kunigaujantis teologas. – Tu darysi klaidas ir vis eisi pas mane išsigelbėti, o aš tau atleisiu savo šefo, atsiprašau, Dievo, vardu. Svarbu priklausyti mūsų bažnyčiai.

Bet aš noriu mesti girtavęs, man gėda vogti, norėčiau gyventi kitą gyvenimą!

– Tai jau puikybė, – sako juodaskvernis. – Be to, tai beviltiška. Juk tavo prigimtis sugadinta.

Žodžiu, be jo ir be jo kontoros man šakės.

Daug kas tiki tuo gudručiu ir žaidžia jo pasiūlytą keistą žaidimą. Žudo ir bažnyčioje plaunasi kraują, vagia ir bažnyčioje nusikrato kaltės, girtauja ir bažnyčioje išsiblaivo… Tikrai išsipagirioja po šventųjų sakramentų?

Oi ne, blaivytis geriau neurologiniame skyriuje, tai žino ir kai kurie kunigai. Girtavimas – keista yda, nuo kurios bažnyčia padėti negali. Net kunigams, kai po savaitės ar mėnesio ištinsta jų veidas. Bažnyčia gali išklausyti išpažinties, pašerti užburtais plotkeliais, apšlakstyti šventintu vandeniu, pakvėpinti smilkalais, bet kas iš to? Pagirios lieka!

Pasirodo, girtavimas - ne tik yda. Tai dar ir liga! Nuo jos neišgysi, bet gali mesti girtavęs. Sakramentai čia nepadės – turi liautis būti girtuoklis. Turi pasikeisti, turi būti tarsi kitas žmogus. Tada išvengsi kančių.

Ar tai iš tiesų įmanoma? Šis klausimas kamuoja milijonus alkoholikų, narkomanų ir kitų nelaimingųjų.

– Ne, žmogus laisvas būti negali, – sako juodaskvernių agentas. – Jis arba priklausys nuo kvaišalų, arba nuo mūsų bažnyčios. Mes galim pasiūlyti gerų smilkalų…

Ar tik vėl nemeluoji, dvasiškas tėve? Milijonai alkoholikų, narkomanų atgimsta be tavo užburto vandens ir atsikrato ydos. Milijonai nusikaltėlių be tavo sakramentų apsisprendžia gyventi kitaip ir daugiau jie – ne nusikaltėliai.

Pažiūrėk, kunigėli, ką sako vienas Mokytojas, kurio vardą pasivogė tavo kontora:

– Jūs turite gimti iš naujo. Jeigu neatgimsite ir netapsite  tarsi vaikai, jūs nematysit gyvenimo.

Tai va, mes galim atgimti! Mes galim atgimti realiai, o ne žaisti kvailus žaidimus tavo bažnyčioj ir po to vėl girtauti, vogti, žudyti bei veidmainiauti. Mes iš tiesų galim nustoti vogę, girtavę bei veidmainiavę, ir tai įrodė milijonai žmonių.

Štai keturiolika metų nebegeriu, ir niekas iš aplinkinių manęs nebelaiko girtuokliu. Kodėl aš ne girtuoklis? Todėl, kad nebegeriu!

Pasirodo, tai, ką bažnyčios profesionalai vadina „prigimtimi”, tėra socialinės etiketės. Pasikeitė veiksmas – pasikeitė etiketė. Kol kunigas švaistosi krapyla ir užsiima burtais – tol jis kunigėlis. O jeigu atsikvošėtų ir liautųsi?..

Atia, dvasiškasis tėveli, matau, tu lieki prie savo. Laiminu tave abrakadabra, tegu tave globoja Kalėdų Senelis, Snieguolė, Ali Baba ir 40 dvisparnių angelų bei arkangelų!..