Serhijus Žadanas (g. 1974) – Charkove gyvenantis ukrainiečių poetas, prozininkas, eseistas, vertėjas, literatūros renginių, roko koncertų, teatralizuotų performansų ir pilietinio nepaklusnumo akcijų organizatorius. 1996 m. baigė Charkovo nacionalinį pedagoginį universitetą, apsigynė disertaciją, dirbo dėstytoju filologijos katedroje. 2004 m. metė darbą universitete ir atsidėjo literatūrinei veiklai. Šiandien S. Žadanas dažnai vadinamas naujosios ukrainiečių literatūros lyderiu ir pačiu ryškiausiu jaunuoju rašytoju visoje posovietinėje erdvėje. 8 poezijos rinkinių ir 6 prozos knygų autorius, literatūros vertėjas iš anglų, baltarusių, rusų ir vokiečių kalbų, šiuolaikinių Vienos poetų antologijos „Rainerio ir Marijos vaikai“ sudarytojas. Rašo pjeses Ukrainos ir Vokietijos teatrams, groja Charkovo „ska“ grupėje „Šunys kosmose“.
„Anarchy in the UKR“ – tai jau antroji S. Žadano knyga, išversta į lietuvių kalbą (pirmoji – 2008 metais išleista „Depeche Mode“). Knygos pavadinimas – aliuzija į garsios britų pankroko grupės „Sex Pistols“ albumą „Anarchy in the UK“. Tai autobiografiniai pasakojimai apie sovietinių ir posovietinių gatvės pankų gyvenimą – „bambalinį“ alų, kultines pankroko dainas, futbolo sirgalių muštynes, beprotiškas klajones, trumpus meilės nuotykius ir niekaip nepraeinantį socialinį nerimą, kurį sukelia beprasmis gyvenimas absurdiškoje visuomenėje. Knyga „Anarchy in the UKR“ 2008 m. buvo nominuota Rusijos literatūros premijai „Nacionalinis bestseleris“, tais pačiais ji tapo „Metų knyga“ tarptautinėje Maskvos knygų parodoje.
Nors S. Žadanas ir laikomas Ukrainos „kontrkultūros simboliu“, tačiau jis kritiškai vertina ne tik kontrkultūros reiškinį, bet ir patį terminą. „Kontrkultūra – tai praeito amžiaus terminas, vargu ar pritaikomas šiuolaikinėje postinformacinėje visuomenėje. Jei manysime, kad kontrkultūra vis dėlto egzistuoja, tai ką tada laikysime kultūra? Meilės romanus? Detektyvus? Masinę literatūrą? Tačiau Ukrainoje ir, tarkim, Baltarusijoje masinės literatūros nėra. Vadinasi, visus tekstus, parašytus šiose šalyse, reikia vadinti kontrkultūra? Vargu.“
S. Žadanas mano, kad estetinio kontrkultūros iššūkio niekaip neužteks, kad būtų galima pasipriešinti dominuojančiai kultūrai. Estetiką jis siūlo keisti ideologiniu pasipriešinimu lojaliai kultūrai ir taip sukurti visiškai savarankišką kultūros reiškinį. „Būtina perkelti akcentus ir kalbėti ne apie estetinę priešpriešą vienos kultūros rėmuose, o apie ideologinę dviejų kultūrų kovą. Kitaip tariant, kultūros ir kontrkultūros santykį reiktų keisti dviejų kultūrų – lojalios ir nelojalios – santykiu. Tokiu atveju kultūros lojalumo arba nelojalumo lygis būtų nustatomas pagal meno ir politikos, meno ir viešosios nuomonės, literatūros ir sociumo tarpusavio santykius – bendradarbiavimą arba priešpriešą. Šiuolaikinė literatūra privalo kurti konfliktines situacijas ir priešintis mus supančiai realybei. Šiandien tai kur kas svarbiau už andergraundinius žaidimėlius.“
Videodiskusija bus rengiama pasitelkiant „skype“ internetinio ryšio technologijas. Diskusijos dalyviai matys knygos autorių didžiuliame ekrane ir galės tiesiogiai bendrauti per mikrofoną. Į šį susitikimą kviečiame visus, kurie domisi šiuolaikinės kultūros bei literatūros tendencijomis.
LUNI info
